„…Neegzistuoja problemų, kurių negalima išspręsti. Sprendimą mes suplanavome patys: planuodami savo problemas, mes suplanavome ir sprendimą. Tai – dieviškoji pusiausvyra, apie kurią nereikėtų užmiršti. Mes galime įtakoti savo gyvenimą. Mes galime sužinoti, kaip tai padaryti. Ši informacija mums bus nauja. Informacija intuityvinė. Ji susijusi su žmonėmis ir žeme. Kai kas prisimins, kad jie tai žino, kitiems – tai paslapties atskleidimas, bet ši informacija atvers mums naujas galimybes.
Viskas, kas yra šioje planetoje, susideda iš tų pačių žemėje paplitusių elementų. Žemėje gyvenantys Žmonės linkę manyti, jog nėra susiję su šios planetos žeme. Mes vaikštome po ja, matome jos didingumą, stebimės grožiu ir kartu bijome jos jėgos, jaučiame, jog esame atskirti nuo jos ir niekaip nesam su ja susiję.
Prisiminkime – mūsų kūnas susideda iš tų pačių elementų kaip ir žemė. Viskas, ko reikia Žmogui, gaunama iš Motinos. Pirmiau šie elementai buvo žemėje, su maistu jie pakliuvo jai, ji augo pati ir viskuo aprūpino savo kūdikį. Reiškia, dirvoje išaugo maistas, kuriuo maitinosi mūsų motina ir jos dėka mes čia esame.
Mes žinome apie gyvenimo ciklą ir žinome, kas įvyksta pabaigoje – ciklas užsibaigia ir žmogus išsiskaido į elementus iš kurių jis buvo sudarytas. Ar gi ne taip? Ir vis tik žmonės jaučia, kad nėra susiję su planeta. Pasistenkime intuityviai suvokti, kas įteigia mums tokias mintis. Prisiminkime – Žmonija ir planeta yra kaip viena visuma. Jų negalima atskirti vieną nuo kitos. Štai čia ir slypi šios sistemos balansas. Taip bus visada. Bet kurios šalies aborigenai žinojo apie šį ryšį. Jie ne tik žinojo, bet stengėsi tą ryšį pagerinti – garbino jį, išreikšdami savo pagarbą ir atlikdami planetai skirtus ritualus. Ritualai ir ceremonijos reikalingos ryšio atkūrimui, įsižeminimui ir įsitvirtinimui mūsų planetos grunte. Tai tik pagerins kokybę to, kas vyks ateityje. O įvykiai gali būti dideli.
Aborigenai suprato, kad būtina garbinti elementus. Jie atlikdavo įvairiems žemės elementams skirtas ceremonijas ir elgdavosi su jais taip, kad buvo aišku, jog jie pripažįsta – Žemė tai Dievo dalis. Jie pripažino, kad žmogus susideda iš granito, medžio ir daugelio kitų gyvų formų. Kažkokiu nežinomu būdu, nežinomam lygmeny jie žinojo apie Žemės magnetinio lauko egzistavimą – jie garbino keturias pasaulio kryptis. Jie piešė linijas ant akmenų ir uolų tose vietose, kur praeidavo žemės magnetinio tinklo linijos. Taip, tai buvo intuityvus žinojimas, kuriam jie pakluso – Žemė susijusi su joje gyvenančiais žmonėmis.
Jie gerbė visą, kas gyva – tai buvo jų maistas. Jie žinojo bizono, arklio augimo ciklą, nes tai buvo jų maistas, padėjėjai. Savo pagarbą jiems jie išreikšdavo ritualiniuose piešiniuose, jie neatskyrė jų nuo žemės. Tai buvo vieningo gyvenimo sudedamosios. Norint nušvisti, priartėti prie atradimų, mums reikia grįžti prie žinojimo apie tai, kad planetos sąmonė priklauso mums.
Nėra atotrūkio tarp planetos ir Žmonių. Planeta – tai sistema, pusiausvyra, kurioje egzistuoja žmogus. Ji buvo sukurta mums, ji laukė mūsų atvykimo, kad pereiti į Naująją Erą. Gėjos sąmonė – tai taipogi ir žmonijos sąmonės dalis.
