kurkite savo realybę
Iki šiol mes pasakojome, kaip paversti savo gyvenimą sąmoningu sapnu, o pasaulio sluoksnį – jaukiu kampeliu. Veidrodžio principai daro nors ir juntamą, bet vis dėlto nestiprų poveikį realybei. Dabar jūs susipažinsite su efektyvesniais metodais.
Pagrindinis transerfingo įrankis yra tikslinė skaidrė – vaizdo, kuriame tikslas jau pasiektas, vizualizavimas. Truputi priminsiu svarbiausius dalykus.
Negalima žiūrėti į skaidrę kaip į išorinį filmą. Jūs turite būti įsivaizduojamų įvykių viduje: ką veikiate, kai tikslas jau pasiektas, ką jaučiate, kaip jaučiatės, kas jus supa, kas vyksta. Būdami skaidrės centre jūs įsivaizduojate turį visa tai, ko siekiate. Tai ne technika, čia nėra jokių griežtų taisyklių. Viską darykite taip, kaip jums išeina. Principas vienas: jūs stovite priešais pasaulio veidrodį ir mintyse formuojate tą vaizdą, kurį norite gauti realybėje.
Tikslinė skaidrė nustato variantų tėkmės vektorių. Jei sistemingai kartosite ją mintyse, tai įvykių ir aplinkybių srautas bus nukreiptas į tikslą. Kelio pradžioje jums nebūtina turėti aiškų planą ir žinoti, kaip jį įgyvendinti. Nereikia galvoti apie priemones. Reikiamu metu atsidarys reikalingos durys – konkretūs būdai ir galimybės – ir jūs juos matysite. Negalima kelti griežtų sąlygų, kaip turi būti pasiektas tikslas. Jūsų reikalas – sutelkti dėmesį į galutinį rezultatą.
Be tikslinės skaidrės, dar egzistuoja proceso vizualizavimas, taip pat aprašytas pirmojoje knygoje. Kai esate kelyje į tikslą, t.y. jau žinote, kaip jis turi būti realizuotas, ir darote viską, kas tam reikalinga materialiajame pasaulyje, procesas gali būti paspartintas jo vizualizavimu. Čia principas toks: man viskas tiesiog puikiai sekasi, šiandien aš viską darau geriau nei vakar, o rytoj bus geriau nei šiandien. Galima sakyti – tai yrimasis irklu pasroviui su variantų tėkme. Tačiau svarbiausia – variantų tėkmės kryptis. Jeigu laikote mintyse tikslinę skaidrę, tai visos aplinkybės padeda siekti tikslo, net jei atrodo, kad taip nėra.
Kartoti skaidrę mintyse galima kada nori ir kiek nori. Bet tai būtina daryti nors pusvalandį per dieną, jei jūs tikrai ketinate pasiekti savo tikslą. Vizualizavimo efektyvumui padidinti yra keli konkretūs metodai.
Pirmasis – energetiniai srautai. Variantų erdvės sektorius realizuojasi energija, kuri, tekėdama žmogaus kūnu, yra moduliuojama minčių ir virsta ketinimo energija. Kuo galingesnis spinduliavimas, tuo didesnis efektas. Galingumą galima padidinti, jei sutelksite dėmesį į energetinius srautus. Todėl įsivaizduokite, kad iš kūno centro, pilvo ar saulės rezginio srities, išeina priešingos krypties pusės metro ilgio rodyklės. Mintimis pasukite jas vienu metu taip, kad priešakinė žiūrėtų į viršų, o užpakalinė – į apačią. Toks „rakto pasukimas“ suaktyvins žemyneigį ir aukštyneigį srautus. Įsivaizduokite, kaip jie be didelių pastangų sruvena palei stuburą dviem priešingomis kryptimis ir nutolsta – vienas į dangų, kitas į žemę. Sutelkę dalį dėmesio į srautus, paleiskite skaidrę ir kartokite ją savo malonumui. Geriausia tai daryti išėjus pasivaikščioti, ten, kur nedaug žmonių.
Kitas metodas – freimas. Pagalvokite, ką mėgstate daryti, kai jūsų tikslas pasiektas, kas yra neatskiriama tikslinės skaidrės dalis, būtinas jos atributas. Tarkime, jūs sėdite supamojoje kėdėje prie židinio, stovite prie savo jachtos šturvalo, sodinate rožes savo namų sode, spaudžiate ranką partneriams, sudarę sėkmingą sandorį. Pakartokite mintyse bet kurį būdingą skaidrės fragmentą kelis sykius. Šis paveikslas turi sudaryti tam tikrą vientisą įspūdį – momentinę skaidrės kopiją, apimančią švystelėjusį vaizdą ir jį lydintį jausmą. Tai ir yra freimas. Patogumo dėlei galite jį kaip nors trumpai pavadinti. Dabar reikia kartkartėmis įjungti jį atmintyje akimirkai, tarsi lemputę. Darykite tai, kada užsimanysite, vėlgi be didelių pastangų. Freimas yra dar viena gija, siejanti jus su tiksliniu variantų erdvės sektoriumi.
Freimo efektyvumą galima padidinti vadinamąja sprogimo banga. Suformuluokite mintyse freimą ar tiesiog vaizdą, kurį norite įkūnyti tikrovėje. Iškart paskui įsivaizduokite, kaip nuo jūsų į visas puses sparčiai tolsta sfera, lyg būtų sprogęs jūsų energetinis apvalkalas. Sprogimo banga išplinta tiek, kiek galite įsivaizduoti. Tai galima padaryti kelis kartus, kol nusibos. Kas tuo metu vyksta? Jūs sukuriate minčių vaizdą ir siunčiate jį į aplinkinį pasaulį. Galite neabejoti, jūsų mintis nedings be pėdsakų. Tik reikia turėti omenyje, kad veidrodis veikia vėluodamas.
