O štai visai įdomi informacija. Ji pripildyta meilės, nors kai kas ją priims kritiškai. Kai kam ji pasirodys kaip paprastas išvardijimas. Pats laikas nuo mitologijos pereiti prie mūsų meistriškumo realybės. Žemė šaukia ir artėja laikas, kai turėsime žinoti skirtumą tarp Dievo ir žmogiškų istorijų apie Dievą.
Septyni apibrėžimai – „Septyni didžiausi žmogiški suklydimai apie Dievą“. Pradėsime nuo septintojo. Septyni – šventas skaičius. Tai pats didžiausias suklydimas apie Dievą.
Bendras supratimas apie Dievą
Yra tik vienas žmogaus sąmonės modelis palyginimui su kuo nors kitu. Šis modelis – jis pats. Žmonės mano, kad Dievas turi pasižymėti į žmogaus panašiomis savybėmis. Kai mes esame pačioje sąmonės ir išsivystymo spiralės viršūnėje, tai ką nors vertindami palyginimui turime tik save. Mūsų žinios visada apribotos mūsų vaizduote, ir viskas, apie ką mes mąstome, vienaip ar kitaip, remiasi „pačiu“ didžiu Žmogumi. Be to, mūsų šventajame rašte parašyta, kad buvome sukurti „pagal Jo atvaizdą ir panašumą“. Be abejo, mes tikime, kad Dievas panašus į Žmogų. Ir pačiu didingiausiu Visatoje turi būti tik tai, ką mes galime pamatyti.
O štai viena mažytė metafora pamąstymui. Sekundei įsivaizduokime, kad Žemėje gyvena tik šunys. Žmogaus nė nematyti, tik šunys. Įsivaizduokime, kad šunys savaip mąsto. Evoliucija pakrypo šiek tiek kitaip, ir pasaulyje karaliauja mąstantys šunys. Taip kaip mes dabar. Jie turi savo problemų, kaip mes dabar savo. Šunys, kaip ir mes, turi savo dvasinį supratimą apie tai, koks turi būti Dievas. Jie turi ir savo religiją. Jie meldžiasi ir mąsto, jų mąstymo procesai tokie patys kaip mūsų.
Taigi, mes jau esame metaforinėje vietoje, kur gyvena mąstančių šunų civilizacija. Kaip atrodo jų religija? Pirmiausia, Dievas turi būti šunimi. Kiekviena šuns veislė turi Dievo fotografiją, kurioje Jis, žinoma, atrodo kaip šios veislės atstovas. Visi angelai turi būti sparnuoti šunys ir jie būtinai turi daryti dar kažką – jie turi vienas kitą uostyti! Ar tęsti toliau? Mes juk žinome, kas toliau… Štai įrodymas to, kad Dievas – šuo: jei žodį „dog“ (šuo) skaityti iš kito galo, tai gausime žodį „God“ (Dievas)! Nors tai juokinga, bet taip yra…
Mes suprantame, kad tai tik jų toks supratimas, tik tai, ką jie žino. Taip į jų sąmonę atėjo Dievas. Aukštesniąją sąmonę jie suvokia tik savo sąmonės lygiu. Žmonės pasielgė lygiai taip pat ir Dievui priskyrė visus žmogaus požymius. Kai kurie Visatos dėsniai, kuriuos mes laikome natūraliais, nėra tokie. Mes tik galvojame, kad viskas panašu į mus. Žmogiški požymiai egzistuoja tik ten, kur egzistuojame mes. O, mes galime tvirtinti, kad tai priklauso tam lygiui, kuriame mes gyvename – tai ir kai kurios mūsų išmatavime esančios planetos, ir mes būtume teisūs. Bet jie nepriskiriami Dievui. Pats žodis „Visata“ mums reiškia tik tai, ką mes galime pamatyti per teleskopą. Mes tokie trimačiai! Visata – tai Dievas! Realioje Visatoje yra daug daugiau visko, ne vien tik Žmonės.
