pasaulio valymas
Kiekvienas žmogus turi atskirą pasaulio sluoksnį. Galima sakyti, kad dualiojo veidrodžio atspindimasis paviršius yra daugiasluoksnis. Bet kuri gyva būtybė gimdama gauna savąją veidrodžio plokštelę. Iš individo minčių ir ketinimų susidaro vaizdas, kuris atspindyje sukuria atskirą realybę. Daugybė visų tų realybių užkloja vienos kitas, sudarydamos tai, ką mes matome materialiojoje tikrovėje.
Žmogaus pasaulio sluoksnis – jo egzistavimo erdvė, t. y. visa, kas jį supa. Individuali realybė formuojasi dviem būdais: fiziniu ir metafiziniu. Kitaip tariant, savo pasaulį žmogus sukuria savo veiksmais ir mintimis. Sunku įvertinti, katras iš šių aspektų daro didesnę įtaką realybei. Greičiausiai čia svarbiausias vaidmuo tenka minčių vaizdams, kadangi jie sudaro didelę dalį materialinių problemų, kurioms žmogus priverstas skirti daugiausia laiko. Kaip jūs suprantate, transerfingas nagrinėja tik metafizinį aspektą.
Kiekvienas žmogus gyvena tam tikroje aplinkoje, jį supa daugybė žmonių ir materialių objektų. Kaip iš šio margumyno išskirti atskirą egzistavimo sferą? Labai paprastai. Atmetus visa, kas materialu, liktų mus labiausiai dominanti viena pagrindinė esmė: kaip sekasi – gerai ar blogai? Aplinka gali būti turtinga ir skurdi, palanki ir agresyvi, komfortiška ir nelabai – bet svarbu ne tai. Svarbiausia – kiek žmogus laimingas šiomis sąlygomis, ar jis gauna visa tai, ko siekia, ar sėkmingai klostosi aplinkybės. Štai ši sluoksnio savybė – jo atspalvis – ir daro lemiamą poveikį viskam, kas vyksta materialiojoje tikrovėje.
Pasaulio sluoksnis gali būti tiek šviesių, tiek tamsių tonų. Viskas priklauso nuo žmogaus minčių pobūdžio – kuo daugiau ten neigiamų dalykų, tuo niūresnė tikrovė. O kuo blogiau klojasi reikalai, tuo daugiau susikaupia priešiškumo. Grįžtamojo ryšio grandinė dar labiau aptemdo sluoksnį. Iš viso šito galima padaryti išvadą, kad savo atskirą realybę, kaip ir kūną, reikia laikyti švarią.
Visas neigiamas mintis ryžtingai vykite šalin, kad jos negadintų jūsų pasaulio. Šalin! Lygiai taip pat reikia išnešti iš namų šiukšles ir šalinti nešvarumus, atsikratyti visokio šlamšto. Kitaip reikalai visą laiką klosis blogai, kad ir kaip stengtumėtės.
Bet yra tokio šlamšto, kurio nepavyks taip lengvai išmesti iš savo pasaulio. Tai pirmiausia kaltės jausmas, tada nevisavertiškumo kompleksas, abejonės, nerimas, baimė, nepasitenkinimas, priešiškas nusistatymas ir blogiausi lūkesčiai. Jie lyg skauduliai, kurių norėtum atsikratyti, bet negali. Vadinasi, juos gydysime. Vaistų yra.
Destruktyviausias iš visų šių šiukšlių yra kaltės jausmas, sąmoningas ar ne – nesvarbu. Jei pastebite, kad pasaulis jus baudžia arba žemina, elgiasi taip lyg tyčiotųsi, mėgina jus pajungti, vadinasi, yra visi ligos požymiai. Vykite šią bjaurybę šalin. Kaltės jausmas – tai suįžūlėjęs svečias jūsų namuose, kuris, išsidrėbęs kėdėje ir susidėjęs kojas ant stalo, diktuoja jums savo sąlygas. Jūs tikrai galite išmesti jį lauk, jei suvokiate, kad tai jūsų valioje. Net jei iš tikrųjų kuo nors nusikaltote, jūs turite teisę prašyti atleidimo tik vieną kartą.
Kaltės jausmas užtraukia įvairiausių formų bausmę – nuo mažų nemalonumų iki didelių problemų. Galima persipjauti pirštą, bet galima ir pakliūti į avariją. Išorinis ketinimas būtinai įtrauks į scenarijų kokią nors bausmę. Taip šabloniškai suvokia pasaulį žmogus: už nusižengimą turi būti baudžiama, ir siela kartu su protu tam visiškai pritaria.