Dar vienas metodas – išorinė sfera. Galbūt jums nė karto nėra pavykę pajusti savo energetinio apvalkalo ir jūs negalite pajausti, kaip jis plečiasi, paklusdamas vaizduotei. Šitaip yra todėl, kad jūs veikiate vidiniu ketinimu. O dabar įsivaizduokite aplink save sferą, kuri jums nepriklauso. Įsivaizduokite, kad ši sfera jus traukia. Jūs jaučiate, kaip kažkas, esantis ne jūsų kūne, mėgina jį ištempti. Maždaug penkių septynių metrų spinduliu yra nematomas frontas. Pamėginkite jį tai šiek tiek ištempti, tai suspausti – jis tampriai priešinsis.
Dabar jūs geriau pajutote sferą. Tai ir yra ta riba, kuri jus sieja su išoriniu pasauliu. Tai, kas sferoje, – jūsų, o tai, kas išorėje, – ne jūsų. Kartu sfera jums priklauso ir tiek, kiek jūs jaučiate, kaip ji jus traukia. Įvyko ketinimo virsmas: dabar aktyvusis pradas yra ne jumyse, o išorėje.
Bet mėgindami paveikti daiktą vidiniu ketinimu, pavyzdžiui, pajudinti pieštuką valios pastangomis, jūs nieko nepasieksite. Pabandykite įsivaizduoti, kaip pats pieštukas traukia jus nematomais siūlais. Štai šia jungiančiąja grandimi jūs ir patys galėsite jį pajudinti. Lygiai taip pat versdami save pakilti į orą jūs neatsiplėšite nuo žemės. Įsivaizduokite priešingą situaciją – kad esą aplinkinis pasaulis pats kelia jus į orą. Galbūt šį tą pasieksite, jei jums pavyks vidinį ketinimą paversti išoriniu. Svarbu peržengti tą ribą, kur jūsų valia „priversti pasaulį paklusti“ virsta „leisti jam pačiam tai padaryti“.
Visa tai labai nelengva. Bet mūsų tikslams tai ir nėra būtina. Visiškai pakanka pajusti bent jau išorinio apvalkalo buvimą. „Sugaukite“ šį pojūtį, sutelkite į jį dalį dėmesio ir pradėkite kartoti tikslinę skaidrę. Sfera bus savotiška antena minčių energijai perduoti. Tai gerokai sustiprins skaidrės veikimą.
Dar vienas metodas – dekoracijų parengimas. Stenkitės visoms į galvą ateinančioms mintims suteikti bendrą jūsų tikslo vardiklį. Paprastai mintys, net laisvos, išsirikiuoja logine seka, laikydamosi viena kitos. Užbaikite loginę grandinę kokiu nors tikslinės skaidrės fragmentu. Tiesiog kartkartėmis priminkite sau, ko jūs galiausiai siekiate. Kad ir ką galvotumėte, kad ir ką darytumėte, grąžinkite savo dėmesį prie tikslo. Tegul skaidrė taps fono užsklanda – kiekvieną įvykį, kiekvieną informacijos bloką suvokite jos kontekste. Tada jūs efektyviausiai formuosite savo pasaulio sluoksnį, ir jūsų ketinimas įsikūnys tikrovėje.
Aplinką taip pat galima pertvarkyti atsižvelgiant į tai, kas jūsų laukia prie tikslo. Tarkime, jūs vaikštinėjate po parką ir mintyse vis kartojate tikslinę skaidrę, kurioje dirbate sode prie savo namų. Pažvelkite į žolę ir medžius aplinkui per šios skaidrės prizmę. Jūs pajusite, kad vaizdas keičiasi – dekoracijos įgauna naujų atspalvių. Gali apimti jausmas, kad virtualiai jūs jau esate savo sode. Šis efektas atsiranda skaidrei užklojus aplinką. Dalis dėmesio sutelkta į variantų erdvės sektorių, kur yra jūsų būsimas sodas, o akys mato materialiąją tikrovę. Realybė savotiškai transformuojama pagal jūsų tikslo sektorių. Tokiomis akimirkomis jūsų minčių vaizdas materializuojamas intensyviausiai.
Dar prisiminkite, kaip vaikystėje jums buvo lengva ir jauku, kai pasaulis rūpinosi jumis. Tada jūs to nesupratote. Jums tiesiog buvo gera. Bet, laikui bėgant, jūs ėmėte vis dažniau ožiuotis ir reikšti nepasitenkinimą, dėl to pasaulis jums pasidarė abejingas. Su kuo asocijuojasi tas ramybės ir jaukumo jausmas iš vaikystės? Štai ta asociacija gali tapti priemone dekoracijoms parengti, tarp kurių jūs jaučiatės patogiai ir saugiai. Kartais prisiminkite tą ankstesnę jaukią ir nerūpestingą aplinką, ir jūsų pasaulis pamažu vėl pasidarys malonus ir patogus.
Ir paskutinis metodas tingiems žmonėms – tikslinė amalgama. Svarbiausia sėkmingo vizualizavimo sąlyga yra ta, kad jūs neprivalote versti save tai daryti. Jei jūs mintyse kartojate tikslinę skaidrę ir jums nepavyksta tiesiog suteikti sau malonumo, o tenka dėti pastangas, tuomet atsiranda perteklinis potencialas. Dėl to pusiausvyros jėgos niekais pavers visą jūsų darbą. Tokiu atveju verčiau atsisakykite šios slegiančios pareigos ir patikėkite visą darbą jūsų pasauliui. Paprašykite, kad jis paimtų jus ant rankų, tegul jis pats pasirūpina, kad jūsų pasirinkimas būtų realizuotas.
Tarkite sau: viskas susitvarkys savaime, be mano žinios. Skelbdami tokį ketinimą, jūs nustatote programą savo pasauliui, pagal kurią įvykiai savaime klostosi taip, kad priartintų jus prie tikslo. Jūs atleidžiate savo gniaužtus ir leidžiate išoriniam ketinimui realizuoti tikslą. Dabar galite atsipalaiduoti ir vis dėlto suteikti sau malonumą tiesiog mėgautis tiksline skaidre. Jūs nebeprivalote prie jos dirbti – tai daro jūsų pasaulis. Tik sėdėdami jam ant rankų nepamirškite kartkartėmis priminti, ko tikitės iš jo. Ir, žinoma, neskrajokite padebesiais, o atlikite fiziniu lygmeniu visa, ko reikia tikslui pasiekti.