O kaip gi „sukurti pagal Jo atvaizdą ir panašumą?“ Ar gi tai nereiškia, kad mes panašūs į Dievą? Nukrypkime nuo savo įsitikinimų ir pagalvokime apie tai. Mūsų tarperdvinis dieviškas „vaizdas“ visai ne toks, kokį mes matome veidrodyje, toli gražu ne toks. Tai tarperdvinis vaizdas. Dievas yra mumyse. Tai nereiškia, kad Dievas atrodo kaip žmogus. Dievo atvaizdas meistriškume, kuris yra Žmogiškoje DNR.
Taigi, septinto suklydimo esmė – Žmogiškosios Būtybės polinkis Dievą matyti Žmogiškuoju pavidalu, bet tai toli gražu ne taip… Mes matome Dievą darantį tai, ką daro Žmonės, besidžiaugiantį tuo, kuo džiaugiasi Žmonės, bijantį kaip Žmonės, pergyvenantį kaip pergyvena Žmonės ir turintį visas Žmoniškąsias evoliucines atgyvenas.
Karas
Numeris pirmas. Karą mes norime pripaišyti Dievui. Taip? Visa mūsų mitologija tuo pagrįsta. Vieni Dievai kariavo su kitais ir taip toliau. Dažnai skaitome: „Daugybė karų įvyko Debesyse, kol liko tik vienas Dievas… vienas, kuris nugalėjo visus kitus!“. Žvilgterėkime į žmoniją: vardan taikos mes reguliariai naikiname vieni kitus. Tuo mes panašūs į Dievą ir jo atvaizdą, tai turi būti bendra visiems. Mūsų šiuolaikinė religija tvirtina, kad nėra mitologijos. Tai netiesa. Tai, ką mes laikome šventu ir teisingu, iš tikrųjų yra labai mitologiška, bet mes manome kitaip. Mūsų istorija apie Rojų ir Pragarą – tai mūsų dvilypumas ir Žmogiškasis protas. Ar galime įsivaizduoti keiksmų (barnių) lauką su mirusių angelų kalnu? Kur dingsta mirę angelai? Daug kas pasakys: „Šventuose raštuose sakoma, kad buvo karas tarp angelų“. Tuomet galima paklausti: „Šventuose raštuose?“. O kas juos parašė – Dievas ar Žmogus? Žmonės Dievui priskyrė visus savo charakteringus bruožus tik tam, kad Jį sužmoginti.
Pirmas mitas apie gigantų mūšį – karas. Tai aprašymas dvilypumo, o ne Dievo. Mes žiūrime į veidrodį ir savo nuosavus apribojimus suteikiame mus supančiai ir viską aplinkui kuriančiai energijai. Mes patalpinome ją į savo religiją, todėl turime jausti kažką artimo tam, kas vyksta iš tikrųjų.
Karo tarp angelų niekada nebuvo ir niekada nebus. Taigi, ši istorija labai jau kvepia Žmogiškomis skerdynėmis. Intuityviai, ląstelių lygyje mes tai suprantame ir todėl karą mes įterpiame į buitį, net iškeldami jį į pirmą vietą. Mūsų mitologijoje yra istorijos apie tai, kaip Dievas tapo Dievu, kad lyg tai mes turime kopėčias į pergalės ir karo kalną už teisę tapti tuo, kuo mes esame. Tai panašu į tai, lyg visi šunys nutarė, kad Dievas, norėdamas tapti Dievu, turi raustis patvoryje ir atremti blusų legionus.
Ne, brangieji, nebuvo jokių karų, jokių karų tarp angelų, nei aplink angelus. Dievo meilė pastovi ir tyra. Ji buvo ir bus visada. Savo vidumi mes tai suvokiame. Ji – tai mes. Anapus nežino, kas tai yra karas. Kai kas gali paprieštarauti: „Gerai, bet tai ne tai apie ką aš kalbėjau“. Ir galima paklausti: „Kalbėjo kas? Dievas? Ar Žmogus?“ Pasinaudokime savo dieviškąja intuicija. Ar tai tikras jausmas, ar tai kūryba tos Žmonijos dalies, kuri mėgsta įdomias istorijas? Net patys didieji dvasiniai žmonės pasinaudojo metafora tik todėl, kad jie taip suprato, norėdami paaiškinti visą istorijų apie kūrybą didybę. O mums reikėjo jas išgirsti. Ne viskas, apie ką mes galvojame, turi prasmę. Tai – numeris vienas.