Be to, kaltės jausmas smarkiai padidina poliarizaciją. Dėl to pusiausvyros jėgos siunčia ant nusižengėlio galvos visokiausias negandas. Ir apmaudžiausias iš visų nemalonumų – manipuliuotojai, kurie taip ir limpa it įkyrios musės. Jie išsimiklino indukuoti savo „klientų“ kaltės jausmą. Jei žmogus linkęs prisiimti kaltę, manipuliuotojas darys visa, kad suverstų jam dar daugiau.
Kaltės kompleksas primetamas dar vaikystėje. Suaugusieji kartais griebiasi neleistinų veiksmų, kad priverstų savo auklėtinius paklusti. Jei vaiką ilgai globoja tipiškas manipuliuotojas, į jo dar silpną psichiką implantuojamas savotiškas mikrolustas – nesąmoningas skolos ar pareigos atidirbti kažkokią prievolę jausmas.
„Užprogramuotasis“ pasmerktas nešti savo sunkų kryžių ir likti marionetę manipuliuotojo rankose tol, kol šis mikrolustas yra pasąmonėje. Bet kaip jį iš ten išimti? Užgniaužti kaltę ir lengvai jos atsikratyti neįmanoma – pernelyg giliai ji tūno. Siela ir protas labai ilgai gyveno, jausdami visiems kažkokią amžiną pareigą. Ir išvaduoti juos iš šios būsenos galima tik konkrečiais veiksmais.
Reikia liautis teisintis. Čia tas ypatingas atvejis, kai ligos kaip padarinio gydymas pašalina jos priežastį. Jums nereikia savęs įtikinėti, kad niekam nieko neprivalote. Tiesiog sekite savo įprastinius veiksmus. Tam reikės sąmoningumo. Anksčiau buvote įpratę dėl bet kokio menkniekio atsiprašinėti, o dabar išsiugdykite kitą įprotį: aiškinkite savo poelgius tik tuo atveju, kai tai tikrai būtina.
Nereikia savęs įtikinėti, kad jūs neprivalote. Tegul kaltės jausmas lieka viduje. Bet išoriškai šito neturite rodyti. Manipuliuotojai, negaudami iš jūsų ankstesnės naudos, laipsniškai atstos. Tuo pat metu siela ir protas pamažu pratinsis prie naujo jausmo: jūs nesiteisinate, vadinasi, taip ir reikia, taigi jūsų kaltės tiesiog nėra. Priežasčių „kaltei išpirkti“ bus vis mažiau ir mažiau. Grįžtamojo ryšio grandine išorinė forma pamažėle sutvarkys vidinį turinį – kaltės jausmas išnyks, o po jo – ir atitinkamos problemos.
Dar viena liga, kuria daugiau ar mažiau serga beveik kiekvienas, – tai nevisavertiškumo kompleksas. Žmogus su tokia našta jaučiasi esąs nevertas pagarbos ar negabus. Tai ir atsispindi tikrovėje. Pirmojoje transerfingo knygoje išsamiai rašėme apie vidinį reikšmingumą – kokių problemų kyla, kai žmogus, kuris jaučia turįs tam tikrų trūkumų, visaip stengiasi didinti savo reikšmingumą. Paradoksą sudaro tai, kad galioja dėsnis, panašus į neapibrėžtumo principą kvantinėje fizikoje: reikšmingumas darosi tuo mažesnis, kuo labiau stengiamasi jį pabrėžti. Ir priešingai – žmogus, kuriam nerūpi jo reikšmingumas, neabejotinai yra reikšmingas.
Siekimas sustiprinti savo padėtį, pabrėžti savo privalumus – iliuzija, atspindžio vijimasis veidrodžio ratu. Bet kaip save įtikinti, kad esi šio to vertas ir nėra reikalo tai įrodinėti? Čia yra dar viena grįžtamojo ryšio grandinė, kuria pasekmė pašalina priežastį. Būtina sąmoningai perorientuoti ketinimą: užuot stengusis save parodyti, reikia apskritai atsisakyti visų mėginimų didinti savo reikšmingumą. Jei žmogus to nedaro (o jūs žinote, kad tai daro beveik visi, kiekvienas savaip), aplinkiniai intuityviai jaučia, jog jo reikšmingumo nereikia patvirtinti. Žmogui pajuntama didesnė simpatija, su juo pradedama pagarbiau elgtis. Siela ir protas laipsniškai įsitikina, kad „aš tikrai esu šio to vertas“. Veidrodžio ratas sustoja, tada apsigręžia ir pradeda suktis jums palankia kryptimi. Savęs vertinimas pagerėja, ir nevisavertiškumo komplekso kaip nebūta.