Kad ir kokiu metodu naudotumėtės, visada atminkite, jog jūs ne pageidavimą išsakote, o išreiškiate tvirtą ketinimą ir laikote tikslą neišvengiamu finalu. Jei negalyte pasakyti „aš turiu“, tarkite bent jau „aš ketinu turėti“. Kad iš tikrųjų užsimotumėte gauti savo užsakymą, reikia padaryti ką nors konkretaus, kas patvirtintų ketinimo rimtumą. Pavyzdžiui, jei jūs panorote kitą rytą atsikelti tam tikru laiku, tai galite pramiegoti. Bet jei prisukote žadintuvą, tai veikiausiai nubusite, likus kelioms minutėms iki skambučio.
Svarbu užfiksuoti ketinimą. Jūs tai darote kiekvieną sykį, kai beldžiate į medinį daiktą ar nusispjaunate per kairįjį petį. Visi liaudies prietarai, kai reikia atlikti tam tikrą ritualą, remiasi šiuo principu. Pavyzdžiui, žmonės senovėje tikėjo dobilo galia išlaikyti baikščią. Laimės paukštę. Sėkmės akimirką reikėdavo paliesti daiktą su jo atvaizdu, pavojaus akimirką – irgi. Trilapis taip pat buvo laikomas priemone saugančia nuo piktųjų jėgų.
Nereikia manyti, kad tam tikras daiktas turi nepaprastų savybių ir todėl gali būti talismanas. Daiktams stebuklingos galios suteikia požiūris į juos. Jei žmogus patiki, kad talismanas ar ritualas gali padaryti magišką poveikį, jis užfiksuoja ketinimą. Jūs taip pat galite sugalvoti sau bet kokią „vinį“, ant kurios jums bus patogu pakabinti savo ketinimą. Bet čia, kaip sakoma, kas kam patinka. Nebūtina išradinėti magiškus ritualus, bet reikia imtis konkrečių žygių, rodančių, kad jūs esate ryžtingai nusiteikę. Pavyzdžiui, jei norite įsigyti nuosavą namą, elkitės taip, lyg jau ruoštumėtės netrukus persikraustyti į jį: skaitykite skelbimus ir katalogus, rinkitės parduotuvėse baldus ir buitinę techniką, jau dabar domėkitės viskuo, kas su tuo susiję. Ketinimo fiksavimas – labai veiksminga priemonė.
Didelė būdų skaidrei stiprinti įvairovė nereiškia, kad vieni iš jų efektyvesni, o kiti – ne tokie efektyvūs. Jūs galite naudoti kelis metodus arba pasirinkti tik vieną. Pasirinkimo kriterijus: jums tinkamiausias tas, kuris labiau patinka ir, kaip jums atrodo, yra sėkmingiausiai pritaikomas.
Naudojant metodus praktikoje, negalima leistis į kraštutinumus – venkite tiek per didelio uolumo, tiek nerūpestingumo. Kai kurios metodikos rekomenduoja kuo energingiau ir su kuo didesniu įkarščiu atlikti vizualizavimą, kitos siūlo suformuluoti mintį ir paleisti ją laisvam skrydžiui – net neprisiminti, kad nebūtų trukdoma realizuoti užsakymą. Kaip suprantate, optimalus yra aukso vidurys. O kad nereikėtų laužyti galvos, kur jis yra, vadovaukitės tokiu principu: kaip jums išeina, taip ir reikia.
Jūs patys galite parengti savo metodiką ir sėkmingai ją naudoti. Svarbiausia, kad siela ir protas sutartų, jog jūs elgiatės teisingai. Jūs formuojate savo realybę kaip atspindį veidrodyje. Kaip stovėti priešais veidrodį – spręskite patys. Kurkite savo pasaulio sluoksnį taip, kaip jums patogiau. Ką noriu tuo pasakyti?
Jūs neturite jausti dvasinio diskomforto, kai imatės vizualizavimo. Išorinis ketinimas atsiranda tik sielos ir proto vienovėje. Ši vienovė negali būti pasiekta, jei jūs verčiate save atlikti reikiamą darbą. Taip nieko nepasieksite, tik veltui sugaišite.
Tikslinę skaidrę reikia vizualizuoti būtent taip, kaip jums patogu ir malonu. Tik vienintelė išlyga: į skaidrę reikia žiūrėti ne iš šalies, kaip į paveikslą, o gyventi joje bent jau virtualiai. Įsivaizduokite save skaidrės viduje, o ne išorėje. Visa kita galite daryti taip, kaip jums labiau patinka.
Tik nereikia pernelyg stengtis. Tiesiog reguliariai, kartkartėmis, suteikite sau malonumo mąstydami apie jūsų tikslą, lyg jis jau būtų pasiektas. Juk jums patinka galvoti apie įvairius sėkmės vaisius? Tai ir darykite, kas jums malonu. Nepaverskite šio užsiėmimo pareiga. Galvodami apie malonius dalykus, jūs nenukrypstamai artėjate prie tikslo. O žinodami, kad artėjate, – suteikiate sau malonumo. Galite neabejoti: jei jums pavyko sukurti štai tokį „uždarą džiaugsmo ratą“, tikslas neišvengiamai bus pasiektas.
Reguliarumas – štai svarbiausia sėkmės sąlyga. Jums gali atrodyti neįtikima, kad štai taip paprastai, savo mintimis, jūs galite suformuoti savo realybę. O ar jūs kada nors bandėte bent mėnesį nuolat sąmoningai nukreipti savo mintis į tikslą? Tikriausiai ne. Jūs įpratote palikti savo mintis savieigai. Jos išsiskaido beformės masės pavidalu erdvėje, todėl konkrečių rezultatų nematyti. Tik blogiausi lūkesčiai, t.y. tie dalykai, kurie jums kelia nerimą ir todėl prikausto visas jūsų mintis, iš tikrųjų išsipildo.