Gėris ir blogis
Mums tai taip sunku suvokti. Mes sakome, kad aplink mus turi būti tik tamsa ir šviesa. Reiškia, yra gėris ir blogis. Galima paklausti, ar TEN nėra nei gėrio, nei blogio? Anapus nėra dvilypumo ar karo, todėl nėra ir jokios kovos.
Mūsų mitologijoje sakoma, kad blogis – tai ne mūsų, bet dėl to, kad jis čia yra, aiškinama, kad „ten, danguje, buvo problemų“. Vienas iš angelų, atrodo, buvo neteisus ir užsitraukė rūstybę. Jo vardas – Liuciferis, ir būtent jis atsakingas už pasikėsinimą į mūsų sielą, ir būtent jis verčia mus nusikalsti. Tai velnias, kuris kuria problemas Žemėje, kaip pasakojama mitologijoje. Išbandymų esmė – kaip Žemė susitvarkys su piktuoju angelu. Tai pati populiariausia šimtus metų egzistuojanti religinė dogma. Kaip keista bebūtų, mitologija tęsiasi ir tęsiasi.
Gėris ir blogis. Ši koncepcija priklauso Žmogiškoms Būtybėms, nes tai – didelis mūsų dvilypumo ir egzistavimo išbandymas. Taip kalbama ir apie kitus, esančius Visatoje, bet ne apie Dievą. Ar anapus nėra nei šviesos nei tamsos? Tai iš tikrųjų taip, o ne taip kaip mes manome. Anapus nėra nei šviesos, nei tamsos. Tai iššauktų kovą ir disbalansą. Šviesa ir tamsa anapus – tai paprasčiausiai judanti energija. Kai kam reikalingi argumentai ir jie pasakytų: „Gerai, tebūnie taip! Tai esmės dalis“. Bet tai ne taip. Tai tik mūsų esmės dalis. Tai toks pats absurdas, kaip vienas kitą uostantys angelai. Tai ne Dievas.
Dualumas (dvilypumas) suteikia mums pasirinkimo laisvę. Dualumas – Humanizmo šaltinis Žemėje ir jis neturi jokių sąsajų su tuo, ką mes vadiname Dievu. Nėra piktų angelų, kurie nori mūsų sielos. Pati tamsiausia iš tamsiausių – Žmogiškosios Esybės jėga, kuri nusprendė, kad tamsa –tai, ką ji nori kurti. Mes esame energijos šeimininkai ir galime kurti šviesą ar tamsą, ir kurti stipresnę šviesą ar tamsą. Pasirinkę šviesą turi pranašumą, nes savo gyvenime naudojasi „Dievo atvaizdu“. Jie gali suskurti pačią šviesiausią šviesą ir vaidinti rolę to, kas pasirinko šventumą ir vienybę.
Kai kas juokiasi iš to ir kalba, kad matė velnio apsėstuosius. Ne, to jie nematė. Jie matė tamsos apimtą Žmogaus energiją. Tai yra niūriausia ir baisiausia iš to, ką mes galime įsivaizduoti. Štai kas yra demonai. Baimė gali valdyti mus ir daugelis pamatys tą patį vietoje realios energijos. Okultizmo atveju – tai tamsą kontroliuojantis žmogus, garbinantis blogį, kuriame mes esame įklimpę ir tuo tikintys. Štai viskas apie Žmogų. Mums patinka, kai taip esame apgaudinėjami? O kur mes patys, kai sakome, kad tai buvo velnias? Ne. Tai buvo Žmogus, valdantis galingą jėgą pačiame giliausiame ir žemiausiame lygyje. Pažvelkime į savo istoriją arba kas vyksta pačiose tamsiausiose planetos vietose. Ten mes nerasime velnio. Ten mes nerasime pykčio, kurį pagimdė laisvas Žmogaus pasirinkimas. Taip vyksta dualumo išbandymas. Dabar. Žemėje.