Abejonės, nerimas ir baimė taip pat smarkiai gadina pasaulio vaizdą. Nepamirškite, jog tokioms mintims atsispindėjus veidrodyje į pasaulio sluoksnį įsiskverbia tai, ko iš tikrųjų reikės bijoti. Bet didžiausią žalą būgštavimai daro užsibrėžtam, nes, kaip žinote iš ankstesnio skyriaus, jie paverčia norą troškimu.
Kuo karštesnis noras kaip pralaimėjimo baimė, tuo didesnis išorinis reikšmingumas ir tuo mažesnė sėkmės tikimybė. Troškimo pavidalo lūkesčio reikia atsisakyti, kitaip nieko neišeis. Tikslui pasiekti būtinas ketinimas – jis neturi dvejonių ir atsiranda, kai nuo paprasto „norėjimo“ pereinama prie veiksmų.
Kad iš nekantravimo knietulys praeitų, reikia „apsidrausti“, rasti atsarginį kelią nesėkmės atvejui, taip pat iš pat pradžių susitaikyti su pralaimėjimu. Bet kyla klausimas: kaip galima iš anksto sutikti pralaimėti, jei kankina nepakenčiamas troškimas gauti savo? Ogi pamatysite – kai jums nepavyks, neviltis, o gal ir pyktis jus privers numoti ranka į rezultatą, kurio tikitės.
Iš nevilties galima atsikratyti ir vidinio reikšmingumo, t. y. liguisto savo svarbos jausmo. Jei jums kas nors neišeina ir tai skaudžiai užgauna jūsų ambicijas, beviltiškumo jausmas jus privers spjauti į viską ir nusimesti savo reikšmingumą kaip įgrisusią naštą. Tučtuojau pasijusite lengvai ir laisvai. Ir iškart pradės sektis.
Sėkmingu sumanymų įgyvendinimu dažniausiai pradedama abejoti tada, kai protas apmąsto būdus ir priemones tikslui pasiekti. Knygoje „Realybės transerfingas“ daug rašėme, kodėl apie tai apskritai nereikėtų galvoti. Jūs negalite tiksliai žinoti, kaip viskas susiklostys. Jūsų uždavinys – sutelkti dėmesį į tikslą lyg jis jau būtų pasiektas, tuomet išorinis ketinimas laiku atidarys reikiamas duris.
Dabar, kai žinote, kaip elgtis su dualiuoju veidrodžiu, jums jau niekas neturėtų kelti nerimo. Veiksmingiausias vaistas nuo dvejonių ir baimės – veidrodžio principai. Pirma, nukreipkite ketinimą amalgamai „mano pasaulis rūpinasi manimi“ palaikyti. Antra, nenukrypstamai laikykitės trijų paskutinių veidrodžio principų.
Pavyzdžiui, jūs ruošiatės stoti į institutą ir norite sėkmingai įveikti atrankos barjerą. Prieš išmėginimą tarkite sau: „O gal susikirtimas – tai mano sėkmė?“ Paskui linksmai ir nerūpestingai eikite laikyti egzamino. Tai reiškia susitaikyti su pralaimėjimu ir judėti pasroviui su variantų tėkme. Daryti tai, ko iš jūsų reikalaujama, ir kartu abejingai galvoti apie galutinį rezultatą. Arba veikiau galvoti apie bet kokią baigtį kaip apie sėkmingą.
Nereikia dėtis, kad jūs nenorite pasiekti tikslo,- savęs apgauti nepavyks. Negalvokite apie tai, kaip tikslas bus pasiektas, ir nesilaikykite įsikibę savo scenarijaus. Jūsų užduotis – vizualizuoti skaidrę ir pėdinti į tikslą. Tegul protas kontroliuoja ne kaip įgyvendinamas scenarijus, o kaip laikomasi veidrodžio principų.
Ko jaudintis, jei jūsų, šiaip ar taip, laukia sėkmė? Juk jums spręsti, kokiu laikysite savo požiūrį – teigiamu ar neigiamu. Visi įprato tik neigiamai vertinti savo nesėkmes, todėl yra priversti paklusti žaidimo, kurį apskritai sunku laimėti, taisyklėms. O jūs ženkite neadekvatų žingsnį: nesėkmę pavadinkite savo sėkme. Tuomet jums pavyks išeiti iš bendros rikiuotės, ir pergalė bus garantuota.