Įsivaizduokite tokią absurdišką situaciją. Jūs pasodinote obelį ir rimtai tikitės, kad ji kaipmat duos obuolių. Kadangi taip neatsitinka, jūs netenkate kantrybės ir nueinate, numoję ranka. O obelis taip nori sušukti: „Nagi palaukite, velniai jus rautų!“ Taip pat būna ir su užsibrėžtu tikslu. Realybės negalima suformuoti pavieniais pageidavimais.
Štai ir visi pagrindiniai aktyvaus poveikio realybei metodai. Jei jūs taikysite juos praktikoje, pastebėsite vieną įdomų reiškinį. Tarkime, šiandien jūs entuziastingai ir pakankamai intensyviai užsiiminėjote vizualizavimu. Kitą dieną pamatysite, kad realybei darosi kažkas neįprasta. Pavyzdžiui, per dieną galite sutikti kelis neįprastos išvaizdos žmones – pernelyg aukštus, keistai apsirengusius, atgrasius. Gali patraukti dėmesį ir nepaaiškinamas žmonių irzlumas, kai dėl menkniekio kyla konfliktai. Arba vyksta kažkas keista, kaip sapne.
Tai galima paaiškinti šitaip. Įprastinės būsenos jūsų pasaulio sluoksnis juda erdvėje pasroviui su variantų tėkme, t.y. mažiausių energijos sąnaudų vaga. O intensyvus vizualizavimas ištiesina vagą, ir ji veda prie tikslo trumpiausiu keliu. Siaurakryptė minčių energija nuneša jūsų atskirą realybę į pereinamąsias variantų erdvės sritis, esančias nuošalyje nuo normalios tėkmės, kur ne viskas optimalu ir tikslinga. Tai tranzitinės zonos, kurios paprastai matomos sapnuose, bet retai realizuojamos tikrovėje, kadangi turi nenatūralius scenarijus bei dekoracijas ir reikalauja didesnių energijos sąnaudų.
Jūsų minčių energija stipriai paveikia realybę, ir ši deformuojasi kaip teliūskuojamo vandens paviršius. Ratilai vandenyje jau seniai jūsų nestebina. Bet dabar jūs pamatysite sukrečiantį reiškinį – ratilus realybėje. Visa tai anaiptol nereiškia, kad ši anomalija atsitiktinė , kad žmonių irzlumas tokiomis dienomis susijęs su kažkokiomis magnetinėmis audromis ir kad keistos išvaizdos subjektų kartais galima sutikti. Neįprasta tikrovė įsiveržia į jūsų pasaulio sluoksnį, kai jis pereina per tranzitines zonas. Ratilai atsiranda kaip tik po intensyvios vizualizavimo praktikos. Kai tai pamatysite, viską suprasite. Tikrai įspūdinga.
Taigi realybę galima paveikti didesne ar mažesne jėga priklausomai nuo naudojamos technikos. Kad paverstumėte savo pasaulio sluoksnį jaukiu kampeliu, iš esmės visiškai pakanka vienos amalgamos. Bet panaudojus Lėmėjo ketinimą kartu su pateiktais metodais, galima pasiekti kur kas daugiau.
Palyginimui įsivaizduokite tokią sceną. Susitinka du mažyliai: vieną pasaulis veža vežimėlyje, o kitas pats eina, įsikibęs į ranką savo pasauliui. Pirmasis, kaip įprasta vaikams, išdidžiai išrėžia:
– O mano pasaulis rūpinasi manimi!
Kitas jam atsako:
– O mes su mano pasauliu einame siekti savo tikslo!
Ar matote skirtumą?
Ir štai dar ką norėčiau pasakyti. Kartą gavau skaitytojos laišką, kuriame ji nejučiomis suformulavo pagrindinę praktikos idėją: „Aš nelabai išmanau transerfingo techniką, bet nuo tada, kai pakeičiau savo požiūrį į gyvenimą, nuolat jaučiu, kad viskas puikiai klojasi, o ateityje bus dar geriau. Tiesiog viskas bus taip, kaip reikia.“
Galite apskritai pamiršti bet kokius metodus – jei jums pavyks palaikyti savyje tokį integralų pojūtį, šito pakaks. Ketinimo integravimas pagal formulę „man viskas puikiai sekasi ir viskas klojasi taip, kaip reikia“ sukuria apibendrintą sėkmės vaizdą, kuris ir atsispindi tikrovėje.
Tad jūsų galimybes riboja tik jūsų ketinimas. Kurkite savo realybę!
Gyvenimo pradžioje kiekvienas žmogus patenka į tam tikrą situaciją: aš gimiau skurde ir iš jo neišsikapanosiu; esu priverstas tenkintis tuo, kas man prieinama; man tenka daryti tai, kas priklauso. Ši situacija užhipnotizuoja, sukausto, ir žmogus pasidaro valdomas sapno nemiegant, kuris jam atsitinka. Kol jis sapnuoja šią situaciją, ji vis labiau įsitvirtina pasaulio veidrodyje. Žmogus, būdamas savo realybės valdžioje, tuo pat metu ją remia. Beturčiai nuskursta, o turtuoliai turtėja.
Anksčiau buvo kalbama apie dualiojo veidrodžio iliuziją. Kaip tik dėmesio sutelkimas į atspindį paverčia gyvenimą nesąmoningu sapnu, kuriame jus visiškai valdo aplinkybės. Realybė jus slegia, kol jūs lyg užburtas neramiai stebite įvykius veidrodyje. Lygiai taip pat dėmesys nugrimzta į kino filmą ekrane, tik gyvenime panyrama kur kas giliau. Jus užhipnotizavo atspindys – jis tiesiog traukia jus paskui save veidrodžio ratu. Kaip paversti savo egzistavimą iš nesąmoningo į sąmoningą sapną, kurį galima valdyti?