Prisiminkime: transmutuota ketinimo dvasinė energija nueina į Žemę. Ji – subalansuotos dvasinės sistemos dalis. Pagreitėję sezoniniai pokyčiai – mūsų ketinimų rezultatas. Paklauskime meteorologų ir mokslininkų, ar, tyrinėjant geologinius klodus, susidūrė jie su tuo, kas galėtų paaiškinti, kas vyksta dabar? Šio ciklo mes nerasime istorijoje, nes istoriją mes pakeitėme. To dar nebuvo! Gali iškilti klausimas – Žemė egzistavo iki to, kol atsirado pirmas žmogus. Panašu, kad mus paleido čia atgaline data. Pasiaiškinkime.
Šioje planetoje veikia automatinė pati susireguliuojanti sistema, kuri palaiko žemės egzistavimą. Gamtoje vyrauja pusiausvyra, kurią mes visai nesenai įsisąmoninome ir kurią stengiamės koreguoti. Mes pradedame suvokti, kad ši pusiausvyra šventa ir brangi – ir mes teisūs. Yra tokių, kurie nepripažįsta „planetos proto“ egzistavimo ir klausia: „O kaip su tuo prabėgusiu laiku iki žmogaus atsiradimo joje?“. Atsakymas perpildytas sakralinės minties. Paklausykime. Panašiai kaip mūsų maistui, kurį mes suvartojame per 15 min., reikalingas paruošimo laikas, taip ir Žemė buvo labai rūpestingai ruošiama mūsų atvykimui. Ypatingu ir unikaliu būdu joje buvo nustatyta pusiausvyra taip, kad mes jaustumėmės saugiai ir apsaugoti, galėtume gyventi taikoje ir subalansuotoje atmosferoje be sukrėtimų.Kai viskas buvo tobulai paruošta ir gavome savo biologinę sėklą – mes atvykome pagal tvarkaraštį. Tokio derinio stebuklas, kurį mes neigiame, pasirodys per daug paslaptingas, net gi keistas ir neįtikėtinas. Ateis laikas, kai mokslas pateiks tuos pačius atsakymus apie mūsų santykį su planeta.
Automatinė pati susireguliuojanti planetos sistema akivaizdžiai rodo, kas vyksta mūsų kūne. Jame yra tam tikros sistemos, kurios, atrodo, funkcionuoja be mūsų sąmonės įsikišimo. Mes galime teigti, kad sąmonė nekontroliuoja virškinimo, kvėpavimo, širdies raumens susitraukimo, kraujotakos ir nepertraukiamų ląstelių atsinaujinimo bei dalijimosi procesų. Ir vis tik, visa tai vainikuoja sąmoningas protas (mūsų smegenys). Jogai ir šamanai įrodė, kad šis sąmoningas protas gali įtakoti visus mūsų organizme vykstančius procesus, kurie, atrodytų, vyksta automatiškai.
Praktika, patirtis, žinios ir savyje užslėptų jėgų atradimas valdo mūsų kūno sistemų darbą. Anksčiau atrodė, kad ji veikia automatiškai. Taigi, mūsų sąmonė gali centralizuotai įtakoti vardan mūsų gerovės, ar ne taip? Mūsų širdis ramiai plaka, kai esame ramūs. Ji plaka daug greičiau, kai esame neramūs, įpykę ar ko nors bijome. Šis iš pažiūros automatiškai funkcionuojantis organas reaguoja į centrinės sistemos sąmonės būseną. Ne toks jau didelis skirtumas tarp kolektyvinės Žmonių sąmonės ir planetos grunto. Štai keletas pavyzdžių.