Taigi, brangi Žmogiškoji Būtybe, raktas viskam yra laisvas pasirinkimas. Šioje Žemėje daugiau šviesos, ar mes tuo tikime, ar ne. Štai kodėl mes čia. Štai kodėl neįvyko mūsų Armagedonas. Džiaukimės, kad mūsų planeta užsipildo šviesa. Tų, kurie už šviesą, yra daugiau už likusius. Yra tokių, kurie norėtų užlaikyti šviesą, bet nežino, kaip tai padaryti. Savo viduje jie jau prabudo, nors šis prabudimas dar ne lyderystė. Tai – kita Žemės žmonių karta.
Prabudimas tęsiasi. Šviesa – tai aktyvumas, tamsa – pasyvumas. Jei tamsiame kambaryje uždegsime šviesą, ji pasklis po visą kambarį, ar ne? Tamsa dings. Ji negali egzistuoti prie šviesos. Jei į šviesų kambarį įleisime tamsos, tai visai nieko neįvyks. Ką tai sako apie šviesą ir jos savybes? Nebijokime tų, kurie yra pilni tamsos. Savyje mes turime energiją, kuri yra labai stipri, tokia stipri, kad mes net negalime to įsivaizduoti!
Daugelis bijo tų, kurie savyje turi tamsos energijos, ir mano, kad reikia pasirūpinti savo saugumu. Ne, nereikia! Mes patys – nuosavas saugumas. Tiesiog su dieviška meile švieskime savo šviesa. Tai mūsų apsauga. Tamsieji net negalės prisiliesti prie mūsų. Tai – kovos pradžia ir mes joje dalyvaujame. Tai ir yra mūšis tarp šviesios ir tamsios Žemės energijų. Tai – civilizacija. Dualumas yra šios priešpriešos priežastis ir mes esame pačiame centre. Aišku, tai ne pati komfortiškiausia vieta.
Visi mes ten, kai nesame Žemėje, esame angelais. Kai kas pasakys: „Aha, tai kokiu gi būdu Žmogiškasis angelas kada nors taps panašiu į velnią?“. Taip, tai mes patys sau paaiškinome, kad mes turėjome angelą, vardu Liuciferis, kuris pateko į nemalonę. Tai savo meistriškumo atsisakiusios Žmogiškosios Esybės metafora. Beveik visa mūsų mitologija pasakoja apie mus pačius. Mes manome, kad visa tai apie Dievą. Ne, tai ne taip. Tai buvo numeris du.
Laikas
Numeris trys. Laikas. Žmogiškąjį trimatį laiką mes taikome Dievui: „Brangus Dieve, – sakome mes,– per tris dienas man reikia sumokėti mokesčius, bet aš neturiu pinigų. Ar gali man padėti?“. Žmogiškasis protas sako: „Per tris dienas nieko nepavyks padaryti. Per daug trumpas laikas“. Ir nieko neįvyksta. Mes nusiminę, ar ne? Palaiminta Žmogiška Būtybė, kuri supranta, jog savo smegenyse sukūrusi vaizdą to, kas gali būti, o ko ne. Tai taip ir bus. Mūsų meistriškumas mūsų venose ir yra mūsų prašomų stebuklų katalizatorius. Palaimintas Žmogus, kuris supranta, kad Dievo laikas ten, kur amžinybė lygi minutei.