Reikia suprasti vieną paprastą dalyką: šiame pasaulyje esate jūs ir yra veidrodis. Kol jūsų dėmesys sutelktas į atspindį, jūs esate veidrodyje. Visa, kas ten vyksta, vyksta nepriklausomai nuo jūsų. Jūsų gyvenimas panašus į kompiuterinį žaidimą, kurio taisykles nustatėte ne jūs. Žinoma, jums leidžiama mėginti padaryti poveikį tam, kas ten vyksta. Bet jūs neturite to, kas svarbiausia, – galimybės pasitraukti iš žaidimo.
O jus uždarytus laiko tik viena – jūsų dėmesys. Jūs galite išsilaisvinti iš veidrodžio. Jame – nesąmoningas, išorėje – sąmoningas sapnas. Realybė vienoda tiek šitoje, tiek anoje pusėje, juk tai – dualusis veidrodis. Bet ten, kitoje veidrodžio pusėje, ne jūs valdote realybę – esate jos valdomi. Ten jus valdo iliuzija, kad esą atspindį galima pakeisti, palietus jį rankomis. Bet tai įmanoma tik iš šitos pusės, kur vidinis ketinimas tampa išoriniu. Jei norite išeiti į išorę, reikia nukreipti dėmesį nuo atspindžio į vaizdą. Suvokę, kad stovite priešais veidrodį, jūs įgyjate galimybę formuoti realybę pagal savo minčių vaizdą.
Išsivadavę iš iliuzijos, jūs turite pagal penktąjį principą perorientuoti minčių eigą: nuo „nenori“ į „ko nori“, nuo „nepatinka“ į „kas patinka“, nuo ligos į sveikatą, nuo priemonės į galutinį tikslą. Atkreipkite dėmesį, kad jums kiekviename žingsnyje tenka taikstytis su aplinkybėmis ir paklusti neišvengiamiems, kaip jums atrodo, dalykams. Jūs įpratote suvokti sapną pasyviai, taip, kaip yra. Geriausiu atveju mėginate priešintis įvykiams, ginti savo scenarijų, kovoti su variantų tėkme. O tereikia pakeisti savo požiūrį – vaizdą priešais veidrodį. Tada jūs nebūsite žaidimo belaisvis – jis bus žaidžiamas ne jumyse ir pagal jūsų valią. Iš loštuko jūs virsite tuo, kuris meta kauliukus.
Bet dabar įsigalioja nauja taisyklė: jei iškrito nesėkminga, jūsų manymu, kombinacija, ją reikia priimti tokią, kokia yra, ir paskelbti sėkminga. Šios taisyklės reikia laikytis, jei nenorite vėl atsidurti veidrodyje. Nepakanka pakeisti minčių eigą – dar būtina perorientuoti proto kontrolę nuo scenarijaus rengimo į jo dinamišką koregavimą. Jūs – savo pasaulio šeimininkas tol, kol laikotės šeštojo ir septintojo veidrodžio principų.
Paprastai protas priešinasi, jei būsimas įvykis neatitinka jo sampratos. Dabar viskas turi būti atvirkščiai. Kiekvieną kartą, kai protas rodo nepasitenkinimą dėl scenarijaus neatitikimo, atsitokėkite ir mielai priimkite pasikeitimą: viskas vyksta taip, kaip reikia.
Protas niekaip negali susitaikyti su mintimi, kad kelio pradžioje, kai dar niekas neaišku, nėra reikalo nerimauti dėl priemonių. Jis vis suzgrimba galvojąs, kaip tai gali būti įgyvendinta, ir nagrinėja įvairius neigiamus variantus. Taip ir norisi jam pasakyti: „Suprask, kvaily, tai ne tavo reikalas! Tavo uždavinys – sutelkti dėmesį į galutinį tikslą!“
Žmonės patys neleidžia sumanymams realizuotis. Pasirinkdamas norą, protas visada iš anksto sudaro apytikrį įvykių raidos planą – toks jau yra žmogaus mąstymas. Kai įvykiai neatitinka scenarijaus, susidaro įspūdis, kad nieko neišeina. O iš tikrųjų viskas klojasi taip, kaip reikia! Bet kadangi protas, įpratęs mąstyti štampais, nenori keisti savo scenarijaus, žmogus pradeda veikti taip, kad viską sugadintų.
Čia ir yra visas paradoksas. Niekas negali tiksliai žinoti, kaip turi klostytis įvykiai, kad užsakymas būtų realizuotas. Bet jei žmogus vis dėlto primygtinai reikalauja to, ką žino, tuomet nieko ir neišeina. Jūsų svajonės atrodo sunkiai pasiekiamos todėl, kad esate valdomi šablonų ir tiesiog neleidžiate šioms svajonėms išsipildyti. Jūsų durys užrakintos stereotipų spynomis.
Mintyse formuokite norimą vaizdą – tikslą, o paskui tiesiog kulniuokite jo link. Kad ir kas vyktų, viskas daroma jūsų užsakymui įvykdyti. Vadovaukitės Lėmėjo ketinimu: viskas klojasi taip, kaip reikia, nes aš taip nusprendžiau. Savo pasaulyje aš tvarkausi kaip noriu. Aš jau nesu aplinkybių valdžioje, bet ir nemėginu jų valdyti. Vis kartodamas mintyse tikslinę skaidrę, aš formuoju ne aplinkybes, o galutinį pasaulio, kuriame ketinu gyventi, vaizdą. Mėginimai paveikti įvykius – tai proto, kuris stengiasi apginti savo scenarijų, vidinio ketinimo darbas. Protas negali žinoti, kas jo laukia kelyje į tikslą. Aplinkybes formuoja išorinis ketinimas ir variantų tėkmė. Mano uždavinys – nustatyti tėkmės vektorių, o kokia vaga ji plūstelės – man nerūpi.