Čia, kaip ir kaltės jausmo bei reikšmingumo atveju, veikia grįžtamojo ryšio grandinė. Perorientavę dėmesį nuo veidrodžio į vaizdą ir nustoję vytis atspindį, jūs sustabdote veidrodžio ratą. Jums nėra reikalo tikėti sėkme ir įtikinėti save. Tereikia nukreipti dėmesį į principų laikymąsi. Tai jie pradės galioti, pastebėsite, kad realybėje vyksta didelės permainos. Jūsų protas įsitikins, kad veidrodis iš tiesų veikia. Pagaliau suvoksite, kad sėkmė pasiekiama visai ne taip, kaip jūs įsivaizdavote. Siela ir protas nusiramins, baimė ir abejonės išnyks, o veidrodžio ratas ims suktis jums palankia kryptimi.
Likęs šlamštas, kurį būtina išmesti iš savo pasaulio, – tai smerkimas, nepasitenkinimas, priešiškas nusistatymas ir blogiausi lūkesčiai. Reikia suprasti, kad kritika bet kieno adresu, net jei jį pagrįsta, – labai nenaudinga. Tai tikrai nedėkingas dalykas. Pusiausvyros jėgos, siekdamos atkurti blogio ir gėrio balansą, padarys visa, kad į teisiamųjų suolą sėstų pats kaltintojas. Priežastis ir dingstis visada atsiras, tad bet kokiam smerkimui verčiau paskelbkite tabu.
Apie kitus neigiamus požiūrius galima pasakyti tik viena. Vaidindami pjesę „Man nepatinka mano pasaulis, man nepatinka mano gyvenimas“, jūs formuojate ir palaikote kaip tik tokią realybę. Vis prisiminkite, kad stovite priešais veidrodį. Amalgama ir trys paskutiniai veidrodžio principai padės pertvarkyti jūsų pasaulio sluoksnį į jaukų kampelį. Daugiau čia nieko nepridursi.
Ir dar. Tarkime, dabar jums labai bloga – taip bloga, kad tiesiog nėra jėgų priversti laikytis kokių nors principų. Nuo ko pradėti, kaip ištaisyti realybe?
Būna, kad gyvenimas tampa visiškai nepakeliamas. Tarytum alkoholikas blaivėtų ir pastebėtų aplinkui niūrią ir nejaukią tikrovę. Tai galima iliustruoti būdingu pavyzdžiu, kai po linksmo vakarėlio išaušta rūškanas rytas ir reikia vilktis į darbą. Po švenčių įmonėse – vienos problemos. Dar suprantama, kad žmonės negali įsijungti į darbo ritmą, bet juk kažkas panašaus atsitinka ir technikai. Pagal statistiką pirmadieniais sugenda daugiausia automobilių, kompiuterių ir kitos aparatūros. Kas gi atsitinka realybei?
Šią realybę kuria patys žmonės, kai jų sluoksniai uždengia vienas kitą. Pagirių sindromo laikotarpiu žmogus turi grąžinti švytuoklei „paskolos palūkanas“. Trūkstant laisvos energijos, minčių vaizde esama daug neigiamų dalykų. Dėl to susidaro nervinga aplinka, dirbti nesiseka. Veidrodis atitinkamai reaguoja, ir realybė išsikreipia. Namuose sugenda buitiniai prietaisai, o įmonėje padariniai būna skaudesni: pasitaiko nelaimingų atsitikimų, išeina iš rikiuotės mechanizmai, sudėtinga, ypač tikslioji, technika dirba nestabiliai.
Jei žmogus apimtas depresijos arba yra pakitusios sąmonės būklės, tai jo pasaulio sluoksnis įtraukiamas į ūkanotas variantų erdvės sritis. Realybė tarsi uždengiama skraiste. Visa aplinka lieka vietoje, sąlygos tos pačios, net orai gali būti puikūs, bet kažkas slegia ir tiek. Jei tokiomis dienomis nesate atkreipę dėmesio į realybės atspalvius, pasidomėkite tuo. Pajusite šaltą materialiojo pasaulio priešiškumą. Pasikeitė jo sluoksnio kokybė: „reikalai blogai klojasi“. Štai ta kokybė – ūkanų skraistė – ir daro visiškai juntamą poveikį viskam, taip pat technikai.
Juodas laikotarpis prasideda arba fiziniu negalavimu, kurį sukelia laisvosios energijos trūkumas, arba neigiamomis emocijomis, kai lūkesčiai nepasiteisina. Jei nenorite ateityje įsileisti ūkanotos srities į savo realybę, pirmiausia didinkite energetiką – kai ji pasieks reikiamą lygį, irzlumas išnyks. Ir, žinoma, darykite viską, apie ką kalbėjome, – laikykite savo pasaulio sluoksnį švarų.