O tai atrodo štai taip – Dievas gali viską sulaikyti ir organizuoti visatos komitetą –mūsų sąskaitų apmokėjimui 100 metų į priekį. Mums trys dienos – jiems amžinybė. Štai kaip mes tai įsivaizduojame. Štai taip dirba Sinchroniškumas. Toks komplektiškumas mus gali nustebinti. Kai mes visai netikėtose vietose sutinkame tuos, kuriuos norėjome sutikti, tai negalvokime, kad tai atsitiktinumas. Ar su kuo nors iš mūsų yra taip buvę? Dievą mes įspraudžiame į Žmogaus laiko rėmus ir galvojame, kad tai neįmanoma tik dėl to, kad tam neužteks laiko. Gal pats laikas pasitaisyti? Kitą kartą, kai mes paprašysime neįmanomo laike, tai galvokime apie laiką kitaip. Mes galime nuvykti į praeitį – mūsų prašymo momentą, reikalaujančio atsakymo: mes paprasčiausiai nusivylėme ir atsisakėme savo prašymo.
Matome, kad tai, ko prašėme, neįvyko ir malda liko be atsako. Na, be mums matomo atsako. Mes prašėme apmokėti sąskaitas, bet Dievas buvo užimtas tuo, kad suteikti perteklių mūsų visam likusiam gyvenimui. O mes paprasčiausiai atsisakėme šios idėjos. Kai mes prašome apmokėti sąskaitas, mes kalbame ne visai tai, ką sako žodžiai. Mūsų siela prašo: „Brangus Dieve, aš niekada nebenoriu tuo rūpintis“. Štai kaip mes sakome ir mes žinome apie tai, ir angelai aplink mus žino apie tai. „Brangus Dieve, man reikia palaikymo. Aš nenoriu kiekvieną mėnesį tuo rūpintis“. Tai tam tikra gausa, ar ne? Gausa matuojama ne pinigais banke. Mums to reikia kasdien. Tai, apie ką mes galvojame, gali įvykti paskutinę minutę ir pasiekti mus iš Dievo saugyklos. Arba tai gali būti ramybės jausmas, jei ir neprašėme to. Mūsų baimės yra žinomos – dauguma jų laikosi ant žmonijos iliuzijų apie Dievą. Išmeskime laikrodžius, kai kalbama apie Dievą ir laukime stebuklų. Tai numeris trys.
Apdovanojimas ir bausmė
Numeris keturi – apdovanojimas ir bausmė. Apie tai jau buvo kalbėta. „Danguje gali apdovanoti ir nubausti, – pasakys kai kas, – tai teisinga…kaip ir pats Dievas. Jei tu geras, tai tave apdovanos. Jei blogas – būsi nubaustas“. Deja, anapus uždangos yra visai kitaip. To Danguje mes nerasime. To mes nerasime nei vienoje angelų karalystėje. Nėra nei apdovanojimų, nei bausmių. Tai visai kitokia kultūra. Tai dieviška kultūra ir ji netaikoma dualume, kaip pas mus. Tik mes apdovanojame ir baudžiame Dievo vardu. Taip? Jei mes geri, tai pakliūsime į rojų. Jei mes blogi – į pragarą. Vieni yra amžinybėje su Dievu – kas per vaizdelis! Kitas leidžia laiką su puolusiu angelu Liuciferiu. O ho ho! Žinoma, viskas yra ne taip! Ten nėra laiko. Tai kaip suprasti – mūsų „laikas Rojuje“? Kaip puikiai tinka mūsų apdovanojimo ir bausmės versijai!
Tai niekaip nesusiję su Dievu. Bet atsiranda intelektualų, kurie pasiruošę paklausti: „Na, gerai, egzistuoja tokia sistema. O kaip viską sukontroliuoti?“. Bet gi tai MŪSŲ sistema, tai mūsų dualumas. Tai ne Dieviškoji sistema! Anapus nereikia kontroliuoti
angelų, Žmonių. „Tai žmogus ateina į šią planetą, tampa pikčiausiu kada nors buvusiu žmogumi, užmušti milijonus žmonių ir grįžęs anapus nebus nubaustas?“ Atsakymas vienas – taip. Tai todėl, kad mes nesuvokiame išbandymo esmės. Mes laisvi daryti tai, ką pasirenkame ir kol esame dualūs. Jokių būdu TO nėra anapus. Taip vyksta tik čia.