Įsivaizduokite, kad nubundate savo veidrodiniame sapne. Aplink kažkas vyksta. Įprasti įvykiai ir dekoracijos, bet jūs į viską žiūrite kitaip, lyg būtumėte išsiveržę iš įvykių srauto ir atsidūrę didžiulio sferinio veidrodžio centre. Milžiniškas kaleidoskopas lėtai sukasi aplink jus, žėrėdamas realybės briaunomis. Jūs – tos realybės dalis, bet tuo pat metu egzistuojate atskirai, nepriklausomai. Lygiau taip pat jūs suvokiate savo „atskirumą“, kai nubundate sapne ir suprantate, kad dabar sapnas priklauso nuo jūsų, o ne jūs nuo jo. Veidrodiniame sapne nemiegant – viskas taip pat, tik skirtumas tas, kad tikrovė reaguoja ne taip greit. Bet tereikia priprasti prie jos lėtumo, ir atsiveria nuostabus reginys – realybė plastiškai keičiasi pagal jūsų minčių vaizdą. Ką visa tai reiškia? Kur jūs patekote?
Jūs atsidūrėte šio pasaulio išorėje – išėjote iš veidrodžio.
Dabar, gerbiamasis skaitytojau, jūs žinote viską, ko reikia realybei valdyti. Jūs neįstengsite pakeisti viso pasaulio. Bet atskira realybė – jūsų žinioje. Kai atsikratysite dualiojo atspindžio iliuzijos ir atsidursite veidrodžio pasaulio išorėje, priešais jus atsivers Amžinybė, kurioje glūdi neribotos galimybės. Ir šiuose žodžiuose nėra nė lašelio nereikalingo patoso. Variantų erdvėje yra trys tikrai neįkainojamos dovanos: jūsų ateitis, kurią galite materializuoti, slaptingos Žinios, galinčios padaryti jus genijumi, ir dar kai kas, nuo ko tiesiog gniaužia kvapą.
Apie pastarąjį dalyką sužinosite šiek tiek vėliau. Pirmiausia pakalbėkime apie Žinias. Jums gali atrodyti, kad atsakymai į jūsų klausimus žinomi kažkokiems itin dideliems protams, todėl jūs ieškote reikalingos informacijos įvairiuose šaltiniuose, t. y. pas ką nors mokotės. Ir taip gali tęstis be galo ilgai. Jūs visą gyvenimą nieko daugiau neveiksite, tik vis kreipsitės į tuos šviesuolius, kurie esą žino, ką ir kaip reikia daryti. O iš kurgi jie visa tai žino? Gal perskaitė daug knygų ir todėl tapo tokie protingi, o gal jie, skirtingai negu jūs, turi ypatingą talentą? Nei viena, nei kita.
Įsivaizduokite, kad jūs atskridote į Žemę iš tolimos planetos. Čia viskas kitoniška, nepažįstama, nesuprantama. Jūsų grupės nariai pasiskirstė ir patraukė įvairiomis kryptimis. Kiekvienas padarė kokį nors atradimą. Paaiškėjo, kad miške galima rinkti valgomuosius grybus ir uogas, jūroje galima maudytis ir žvejoti, o kalnuose – slidinėti. Be to, Žemėje gyvena visokiausių būtybių – vienos nepavojingos, o kitos mielai jus pačius suėstų.
Lygiai taip pat žmonija vis atranda ką nors nauja. Šių žinių srautas begalinis. Bet išranda ir kuria nedaugelis, o kiti nustebę žiūri: ir kaip tam žmogui pavyko taip sugalvoti? Tikriausiai jis išrinktasis. Kas gi daro žmogų išrinktuoju?
Jo tikslas ir durys – unikalus, jam vienam būdingas kelias. Kai tik jūs patrauksite savo keliu, jums atsivers pasaulio lobiai. Tada kiti žiūrės į jus ir stebėsis, kaip jums tai pavyko. Viskas labai paprasta.
Paradoksą sudaro tai, kad šis paprastas principas yra akivaizdu, bet jį sunku suvokti. Visi žmonės supranta, jog tam, kad įkoptų į naujas dar nepasiektas sėkmės viršūnes, turi išeiti iš bendros rikiuotės ir iškeliauti savo keliu, bet jie vis tiek atkakliai žingsniuoja svetimomis pėdomis stengdamiesi pakartoti svetimą patirtį.
Kai buvau mažas, mano tėvai pirmą kartą pasiėmė mane į mišką. Tėvas su motina vis rasdavo grybų ir džiaugsmingai paskelbdavo tai visam miškui. O aš niekaip nieko negalėjau surasti ir nusiminęs laksčiau nuo vieno prie kito, naiviai manydamas, kad tereikia sekti paskui kurį nors iš suaugusiųjų ir laimė iškart nusišypsos – juk jei jie randa, vadinasi, žino, kur reikia eiti. Bet viskas buvo veltui. Ir tik tada, kai savarankiškai patraukiau į kitą pusę, pagaliau užėjau didžiulį grybą. Tėvai ėmė spiegti iš pavydo, o aš svaigau didžiuodamasis savimi – atradėju.
Tą akimirką aš kai ką supratau, bet iki galo taip ir nesuvokiau. Vėliau pasaulis man dar ne kartą rodė, kad jei pasuksi iš praminto kelio, kuriuo eina dauguma, ir patrauksi savuoju, tai gali rasti lobių. Bet aš vėl atsidurdavau minioje, pasiduodamas bandos instinktui.
Čia pasireiškia skirtumas tarp sąmoningų žinių ir informuotumo. Jūs galite kai ką numanyti, bet tai nepadės. Miglotą supratimą ir aiškiai suformuluotas žinias skiria gili bedugnė. Supratimas, kitaip negu žinios, netinka būti veiklos orientyras ir todėl neturi praktinės vertės. Šiuo požiūriu transerfingas sudėlioja visus taškus ant „i“, paversdamas miglotas spėliones tiksliomis formuluotėmis – ką ir kaip daryti.
Ogi tam tikru momentu galima nustoti nagrinėti sena ir pradėti pačiam kurti nauja. Tiksliau sakant, netgi ne kurti, o imti iš ten, iš kur atsiranda visi atradimai ir šedevrai – iš Amžinybės. Jei norite susipažinti su informacija, saugoma variantų erdvėje, turite padėti paprasčiausiu jus dominančios srities žinių pamatus. Be tokio pirminio pagrindo jūs neįstengsite prisiderinti prie atitinkamo variantų erdvės sektoriaus, kitaip tariant, prisijungti prie duomenų banko. Kai tik įsisavinsite pradinius duomenis, galėsite pamiršti, ko jus mokė. Nuo tos akimirkos būsite pasirengę patys daryti atradimus ir kurti naujus šedevrus.