Štai informacija, kuri padės išsklaidyti vieną plačiai tarp žmonių paplitusią baimę. Ši informacija gali priversti mus naujai pažvelgti į tai, ko labiausiai žmonės bijo. Žmonės bijo to, ko negali kontroliuoti. Mes instinktyviai bijome mirties. Yra žmonių, kurie pasakys, kad nebijo mirties, pasiruošę mirti. O iš tikrųjų – mūsų dualumas kelia didelę baimę net tuomet, kai mūsų dvasinė dalis to nepriima. Kai mes gulėsime mirties patale, pasiruošę perėjimui, mes suprasime tai. Nuo to mes nepabėgsime. Baimę sugalvojo žmogus. Ir sugalvojo būtent tokią – nežinomą ir gąsdinančią, kad pats perėjimas nebūtų toks lengvas. O baimė buvo sugalvota tam, kad ilgiau pasiliktume Žemėje.
Atrodo, kad labiausiai žmonės bijo stichinių nelaimių, nes negali įtakoti to, kas vyksta. Į Žemę mes žvelgiame kaip į kažką nenuspėjamą. Daug kas sako, kad gamtos jėgos – tai tas ir tas. Mes šią „gamtą“ matome kaip kažką atskirą nuo mūsų, o kartais dar ir kaip bauginančią. Iš tikrųjų, mes kartais nesuvokiame , kas ta sistema ir ką ji gali padaryti. Pasiaiškinkime mūsų sąsajas su planeta.
Orai – tai pats paprasčiausias reiškinys. Mes tai matome kasdien. Mes galime pasakyti, jog gamta galinga ir nenusakoma. Bet taip nėra – ji kažkiek pavaldi mums. Mes galime valdyti mus supančią energiją, o gamta reaguos į tai.
Mes negalime tiesiogiai ir laisvai valdyti širdį, bet žinome – kai mūsų sąmonė pabudusi, širdis atsilieps į tai. Tas pats vyksta ir su mūsų planetos fiziniu planu, nes Žemė atpažįsta Žmogaus ketinimo energiją! Ji privalo pažinti tai, nes ji buvo sukurta mums!
O štai kita analogija: leiskime, kad mes plaukiojame audringoje jūroje ir labai bijome. Staiga suvokiame, kad vien tik minties jėga mes galime sukurti akmeninę platformą ir pakelti ją aukštai, kad stichija nepasiektų jos. Mes stovime ant jos, o didžiulės bangos ištykšta į akmenį. Ar mes valdome bangas? Ne. Jos tokios pačios kaip ir anksčiau. Ką mes padarėme? Mes tik pakeitėme jų poveikį į mus. Tai štai koks sąmonės principas, kurio mes net neįtarėme.
Visa tai mes galime daryti kasdieniniame gyvenime. Mes galime įtakoti mus supančią energiją, o tai, savo ruožtu, įtakos orus.
Pakalbėkime apie vietovę, kurioje juda žemė – San Franciskas ir jo apylinkės. Taip, čia vyksta žemės drebėjimai, apie kuriuos žmonės žino. Kai kuriuos vilioja pavojingos vietovės, kai kas čia gyvena visą savo amžių, kai kas pagalvoja apie tai, kodėl juos traukia pavojingos vietos. Juk metafizikos mokytojus, nušvitusius žmones likimas atvedė į įvairias šios pakrantės vietas, kur žemė juda. Šios vietos žemėje yra skilimai ir žemės klodai bet kada gali pajudėti. Ir tai – planetos geologinės struktūros bei automatinės sistemos pusiausvyros dalis. Ir štai tie žmonės čia. Kodėl? Reikia suprasti, kas vyksta, ir visame tame suvokti savo vietą. Tuomet suvoksime jėgą, kurią sukuria šviesos darbuotojų grupės kolektyvinė sąmonė ir kuri žino, kaip išreiškiamas ketinimas.