Bet dabar, jei jus apėmė depresija, pirmiausia reikia ištaisyti realybę – išvesti savo pasaulio sluoksnį iš dulsvo debesies į švarią variantų erdvės sritį. Kaip tai padaryti?
Yra vienas receptas, paprastas kaip ir visa, kas genialu. Kaip nuraminti verkiantį vaiką? Įkalbinėjimai nepadės. Reikia juo nuoširdžiai pasirūpinti, skirti jam dėmesio. Kai jums bloga – tai vaikas verkia jumyse. Pasirūpinkite juo. Nors daugelis mūsų atrodo rimti, solidūs, narsūs ir t.t. – iš esmės mes visi tebesame vaikai. „Pasivėžinkite karusele“ – t.y. užsiimkite tuo, kas jums labiausiai patinka. Realybei ištaisyti padarykite specialią pertrauką, per kurią jūs tiesiog ilsėsitės, negalvodami apie problemas: „Mes su mano pasauliu einame pasivaikščioti.“ Šis laikas to vertas, juk reikia išvalyti sluoksnį – nuo jo daug kas priklauso. Nusipirkite mėgstamų skanėstų: „Valgyk, balandėlį, būsi stipresnis.“ Visą dieną skirkite sau, savo malonumams. Prižiūrėkite save, rūpestingai paguldykite save į lovytę: „Miegok, balandėli, tavo pasaulis viskuo pasirūpins.“
Štai taip. Kitą dieną, jei nepatingėsite laikytis veidrodžio principų, jūs pajusite, kad tikrovė įgauna vis šiltesnių, jaukesnių atspalvių – sluoksnis palieka ūkanotą sritį.
Jei būsite pastabūs, jus apstulbins viso to realumas. Materialus pasaulis, anksčiau atrodęs toks pastovus, pradeda tiesiog akyse plastiškai transformuotis. Slegianti atmosfera išsisklaido, sustojęs laikrodis vėl tiksi, žmonės jums pajunta didesnę simpatiją. Šio didžiulio dualiojo veidrodžio veikimas tiesiog apstulbina. Realybė juda variantų erdvėje nepastebimai, kaip minutinė rodyklė – bet ji juda!
Taip atliekamas realybės „kosmetinis remontas“. Bet tai dar toli gražu ne viskas. O gal norite kapitalinio remonto? Prisiminkite jaunystę – visos spalvos atrodė tokios ryškios ir šventiškos, gyvenimas buvo puikus ir kupinas vilčių. Jums buvo gera. Gera, nes jūsų sluoksnis, kaip ir kūnas, buvo švarus ir tyras. Pasaulis jumis rūpinosi. Tiesa, jūs tai nelabai vertinote, bet ir didelių pretenzijų nereiškėte. Tačiau laikui bėgant pretenzijų ir neigiamų minčių vis daugėjo. Dėl to sluoksnio atspalviai nubluko, prasidėjo tas gyvenimo laikotarpis, kai sakoma: „O anksčiau tai būdavo!..“
Šis efektas vadinamas kartų kaita. Laikas sparčiai lekia. Viskas buvo tarytum vakar ir viskas buvo labai seniai. Amžius kibiai ir neišvengiamai pasiima savo. Viltys sensta, pasaulis triūšta. Nejaugi vakarėlis baigiasi?
Ne, viską dar galima sugrąžinti – ir ankstesnes spalvas, ir pojūčių naujumą, ir vilčių džiugesį. Jeigu laikysitės veidrodžio principų, pastebėsite nuostabų reiškinį: pasaulio sluoksnis grąžins ankstesnį gaivumą. Kai jums pavyks ištaisyti kartų kaitą, jūs visiškai pajusite, ką reiškia valdyti realybę.
Žmogus visais laikais kūrė įvairiausius valdomos realybės modelius, pradedant piešiniais ant uolų ir baigiant sudėtingais prietaisais bei mechanizmais. Visus šiuos modelius sieja vienas bendras bruožas – jie paklūsta žmogaus vidiniam ketinimui.
Vidinis ketinimas yra grynojo proto produktas ir veikia viena kryptimi, pagal principą „kur pasuksiu, ten ir važiuosiu“. Žmogus gali pajungti savo valiai tik tą realybės dalį, kurią jis padarė savo žaidimo atributu. Pavyzdžiui, galima pajungti upės ruožą ir gauti elektros energijos. Bet visa upė kaip ir anksčiau bus nepriklausoma nevaldomos realybės dalis.