Knyga, paveikslas, melodija – visa tai „ištraukiama“ iš variantų erdvės. Tik reikia „užsikabinti“ už sektoriaus. „Užsikabinimas“ melodijai gali būti du trys būdingi akordai. Paveikslui – nuotaika. Knygai – situacija. Knygai parašyti nebūtina sugalvoti siužetą – jūs jį vėliau sužinosite. Visas siužetas susiklostys iš situacijos, jei nuraminsite pernelyg pasitikintį savimi protą ir leisite veikėjams patiems išsisukti iš susidariusios padėties. Nėra reikalo kurti – ten tai jau yra. Tereikia ramiai plaukti pasroviui su variantų tėkme. Juk visa, kas genialu, netikėtai paprasta. O variantų tėkmė kaip tik ir renkasi štai tokį netikėtai paprastą kelią, apie kurį žmogus dažniausiai net nepagalvoja.
Šitaip galima kurti net kompiuterines programas ir techninius prietaisus – be plano, remiantis tam tikru išeities tašku. Žinoma, kai kuriais atvejais be projekto neapsieisi, bet ten, kur apsieiti vis dėl to galima, bent jau atskirame bare, reikia plaukti pasroviui su variantų tėkme – leisti koncepcijai išaugti savarankiškai. Protas, mėgindamas viską suprojektuoti iš anksto, sukrauna gremėzdišką konstrukciją. O variantų tėkmė visada pateikia dailiausią ir optimalų sprendimą, todėl lieka tik stebėtis: kaip čia visa tai taip gražiai sudėliota, be kruopščiai parengtos schemos?
Tad verčiau ne fantazuoti, o tiesiog dirbti darbą, nuosekliai žengiant nuo pradžios iki galo. Išeities taškas bet kuriame darbe yra idėja – tai svarbiausia, visa kita užbaigs variantų tėkmė. Idėjos taip pat nereikia išradinėti. Kur ja rasti? Ogi ten pat. Visi genialūs spėjimai glūdi Amžinybėje ir patenka į protą per sielą. Proto uždavinys – ne sugalvoti idėja, o ją atpažinti, kai ji pati šaus į galvą. O šitaip tikrai atsitiks, jeigu išeisite iš bendros rikiuotės ir patrauksite savo keliu, klausydami širdies balso.
Sielai tiesiogiai prieinama variantų erdvė, o protas, pagaudamas miglotas spėliones ir nušvitimus, juos interpretuoja. Protas neišmano – siela žino, tik reikia kreiptis į ją. Šiuo pažiūrėti paviršutinišku tvirtinimu galima visiškai pasikliauti. Trukdo tik tai, kad čia vėlgi turime reikalą ne su aiškiu principo suvokimu, o su miglotu informuotumu. Visi lyg ir sutinka, kad esą siela žino viską, bet niekas į tai rimtai nežiūri. Visi praeina pro šalį, manydami, jog tai metafora, ir neteikia tam reikšmės. Sveikas protas samprotauja: „Žinoma, esama nušvitimų, yra vidinis balsas, intuicija, bet visa tai netvirta, neapčiuopiama, nepatikima. Kitas dalykas – mano geležinė logika, grindžiama nepaneigiamais faktais.“
Jeigu jūs turite pagrindinių tam tikros srities duomenų, siela gali prisiderinti prie atitinkamo variantų erdvės sektoriaus ir gauti iš ten naujų Žinių, kurių nerasite jokioje knygoje. Pateikite sau pačiam klausimą, suformuluokite jį aiškiai ir kuriam laikui pamirškite. Po kelių dienų atsakymas ateis pats. Jei neateis, kartkartėmis vėl klauskite savęs to paties. Galbūt atsakymas ateis po kelių mėnesių, bet tikrai ateis.
Svarbu tik tai, ar pakaks ryžto sulaužyti nusistovėjusius stereotipus ir nepaklusti visuotinai priimtoms normoms – pažeisti švytuoklės taisyklę. Reikia turėti įžūlumo pasinaudoti savo teise į Žinias, nustoti ieškoti atsakymų į klausimus svetimose knygose. Tiesiog pakeisti ketinimo kryptį: ne gauti, o kurti. Kuo skiriatės nuo knygų, kurias skaitote, autorių? Tik tuo, kad jie pakeitė ketinimo kryptį – liovėsi ieškoti ir ėmė kurti. Jie nustojo aklai klausyti pripažintų autoritetų ir išdrįso eiti savo keliu. Ir jūs pasinaudokite savo teise būti teisiais.
Štai ir priėjome tai, ką aš turėjau galvoje, kalbėdamas apie trečiąją dovaną, laukiančią jūsų variantų erdvėje.
Pamėginkite įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus, būdamas superžvaigždė. Gerbėjai mato tik tai, kas paviršiuje, – ryškų talentą šlovės spindesį, turtą. Susidaro įspūdis, kad šis žmogus nėra paprastas mirtingasis ir turi kažkokių išskirtinių privalumų. Argi paprastas žmogus galėtų įkopti į pačią sėkmės viršūnę ir laikytis ten taip tvirtai, kad niekas nedrįsta abejoti jo išskirtinumu? Bet pačiam išrinktajam visi jo šlovės atributai yra įprasti, vos ne kasdieniški. Kažin ar jis save priskiria prie Olimpo gyventojų, kadangi būdamas vienui vienas suvokia, jog jis – vienas iš daugelio – toks pat kaip visi. Kurgi skirtumas? Kas skiria merginą iš provincijos ir pramogų verslo žvaigždę, nedrąsų studentą ir mokslo šviesulį, paprastus žmones ir išrinktuosius?