Kai kam gali pasirodyti, kad į šią vietą jie pakliuvo atsitiktinai ir vieną gražią dieną iš čia išvyks ir apsisaugos nuo galinčių įvykti žemės drebėjimų. O gal yra atvirkščiai? Jų buvimas čia ir yra „darbas“? Yra tokių šviesos darbuotojų, kurie kaip tik ir atvyko į aktyvias seismines vietas. Kai mes kalbame apie fizinę Žemę, apie tai, ko žmonės labiausiai bijo (būti užverstais žemėmis, ar nuo žemės drebėjimų nukentės jų Šeima, ar nukentės nuo vulkanų išsiveržimo), galima pasakyti viena – viena kambaryje telpanti žmonių grupė, vibruojanti aukštame lygyje ir išreiškusi savo ketinimus, gali pakeisti tai, kas vyksta toje vietovėje. Vien tik įsisąmonintu ketinimu jie rimtus įvykius gali paversti nežymiais, nes Gėja į tai atsilieps! Gėja – tai dalis mūsų, lygiai kaip dalis mūsų yra širdies plakimas.
O viskas veikia štai taip: turi būti tie, kurie vadinami „avangardu“, ir palaikymo grupė. Nesvarbu, ar kalbame apie orus, apie žemės drebėjimus, vulkanų išsiveržimą ar apie potvynio artėjimą. „Avangardas“ – tai žmonės savo noru būnantys ten, kur tai vyksta. Tai žmonės, kurie sako: „Aš priimu savo dvasingumą ir žinau apie savo dieviškumo dalelę. Reiškia, aš žinau, kur mano vieta ir šią vietą užpildysiu savo energija. Aš liksiu čia gyventi ir ši vieta bus mano namais. Šviesos spindulį aš pasiųsiu į Žemės centrą – planetos subalansavimui. Aš ir kiti šviesos darbuotojai bei esantys „avangarde“ padarys tą patį.“ Štai kas yra priešakyje – tie, kas buvo pašaukti gyventi numatytų permainų epicentre, tie, kurie supranta, kad jų sąmonė – tai „inkaras“.
„Inkaras“. Prie jo pritvirtinta grandinė, kuri, vaizdžiai šnekant, jungia tūkstančius šviesos darbuotojų, kurie, savo ruožtu, pripildo šį inkarą jėga – ketinimo energija. Kai kas iš mūsų tai jau atlieka. Ir tai veikia! Veikia! Mes galime pakeisti orus? Taip – toje vietoje, apie kurią galvojame ir į kurią medituojame – orai paprasčiausiai pasikeis. Juk Gėja reaguoja į Žmogaus ar Žmonių grupės energiją.
Ko gero nežinome, kad sąmonė keičia materiją. Taip, sąmonė keičia materiją – sąmonė keičia planetos darbo režimą bei energijos balansą, ir mes atsakome už tai – Planeta buvo sukurta mums. Ar gi nelogiška, kad mes sugebame tai daryti?
Taigi, yra „avangardas“ ir palaikymo grupė. Kažkam gali kilti mintis – ar negalima „nuleisti inkarą“ ten, kur negyvena žmonės? Ne, negalima. Mūsų asmeninė energija įtakoja visa, kas įvyksta. Mes suvoksime, jei mus pašauks būti inkarais. Kai kas to nesupras. Mechanizmas paprastas – žmogaus ketinimas tam tikrų vietų priekinėse linijose. Reikia, kad atsirastų ryšys su palaikymo grupe. Tegul šios sąsajos būna tarp tūkstančių žmonių, galinčių pakeisti planetą.
Mūsų planeta turi savo dvasinį aspektą. Vargu ar ką nustebinsime pasakę, kad Žemė reaguoja (ir visada reagavo) į tai, kas vyksta Žmogaus sąmonėje. O ji atsiliepia į meilę! Ir aborigenai žinojo tai.
Ar daugelis iš mūsų gali paaiškinti, kodėl kai kurie žmonės praktiškai gali išauginti viską? Jie jaučia ryšį širdimi ir grunte esanti gyvybė atsiliepia į tai. Jie žino, kad jie susiję su Gėja. Juk ji atsako į jų meilę. Mus neturi šokiruoti ir stebinti tai, kad Gėja reaguoja į karus, Žmogaus žūtį, badą, neteisybę, o taipogi į baimės ir siaubo apimtos sąmonės spinduliavimą. Ji reaguoja į viską, kas keičia Žmogaus energiją. Šie Žmogų įtakojantys galingos energetikos įvykiai keičia planetos grunto energiją. Gėja reaguoja į mus.