Asiliuką galima išjudinti iš vietos vidiniu ketinimu, papildžius jį tiesioginėmis pastangomis. Bet įtikinti gyvuliuką daryti tai, ko jis nenori, neįmanoma. Nepriklausoma realybė pavaldi tik išoriniam ketinimui, kurį sukuria sielos ir proto vienovė.
Žmogus turi du būdus realybei valdyti. Pirmasis būdas – paversti aplinkinio pasaulio objektus atributais. Tada jie paklus vidiniam ketinimui. Antrasis būdas – panaudoti išorinį ketinimą ir gyventi susiliejus su gamta. Tai du iš principo priešingi civilizacijos raidos keliai.
Mūsų visuomenė vystosi pirmuoju – neefektyviausiu bei pražūtingu planetai ir pačiam žmogui keliu. Neįmanoma pažaboti visos gamtos, todėl žmogus nuolat kovoja su aplinka. Tai ją teršia, tai imasi saugoti – žodžiu, vis veikia pagal tą patį principą: stengiasi viską paversti savo atributais, kad pajungtų juos vidiniam ketinimui.
Neprijaukinta realybė egzistuoja nepriklausomai ir elgiasi kaip veidrodis, kuriame atsispindi žmogaus požiūris į aplinkinę tikrovę. Bet šis veidrodis – ypatingas.
Tarkime, žmogui reikia, kad atspindys pasaulio veidrodyje pasisuktų į dešinę. Vadovaudamasis vidiniu ketinimu, jis mėgina pasukti patį atspindį. Dėl to atsiranda perteklinis potencialas, ir pusiausvyros jėgos pasuka atspindį į priešingą pusę. Pasaulis nepaklūsta, nes veidrodis pasidarė kreivas.
Pasaulio veidrodį iškreipia poliarizacija. Kaip žinote, poliarizacija atsiranda dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – tai priklausomybės santykiai, kurie remiasi lyginimu, sugretinimu ar tam tikromis sąlygomis. Pavyzdžiui: „Aš geras todėl, kad tu – blogas“ arba „Tu geras, jei pripažįsti mano pranašumą.“
Antrąją poliarizacijos atsiradimo priežastį galima apibūdinti kaip „veržlių priveržimą“. Kai žmogus mėgina paveikti atspindį savo vidiniu ketinimu, jam nieko neišeina. Jis galvoja, kad reikia dar spustelėti, ir su buku užsispyrimu toliau daro savo.
Pusiausvyros jėgos pašalina poliarizaciją, sukeldamos priešybių susisūrimą. Dėl to žmogus gauna rezultatą, visiškai priešingą vidinio ketinimo krypčiai.
Veidrodį galima atitiesinti, pašalinus poliarizaciją. Tai daroma gana paprastai. Panašiai tiesinamas dviračio ratas. Kreivumas atsiranda ten, kur stipinai smarkiai pertempti. Jei pasaulis neklauso ir elgiasi „lyg tyčia“, reikia suprasti, kas sukėlė poliarizaciją, ir sumažinti atitinkamą potencialą.
Išsiaiškinti, kaip tai daroma, mums padės indigo vaikai, kadangi jie labai jautrūs pertekliniams potencialams. Indigo skiriamosios ypatybės yra šios: sąmoningumas, nepriklausomybės siekimas, intuicija, individualumas. Visos šios vaikų savybės pasireiškia kaip reakcija į aplinkinių mėginimus įsprausti juos į sustabarėjusios socialinės struktūros rėmus.
Kiekviena struktūros ląstelė, taip pat šeima, stengiasi sutvarkyti vaikų elgesį, juos kontroliuoti. Iš dalies tai tikrai būtina. Tik nereikia mėginti paversti vaiką atributu savo žaidime, kurio svarbiausia taisyklė skamba šitaip: „Tu darysi taip, kaip aš noriu.“
Žinoma, toks primityvus požiūris sukelia poliarizaciją. Dėl to vaikai darosi nevaldomi, tarsi lapai, pagriebti pusiausvyros jėgų vėjo. Nepatenkinti ir buki suaugusieji, kaip paprastai, daro, ką galėdami, t. y. priveržia drausmės veržles. O vaikai arba dar labiau įsišėlsta, arba palūžta ir virsta atributais – struktūros elementais, kurių gyvenime „viskas teisinga, bet nieko gero“.