Apie tai aiškiai parašyta mūsų šventuose raštuose – sakmė apie Sūnų Paklydėlį. Tėvas, kuris ir yra Dievas, siunčia du sūnus, du angelus, į Žemę, kurie nutarė būti žmonėmis. Vienas viską darė teisingai, kitas – neteisingai. Vienas darė visa tai, kas gera, kitas gi – kas negera. Ir mūsų raštai sako, kad jiems sugrįžus, pasitiko juos vienodai. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad išbandymai Žemėje neperkeliami ten, iš kur atėjome. Tai, kas vyksta su mumis čia, vyksta tik čia.
Žmogišku supratimu, mes turime prašyti Dievo malonės sau. Bet mes jau gavome Jo malonę, nes mes esame čia, Žemėje! Mums nebereikia bijoti ar pergyventi dėl to, kad galime užsitraukti Dievo nemalonę, lyg tai anapus yra grandiozinių paskatinimų bei griežtų bausmių sistema. To ten nėra. Tai sunku suprasti, kol esame čia. Jei mes žinotume, kaip esame mylimi, tai mums ir į galvą nešautų galvoti apie bausmes anapus. Nors tuo pagrįstos visos mūsų religijos. Milijonai žmonių jaučia, kad tampa „nešvariais“, palūžusiais ir nešančiais tamsiuosius žmonijos nusikaltimus. Mes jungdamiesi į grupes ir atlikdami tam tikrus ritualus galime pakeisti savo siaubingą lemtį. Tie, kas nesuvokia, kas vyksta, keliaus į Pragarą! O Dievas mus taip stipriai myli, kad daugumai iš mūsų teks degti Pragare?! Atėjo laikas suprasti, kad ši idėja – Žmogaus!
Ieškokime taikos Žemėje ir laikykime save dieviško sąmoningumo instrumentu, kuris mus sukūrė. Užtvirtinkime angelą savo viduje. Atsistokime ir pareikškime, kad esame pasiryžę tapti Švyturiais. Pats laikas nusimesti dieviškų nusikaltimų ir bausmių energijos, nes tai mus veda į pralaimėjimą, depresiją, beprasmišką gyvenimą, į baimę, į paklusnumą kitiems… kaip tai panašu į religiją, ar ne? Mums reikalinga religija? Tuomet ieškokime to, kas padidins, sustiprins Žmogiškąją sielą ir pasakys, kad esame Dieviškos Visatos dieviškąja dalele. Palaiminti tie, kurie susirenka ir kartu švenčia Dieviškosios meilės jėgą savo Žmogiškosios Būtybės viduje ir visa tai, kas naudinga planetai.
Darbas ir sėkmė
Yra dar viena istorija apie Vu. Vu – nei vyras, nei moteris. Galime jį įsivaizduoti bet kokios giminės. Mūsų kalboje visi žodžiai yra kurios nors giminės. Anglų kalboje žodis „giminė“ vartojamas, ko gero, mažiausiai. Beveik visose kitose Žemės kalbose objektas yra arba vyriškos, arba moteriškos giminės. Mes negalime be to. O anapus viskas kitaip. Anapus nėra giminės ir lyties. Taigi, pratinkimės prie to!
Tai numeris penki. Ir tai istorija apie Vu, kuris paprašė prašviesėjimo. Jis atsisėdo prieš Dievą ir pasakė savo ketinimą. „Mano ketinimai kuo švariausi. Ar galime pradėti procesą?“. Dievas pamatė tą švarumą ir pasakė: „Taip!“. Ir angelai pradžiugo.
Po to Vu pasakė, ką jam reikia toliau daryti. Po šio susitikimo jis atsistojo ir pasakė: „Man viskas pavyko! Ir dabar turiu sunkiai padirbėti, kad nušvitimą pakelti į kalną. Aš gi žinau, kad nušvitimo energija – tai tikslas ir man reikia pakilti į viršūnę, kad jį pasiekti. Aš žinau, ką reikia daryti. Nuo čia aš pradėjau eiti žingsnis po žingsnio ir tęsiu toliau, kol pereisiu visą kelią. Kelią į nušvitimą“.