Tik vienas žingsnis. Vieni išdrįso pasinaudoti savo teise, o kiti iki šiol nesiryžta, pagaliau ir netiki, kad geba ir yra verti tai padaryti. Baikščiųjų sąmonėje tvirtas šaknis suleido įsitikinimas, jog šiame pasaulyje išrinktųjų yra todėl, kad visi kiti juos išrinko dėl nepaprastų savybių. Iš tikrųjų tai klaidingas stereotipas. Išrinktieji save išrinko patys. Tik tada ir kaip tik dėl to kiti atkreipė į juos dėmesį.
Pasinaudokite teise būti išrinktais. Sakykite: nuo šios akimirkos aš pasirinkau save. Jums ne todėl suteikta teisė, kad esate to verti ir gabūs, ją – tą teisę – jūs tiesiog turite. Variantų erdvėje yra visa, ten yra ir tai, kas svarbiausia ir skirta asmeniškai jums, – sprendimas dėl jūsų teisės. Tai jūsų leidimas į Amžinybę, sankcija turėti privilegiją lemti savo realybę.
Juk visą gyvenimą mokė ir tebemoko, kokie turėtumėte būti, kaip elgtis, ką skaityti, ko siekti. Dabar pasinaudokite savo pagrįsta teise nustatyti savo kanonus. Jūs turite nuspręsti, kas jums teisinga, o kas neteisinga, kadangi jūs patys formuojate savo pasaulio sluoksnį. Jūs turite teisę laikyti teisingu tai, ką kiti laiko klaidingu, jeigu tai niekam nedaro žalos. Naudodamiesi privilegija skelbti savo sprendimą, jūs gyvenate pagal savo kredo.
Mūsų gyvenime kiek žmonių, tiek ir nuomonių. Vieni teigia – tai „juoda“, kiti – tai „balta“. Kuo tikėti? O jūs prisiminkite, kad pasaulis – tai veidrodis, jis sutinka su kiekvienu, kuris drįsta skelbti savo sprendimą. Bet juk jūs ne veidrodis! Jūs – arba tas, kuris priima svetimus sprendimus arba Lėmėjas, skelbiantis savus. Todėl klausimas, kokią tiesą laikyti vienintele teisinga, į kieno pusę pereiti – pas „juoduosius“ ar „baltuosius“ – atkrenta. Dabar jūs patys galite nustatyti sau savo tiesą: aš taip nusprendžiau, kadangi esu savo realybės Lėmėjas. Ir tai duos rezultatų, nes jūsų žinioje variantų erdvė ir dualusis veidrodis – visa, kas reikalinga sumanymams įgyvendinti.
Viskas taip paprasta, ar ne? Tik viena sąlyga: jūs iš tikrųjų turite turėti įžūlumo pasinaudoti savo teise. Mat jei jūs abejojate ar jaučiate sąžinės graužimą, tai jūsų sprendimas netenka galios ir jūs iš įstatymų kūrėjo virstate teisiamuoju. Abejodami jūs bet kokiomis aplinkybėmis veiksite neteisingai. Svarbu ne tai, ar teisingai jūs galvojate ir elgiatės, o tai, ar jūs įsitikinę savo teisumu. Todėl reikia gerai visa tai suvokti, priprasti, kad siela ir protas susilietų. Paaiškinimą turite, liko paversti informuotumą žiniomis. Kaip? Remiantis savo patirtimi. Veikite ir įsitikinkite.
Tik negalima leisti, kad Lėmėjo valia virstų proto diktatu. Sprendimas galioja tik tuo atveju, jei siela ir protas vieningi. Kas neklauso savo širdies balso, tas ne lemia likimą, bet daro klaidas. Visur galima sutikti žmonių, kurie ką nors daro labai blogai. Pavyzdžiui, nei klausos, nei balso, o dainuoti laibai mėgsta. Būna ir akivaizdžiai negabių žmonių, įsitikinusių, kad jie – žvaigždės, tik ta sėkmė juos vis aplenkia. Kodėl gi negalioja jų sprendimas? Todėl, kad jų siela suvokia, jog iš tikrųjų viskas blogai išeina, bet jų protas nenori su tuo susitaikyti ir visomis jėgomis stengiasi įrodyti, kad yra priešingai. Negabių žmonių apskritai nėra – tai tie, kurie dirba ne savo darbą, eina svetimu keliu.
Trečioji dovana suteikia labai daug privalumų. Teisė skelbti savo sprendimą – tai laisvė nuo slegiančių aplinkybių, nuo visko, kas temdo jūsų gyvenimą ir sudaro kliūčių kelyje į tikslą. Tai jums padės įgyti ramų pasitikėjimą. Mano pasaulis rūpinasi manimi, o aš turiu galią leisti sau pabūti silpnam ir priimti šį rūpinimąsi.
Nuo tos akimirkos, kai pradėjote naudotis savo teise skelbti sprendimus, pats nuspręsti, kas jūsų pasauliui yra gera ar bloga, teisinga ar neteisinga, jūs galite atmesti visas jums iš šalies peršamas nuomones, taip pat transerfingą. Jei tik neabejojate bei nejaučiate sąžinės graužimo ir jūsų sprendimas niekam nedaro žalos.
Pabaigai noriu pasakyti štai ką. Variantų erdvėje yra visa, be to, viskas, ko nori jūsų siela ir protas, – jūsų. Bet turite žinoti, kad prie Amžinybės slenksčio stovi Vartininkas – absoliutus įstatymas, saugantis visa, kas ten yra. Šis nepermaldaujamas sargas įleidžia tik tuos, kurie turi įžūlumo pasinaudoti savąja Lėmėjo teise. Leidimas bus jūsų sprendimas: aš galiu ir esu vertas, nes taip nusprendžiau. Aš nenoriu ir nesitikiu – aš ketinu. Pasinaudokite savo teise, ir Vartininkas jums atkels Amžinybės vartus.
Tu gali,- kurk savo realybę ir būsi patenkintas savo gyvenimu ir savo keliu, kurį išsirinksi pats, išjausdamas savo širdimi. Tavo gyvenimas Tavo širdyje.