Be abejo, niekas nelinkėtų savo vaikui tapti atstumtuoju. Bet eilinio sraigtelio likimas irgi nepavydėtinas. Daugelis gali pripažinti, kad jų gyvenime arba „viskas buvo teisinga, bet nieko gero“ arba „nieko gero ir viskas neteisinga“. Visi tėvai nori, kad jų vaikų gyvenime viskas būtų kitaip, ir dėl savo neišmanymo vis labiau didina poliarizaciją.
Visas nemokšos auklėtojo vidinis ketinimas apsiriboja viena idiotiška formule: „Aš kiek galėdamas (iš visų savo kvailų jėgų) linkiu tau gero, todėl tu darysi taip, kaip aš noriu.“
O visas auklėjimo problemas galima efektyviai išspręsti, atsisakius siaurakaktiško vidinio ketinimo ir gerai pagalvojus, kodėl išsikreivino veidrodis.
Pirmiausia reikia nustatyti, kur yra priešingi poliarizacijos poliai. Jei vienoje rato pusėje stipinai pertempti, tai kitoje jie turi būti atsileidę. Indigo vaikų nepriklausomybės siekimas ir nevaldomumas – tai „atsileidę stipinai“. Kas pertempė stipinus kitoje pusėje? Aplinkinių, siekiančių pajungti vaikus savo valiai, spaudimas.
Vadinasi, tvarkymas sukelia dar didesnę netvarką. Kas atsitiks dar labiau priveržiant veržles? Stipinai dar labiau išklibs, ir galiausiai kas nors gali sulūžti.
Akivaizdu, jog poliarizacijai sumažinti reikia atleisti pertemptus stipinus. Kaip tai padaryti? Tvarką reikia paįvairinti protinga netvarka. Yra daugybė būdų: galima šokinėti ant lovos, tvatinti vienas kitą pagalvėmis, šaukti veriamu balsu arba leisti nesuprantamus garsus, ropoti keturpėsčia ar sugalvoti dar kokių pokštų.
Taip pat galima patykoti kito šeimos nario ir jį užpulti ar kokią šunybę iškrėsti. Prie stalo naudinga išteplioti vienas kitą uogiene, jei po ranka nėra pyragaičių. O jei vasarą prie ežero rasite dumbliną balą, tai jums apskritai pasisekė – juk žinote, ką reikia daryti.
Žodžiu, kuo daugiau štai tokių „protingų“ kvailysčių, tuo paklusnesnis vaikas. Tokio paradokso priežastis jums turėtų būti suprantama.
Pernelyg griežta tvarką taip pat gerai ardo angliškas humoras, kai rimtumas paverčiamas idiotizmu. Apskritai linksmybė kaip ir nuobodulys yra sielos būsena. Mes jau rašėme, kad nuobodulio nėra, yra tik amžinas poreikis valdyti realybę. Šis poreikis yra neatskiriama sielos savybė.
O kam sielai linksmintis? Tikriausiai todėl, kad gera, kai linksma. O kodėl gera? Ogi todėl, kad humoras ir linksmybė sumažina reikšmingumą. Neįmanoma valdyti realybės, kai esama perteklinių potencialų, kurie blokuoja ketinimo energiją ir iškreipia pasaulio veidrodį.
Juk sulenkus žmogų dvilinką ir jį surišus , jo kūnas jaus diskomfortą. Lygiai tokį pat diskomfortą jaučia siela, atsidūrusi perteklinių potencialų gniaužtuose, o jų – daugiau ar mažiau – yra visada. Neramus protas nuolat „išsukinėja“ sielai rankas.
Kai linksmybė pašalina įtampą, siela tampa laisva. Todėl ir gera, kai linksma. Tai sielos komforto jausmas, ir jis toks pat realus kaip ir bet kuris fizinis pojūtis.
Bet veidrodį galima koreguoti ir be humoro. Jei jūs iš prigimties nesate linkę krėsti linksmų ir valiūkiškų pokštų, tuomet tiesiog pagalvokite, kur galima susilpninti valdymą.
Prievartą ten, kur ji neišvengiama, reikia sušvelninti pasirinkimo laisve. Pavyzdžiui: „Ar tu suplausi indus, ar nueisi į parduotuve?“ Net drausmė virsta laisvu valios pareiškimu, jei ji remiasi suvokta būtinybe.
Jeigu suaugęs žmogus diktuoja taisyklę: „Negalima, ir viskas“, pagrįsdamas ją argumentu „todėl, kad todėl“, tai jis visai ne suaugėlis, o kvailas vaikas, kuriam suteikta valdžia. Geriau būtų lygiomis teisėmis apsvarstyti ir sumodeliuoti situaciją pagal principą „kas bus, jei…“
Prievarta iškreipia veidrodį, todėl jos rezultatai priešingi. Poliarizacijai pašalinti reikia persvarstyti savo politiką ir pereiti nuo valdžios demonstravimo prie pagarbos pelnymo, o autoritarinį valdymą pakeisti pasitikėjimo santykiais.