Ir Vu pradėjo kilti į kalną ir ėjo tris metus. Jis ėjo čia ir ten. Jis mokėsi. Jis skaitė knygas. Jis meldėsi. Jis meditavo. Jis darė daug ką, kas vedė į viršukalnę. Keletą kartų jis griuvo, apsidraskė alkūnes ir kelius. Jis kėlėsi ir judėjo į priekį: „Aš galiu tai padaryti,- murmėjo jis sau po nosimi,– Aš žinau , kad galiu pasiekti viršūnę, nes Dievas pasakė, kad aš galiu gauti nušvitimą. Aš pasieksiu viršūnę!“ Ir jis pasiekė.
Jis atsistojo viršukalnėje nušvitęs. Tai buvo puiku: „O, aš jaučiuosi laimingas. Aš žinau, kad tai – geresnio gyvenimo pradžia,– pasakė jis. Ir aš žinau, kad daug ko išmokau, bet tai tik pirmas žingsnis. Aš daug metų sunkiai dirbau, kad to pasiekti!”
Vu sveikino pats save, kai netyčia pažvelgė į kitą kalno pusę ir pasibaisėjo! Kitoje pusėje buvo lyno kėlėjas, panašus į tą, kuriuo keliasi slidininkai. Ir ten žmonės, kaip ir jis, kėlėsi šiuo lynu. Jie pasiekė viršūnę beveik tuo pačiu metu kaip ir Vu. Visas kelias nuo papėdės iki viršukalnės užtruko tik tris minutes! Ir jie gavo nušvitimą! Vu suriko: „Tai neteisinga! Tai negarbinga!“.
Medituodamas jis pasakė: „Brangus Dieve, bet tai neteisinga. Kodėl taip vyksta? Aš sugaišau tiek laiko, sunkiai dirbau, kad pakilti į kalną. Kodėl Tu man nepasakei apie tą pakėlėją?“.
Ir Dievas atsakė: „Vu, juk tu manęs ir neklausei apie tai, ar ne? Įtempęs žmoniškąsias galias tu nė karto neišklausei nieko kito. Tu mąstei, kad reikia daug ir sunkiai dirbti. Tu taip ir pasielgei. Tai buvo tavo pasirinkimas – pakilimas turi būti sunkus“.
Kiekvienas iš mūsų savo DNR turi visą gelmę šventos gyvenimiškos patirties. Ar galime įsivaizduoti, kuo buvome ir ką veikėme praeituose gyvenimuose? Visa tai mes turime: ir savo meistriškumą, ir šamanizmą nešame su savimi savo Akaši kronikose. Ir patirtį, kurios prireiks kada nors nušvitimui.
Ar suprantame? „Darbas“ jau padarytas ir mes beveik viską atlikome tuomet, kai atsirado pirmoji sąmoninga mintis padirbėti su savimi. Mums nereikia dirbti, mums nereikia kilti į kalną ir gaišti laiką. Tiesiog įeikime į Akaši ir atidarykime dėžutę, kurioje saugoma visa mūsų šventa patirtis šioje žemėje. Pasinaudokime tuo ir išeikime iš ten Šamanais. Mes tai galime padaryti tuoj pat, jei to norime. O apie Vu galima pasakyti, kad jei jis būtų atkreipęs dėmesį į dieviškumą, jam nebūtų reikėję tiek laiko gaišti pakilimui į kalną, nes jam nebūtų reikėję į tą kalną kopti.