Galima paklausti, koks gi planetos dvasinio aspekto santykis su aplinka? Ką galima padaryti? Štai keletas pavyzdžių, ką mes galime pakeisti. Žemė reaguoja į karus ir į tas vietas, kuriose jie vyksta. Tai dar ne viskas. Kadangi žmonijos sąmonė dvasiškai reaguoja į įvykius ir realius potencialiai vykstančius įvykius, mes, sujungę savo dvasines pastangas, galime pakeisti tų įvykių galimus variantus. Yra metodų, kuriais žemę galima apvalyti nuo praeities energijos. Ir galima numatyti, kas įvyks. Tai daugiamatė koncepcija, kuri susijusi su buvimu amžiname dabar.
Bet kuris žmogus šiam tikslui skiriantis savo minčių energiją ir maldas gali dvasiškai prisijungti prie toje vietovėje esančių „inkarų“ (nors gali ir nesuprasti, kaip tai vyksta). Labai dažnai žmonės galvoja, kad vyriausybė viską kontroliuoja ir, paprasčiausiai, atsilošia savo kėdėse tikėdamiesi, kad viskas vyks savaime. Jie taipogi mano, kad ekonomika ir jų gyvenimo lygis priklauso nuo kažkokių jiems nepavaldžių vidinių jėgų. „Ką aš galiu padaryti?“ – klausia jie. Savo ketinimą išreiškusios grupės sąmonė visa tai gali pakeisti – viską, be išimčių! Nėra to, ko mes nepajėgtume ir, kaip kai kurie pastebi, mes nugalėjome pasaulinės visuomenės nuomonės dėka, o ne tik kokios tai vyriausybės dėka. Pasaulinės visuomenės nuomonė – kitoks terminas, reiškiantis kolektyvinį Žmogaus ketinimą.
Pagalvokime apie savo istoriją. Palyginkime ją su penkiasdešimtaisiais ir šešiasdešimtaisiais XX amžiaus metais. Ko trūksta? Ir tik ketinimo dėka grupė žmonių nuverčia galinga jėga pasižyminčią Politinę struktūrą. Tai padarėme mes. Nei viena organizuota vyriausybė negalėjo su tuo susitvarkyti. Ji nieko negalės padaryti be savo liaudies sutikimo. Kaip tik dabar tas ir vyksta: senosios energijos vyriausybės vadovus nuverčia patys žmonės. Stebėkime, kaip vėl ir vėl ne vienerius metus tai kartosis. Skirtumas tik tas, kad nuverstos vyriausybės greičiau sieks taikos, jie neturės vilčių dar kartą grįžti prie valstybės vairo ir valdyti bet kaip.
Planetoje gali kilti sąmyšis. Norint padėti Žemei, reikia štai ką daryti: nukreipkime savo meilę į širdį. Ši simbolinė širdis šiuo metu (ir dar artimiausių keletą metų) yra šalis – Izraelis. Atėjo laikas išspręsti šį konfliktą ir dvasinį galvosūkį. Ar nekeista, kad daugiausia konfliktų Žemėje vyksta dvasiniu pagrindu.
Kur slypi įtampos realus pavojus? Dabar, kaip dar niekada, jis slypi tarp įvairių religinių tikėjimų. Ironiška, bet pati didžiausia įtampa slypi tarp tų, kurių požiūris į Dievą yra skirtingas. Taip daug bendro ir taip daug bendros tiesos tame, į ką mes visi tikime. Pats laikas suprasti ir tai suvokti. Iš tiesų – tai pati aukščiausia meditacija. Pakantos ir taikos meditacija.