Užuot griebusis prievartos verčiau padaryti taip, kad vaikas pats panorėtų atlikti tai, ko iš jo reikalaujama. Tik reikia sugalvoti, kaip vaiką apsunkinančią pareigą paversti būdu jo reikšmingumui didinti. Savo reikšmingumo patvirtinimas ir didinimas sudaro visų žmonių, o ypač vaikų, motyvacijos pagrindą. Bendravimui su vaikais geriausiai tinka freilingo principai, išdėstyti knygoje „Realybės transerfingas“.
Polinkis vadovautis intuicija – dar viena savybė, kurią reikia visokeriopai ugdyti. Nors indigo vaikų geriau išsivystęs dešinysis galvos smegenų pusrutulis, bet mūsų švietimo sistema remiasi „kairiojo pusrutulio“ požiūriu, anaiptol nesiekdama ugdyti sugebėjimų ir įgūdžių. Sistema verčia vaikus mokytis pamokas ir tvarkingai atsiskaityti. Ketinimas suorientuotas taip, kad svarbiausia – ne įgyti žinių, o atitinkamai atsiskaityti.
Esant tokiam požiūriui, daugiausia dirba kairysis pusrutulis, ir tai pasyviai. Pastangos prikimšti galvą informacijos sukelia vienaprasmišką reakciją: „Nenoriu!“ Šitaip įgytos žinios bevertės – jos gali tik neilgam išlikti atmintyje pasyviu pavidalu, lyg kroviniai sandėlyje, ir labai greitai pasidaro nebetinkamos – būna pamirštamos.
O juk padėtį švietimo srityje galima labai lengvai ištaisyti. Tereikia perorientuoti moksleivio ketinimą į kitą pusę.
Pirmiausia reikia iš pagrindų pakeisti mokymo metodiką: ne išmokti, praktiškai atlikti. Tokiu atveju smegenys dirbs taip, kaip reikia, – jos bus kūrėjos, o ne sandėlio patalpa.
Antra, turi būti pakeistas mokymo tikslas: ne atsiskaityti, o išmokyti kitus. Taip, būtent taip. Yra specialiųjų mokyklų, kuriose vaikai tiesiogine prasme moko vieni kitus, t.y. pakaitomis atlieka mokinių ir mokytojų vaidmenis. Tokių mokyklų moksleiviai puikiai įsisavina sudėtingas programas per neregėtai trumpą laiką. Ir visa tai pasiekiama todėl, kad ketinimas tapo aktyvus.
Beje, tokių mokyklų – tik viena kita, ir ten labai sunku patekti. Regis, kodėl visur neįdiegus šio pažangaus metodo, patvirtinusio savo didžiulį efektyvumą? Negalima, jokiu būdu!
Dalykas tas, kad tai nenaudinga struktūrai – jai reikia ne talentų, ne įžymių asmenybių, ne ryškių individualybių, o tvarkingai dirbančių elementų. Tad viskas gerai, švietimo sistema – tobulybės viršūnė! Ji rengia tinkamus elementus ir tai daro kaip tik taip, kaip reikalauja struktūra – švytuoklių pasaulis.
Bet, kaip sakoma, ir ant akmenų auga medžiai. Ir visuotinės tvarkos gniaužtuose kartais išauga genijai. Jei nenorite, kad jūsų vaikas taptų tokia įžymia išimtimi, spauskite jį pagal visus sistemos kanonus. O jei tikrai linkite gero savo vaikams, tai, bendraudami su jais, nuolat stebėkite poliarizacijos lygį – ji iškreipia veidrodį ir daro vaiką nevaldomą.
Indigo vaikai (o tokių dabar dauguma) turi nuostabių savybių iš kurių svarbiausia – individualumas. Švytuoklių pasaulyje vaikams labai sunku išsaugoti šią savybę. Todėl reikia visada atminti pagrindinę transerfingo taisyklę: „Leiskite sau būti savimi, o kitam – būti kitu.“
Bet smarkiai atleisti stipinų irgi nepatartina. Visur reikalingas saikas. Kaipgi rasti tą aukso vidurį?
Reikia stebėti, mąstyti ir panaudoti veidrodžio koregavimo principą, o ne aklai daryti savaip. Jūs galite padėti vaikams tapti įžymiomis asmenybėmis. O prisiderinti prie struktūros jie sugebės ir patys.