Kiek iš mūsų jaučia, kad reikia padirbėti? „Aš neįsitikinęs, kad viską suprantu, – pasakys kai kas. – Mes neturime dirbti, kad ko nors pasiekti?“. Na, niekas to nesako. Mes jau padarėme tai. Ir vėl norime tą patį pakartoti? Ar mes norime pakartoti tą patį? Ir kodėl dieviškumą matuoti Žmoniškąja logika? Tiesiog pasiimkime savo dieviškumą ir pritaikykime savo patirčiai. Vien tik tai pranoks visus mūsų lūkesčius. Tai iš tikrųjų taip, nepaisant Žmogiškosios idėjos, kad norint pasiekti dvasinio progreso būtina šiek tiek pasikankinti. Tai skamba kaip Dieviška logika ar kaip Žmogiškoji idėja? Kai kas jau rytoj pasijus išmintingesniais, nes išreiškė norą gauti savo meistriškumą.
Kas yra meistriškumas? Tai kuomet eini pirmyn ir nebijai gyvenimo. Tai kai esame ramūs, o kiti ne. Situacija, kuri kitiems atrodo dramatiška, mums neatrodo tokia. Kai aplink tave chaosas, o tu jo nejauti. Vietoje to mes jaučiame amžių išmintį ir žinome, kad tai mus niekaip neįtakos. Tai kuomet kažkas rėkia ant mūsų ir vadina vardu, o mūsų reakcija – nuostaba, jei jie teisūs! Štai kas yra meistriškumas. Pirma Žmogiška reakcija – į klyksmą atsakyti klyksmu. O pirmoji meistro reakcija – patikrinti savo vientisumą.
Meilė
Tai paskutinis numeris, nes apie septintą jau kalbėta.
Mes manome, kad apie meilę žinome viską? Yra Žmogaus meilė Žmogui – partnerystės grožis tarp žmonių. Nieko nėra daugiau panašaus į ją. Tai tobula meilė, kuria mes mėgaujamės paties intymaus šventumo metu. Nors kai kurios religijos ją laiko pikta, kūniška, bet tai viena iš švenčiausių mūsų savybių, kuri duota tam, kad sukurti gražų gyvenimą tarp vieną kitą mylinčių Žmogiškų Esybių.
Tai tik vienas iš meilės tipų. Yra motinos meilė savo vaikams. Ji gili. Motinos už savo vaiką pasiruošusios atiduoti savo gyvybę. Tai pasiaukojimas, tai gražu, bet tai ne Dieviška meilė. Į ką panaši Dieviška meilė? Tai tiesiog palengvėjimas.
Ar mes žinome, kad mes amžini? Ar žinome, kad į kiekvieną mūsų klausimą yra atsakymas? Mes – Dievo dalelė. Štai kodėl kiekviena DNR spiralė turi Dievišką vardą ivrito kalba. Mes manome, kad tai klaida? (G.Breidenas „Dieviškasis Kodas“). Dieviška meilė – aukščiau mūsų supratimo. Ji – sinchroniškumo dalelė ir tai – Dieviška meilė už kurią atsako devintas mūsų DNR sluoksnis. Tai aukščiau viso to, ką pasiekėme anksčiau, nes Žmogaus protas negali to pasiekti. Tai už suvokimo ribų. Tiesiog belieka tuo patikėti. Ar mes tai sugebėtume? Tikėjimas – tai priėmimas to, ko neįmanoma pamatyti ir tam reikia tik įsivaizduoti meilę iš Visatos širdies, kuri yra mūsų namai.
Yra tokių, kurie vizualizaciją ir abstraktumą laiko kvailyste ir kad tai niekada nesustabdys karo. Jie tiesiog įstrigo trimačiame pasaulyje. Tai tie, kurie audros metu slepiasi. O mums – šviesos darbuotojams – treniruotė, kad šviesa išliktų aukštumoje. Tarp mūsų yra ir jaunų, ir senų. Bet visi mes pasižymime viena ypatybe (anapus) – mes neturime amžiaus. Mes visi senos ir amžinos sielos. Kiekvienas iš mūsų atvyko į Žemę su tam tikru tikslu. Mes čia galime atlikti didžiausius pakeitimus. Kurie kada nors buvo Žemėje įvykdyti. Kuo aukštesnės mūsų vibracijos, tuo aiškesnė bus mūsų šviesa, Tai pakeis Žmonių protus ir nuplaus žemės purvą“.
Sėkmes pamąstymuose!