O kaip apvalyti žemę? Pirmiausia turi būti „avangardas“ ir palaikymo grupė. Žemę gali apvalyti Šeima (šviesos darbuotojai) ir tam tikra Šeimos dalis turi būti iš tos konkrečios vietos. Kitaip tariant, jie turi būti gimę čia, kur yra. Šviesos darbuotojai (pvz., iš JAV) gali siųsti savo energiją, kad juos palaikyti ir apvalyti ypač tamsias, užterštas bei amžinu priešiškumu ir baime perpildytas sritis. Reiškia, jie bus palaikymo grupė tiems, kas sutverti iš šios žemės dulkių, kurių kūnai susideda iš šios dirvos elementų. Jie turi pradėti šį procesą ir tapti „inkarais“.
Tam tikri žmonės, pasižymintys tam tikru nušvitimo lygiu, atsiduria tam tikrose vietose, kad pasakytų: „Ši vieta apsivalys“, –ir tai ne klaida. Šis valymas bus nesudėtingas. Lygiai taip, kaip kambario energiją galima apvalyti pelynu, galima apvalyti ir žemę. Esmė – apvalyti kiekvieną kvadratinį žemės metrą. Tas dabar ir vyksta.
Reikia tik koordinuoti savo veiksmus su tos ar kitos vietos „avangardu“, suderinti meditacijos laiką ir siųsti vienodo ketinimo energiją. Vizualizuojant pamatyti, kaip žemė apsivalo nuo karo ir priešiškumo energijos. Tereikia vizualizuoti meilę, kaip „dvasinį muilą“, kurį mes liejame ant žemės. Tai padeda Gėjai „kvėpuoti“. Žemė sureaguos į mūsų pastangas ir nesistebėkime, kai žemė atsilygins mums tuo pačiu.
Vizualizuokime savo Žemę. Ji maža, nes žiūrime į ją iš kosmoso. Mes matome spindintį, puikų brangakmenį – tai mūsų planeta. Tai ateities Žemė. Mes negalime jos paliesti, mes negalime ten pakliūti. Ji plaukia prieš mūsų akis kaip Žemės potenciali ateitis, o ši ateitis egzistuoja amžiname dabar.
Ta Žemė laisva nuo prievartos ir smurto, kur atstatyta pusiausvyra tarp žmogaus ir Žemės. Tai Žemė, kurioje visa žmonija turi bendradarbiauti tarpusavy. Tai Žemė, ruošianti visatos energiją ir sakanti: „Mes pasiruošę susitikti su kitais. Mes pasiruošę laiko kaitai“. Tai planeta, kurioje žmonės žino savo vietą ir kurioje vyrauja taiką. Ką mes jaučiame, žinodami, kad šis regėjimas gali tapti realybe? Patalpinkime tai į savo širdis. Tai įmanoma! Pajuskime savo vertę. Tai – naujoji Jeruzalė.
Per keletą mėnesių mes pakeitėme ateitį. Daugelis iš mūsų pradeda suprasti, ką čia veikiame. Būtent fizinis ir dvasinis balansas bei žinojimas, kaip tai daryti, šią vizualizaciją pavers realybe. Ir nieko nuostabaus, jei savyje pajusime naujus stiprius jausmus, jei valgysime ir miegosime kitaip. Kai kas susidurs su naujomis situacijomis visai nepanašiomis į anksčiau buvusias. Tai mes nauji, ketinantys judėti į priekį ir suprantantys savo vaidmenį Žemėje. Tai, ką mes jaučiame – tai atsijauninusi dvasia.
Tai vyksta, kai Žmogus sako Dievui: „Dabar aš pažįstu Tave. Tu mano geriausias draugas. Aš žinau, kur mano Namai. Aš žinau, kur aš ESU“. Ir dvi sąvokos – Dievas ir Žmogus – susilieja į vieną. Ir Žemė tampa naujais namais – štai vyksmo esmė. Laikykime šį Žemės paveikslą savo širdyje ir protuose. Nenusiminkime ir nepergyvenkime dėl to, kas atsitiks, kol vyks valymasis. Senoji energija su sukrėtimais transformuojasi į naująją. Po to ateis pasveikimas. Nepulkime į nusiminimą dėl tamsių įvairių pranašų pranašysčių. Ne viskas taip, kaip atrodo…“
Eikime drąsiai naujuoju keliu, su naujomis mintimis.