lėmėjo ketinimas
Taigi, kad pasaulio veidrodyje būtų gauta norima tikrovė, reikia daryti elementarius dalykus: sąmoningai formuoti mintyse atitinkamą vaizdą, nekreipiant dėmesio į vėluojantį atspindį, ir tik slapta žvilgčioti, ieškant vis naujų atsirandančios realybės pasireiškimų.
Bet net žinant apie vėlavimą, labai sunku prisiderinti prie šio keisto veidrodžio. Žmogaus sąmonėje tvirtai šaknis suleido įsitikinimas, kad realybė arba paklūsta iškart kaip lazda rankoje, arba apskritai nesileidžia valdoma. Regis, jeigu noras neįvykdomas tučtuojau, vadinasi, tai tiesiog neįmanoma. Žmogui telieka svajoti ir laikyti magiją labai tolima ir neprieinama.
Mes visi pripratome prie to, kad magija yra nuošalyje nuo realybės. Fantazijos pasaulis yra kažkur ten, vaizduotėje, o realusis gyvenimas eina čia, nuo jo niekur nepabėgsi ir nieko nepakeisi. Magai ir ekstrasensai taip pat gyvena savo ypatingame pasaulyje, o mes, paprasti žmonės su savo įprastinėmis problemomis, vargstame čia, šioje pilkoje tikrovėje.
Bet iš tikrųjų jokios magijos nėra – yra tik dualiojo veidrodžio principų pažinimas. Šios žinios yra paviršiuje. Jos tokios nesudėtingos ir paprastos, kad pagal visus kanonus negali būti „stebuklingos“. Juk Aladino lempa atrodė kaip sena skardinė, ir Gralio taurė buvo ne iš aukso. Visi didūs dalykai nepaprastai paprasti – jiems nėra reikalo puikuotis ar slėptis. Ir priešingai, tai, kas tuščia ir nenaudinga, visada dangstosi reikšmingumo ir paslapties skraiste.
Pasakiškų atributų netekusi ir kasdieniniame gyvenime taikoma magija nepriklauso mistinių ir paslaptingų reiškinių sričiai. Burtai praranda savo kerintį paslaptingumą, kadangi jiems atsiranda vietos čia, kasdienybėje. Bet ši transformacija ypač nuostabi tuo, kad kasdienė tikrovė savo ruožtu neatrodo įprastinė ir virsta nepažįstama realybe, kurią galima valdyti kaip sapną nemiegant. Tereikia laikytis veidrodžio principų.
Tarkim, jūs jau bandote ką nors daryti pagal mūsų aprašyta metodą. Bet laikas eina, o nieko neįvyksta. Toks jausmas, lyg būtumėte išsiuntęs laišką, o atsakymo vis nėra ir nėra. Protas pradeda nerimastingai vartaliotis, jis nekantrauja. O gal aš ką nors darau neteisingai? O gal apskritai visa tai nesąmonė?
Iš tikrųjų pasaulis nestovi vietoje – vyksta atspindžio materializacijos veidrodyje procesas. Tik šis procesas nepastebimas, todėl ir atrodo, kad niekas nevyksta. Tokią akimirką proto svarstyklių lėkštė svyruoja tarp žinojimo, kad veidrodis vėluoja reaguoti, ir seno įpročio beveik iškart pamatyti vaizdą tarp tiesioginio veiksmo ir jo rezultato.
Apie ką galvoja protas, jei rezultato nematyti? Apie tai, kad veiksmas neefektyvus arba neteisingas. O ką tokiu atveju atspindi veidrodis? Teisingai. Tą patį. Taigi procesas sulėtėja arba nukrypsta į šalį. Galima įsivaizduoti maždaug tokį proto dialogą su pasauliu:
– Noriu žaisliuko!
– Žinoma, balandėli, tu nori.
– Bet juk tu žadėjai!
– Taip, žadėjau. Tu prašei, ir aš pasakiau, kad turėsi žaisliuką. Man atrodo, jog tu buvai visiškai patenkintas, kad jį turėsi.
– Tu viską ne taip supratai! Aš noriu žaisliuko dabar, šią akimirką!
– Aš viską gerai suprantu: tu nori jo dabar.
– Tai kurgi žaisliukas?
– Iš tikrųjų, kur?
– Atrodo, kad kažkuris iš mūsų yra idiotas.
– Be abejo.
– Prakeikimas! Aš visai pamiršau, kad tu – tik kvailas veidrodis. Kaip su tavimi elgtis? Aha, prisiminiau: duok man žaisliuką.
– Gerai, gerai, mano mielasis.
– Na, tai ką, einame jo pasiimti?
– Žinoma, aukseli, eikš pas mane ant rankų.
Ir jie iškeliauja trokštamos dovanos. Dabar telieka apsišarvuoti kantrybe ir skirti savo laiką džiaugsmingiems pasirengimams. Siela dainuoja, o protas patenkintas trina rankas. Ir ko nebūti patenkintam? Juk jie su pasauliu eina žaisliuko! Suprask: tavo pasirinkimas virsta nepažeidžiamu įstatymu, kuris neišvengiamai bus įvykdytas. Tik reikia sutelkti dėmesį į galutinį tikslą. Bet žmogui amžinai viskas negerai.
– Klausyk, o ar ten mes einame? Žaislų parduotuvės lyg ir nematyti.
– Nesijaudink, mano mielasis, jau greitai.
– O kada? Ne, man atrodo, kad mes atklydome į kažkokias tarpuvartes.
– Tu taip manai?
– Mes tikrai paklydome!
– Kaip pageidauji, balandėli, juk tu žinai, kad aš visada sutinku.
– Kvailas veidrodi! Aš žinojau, kad tavimi negalima pasikliauti! Kur tu mane atvedei?
– Tiesiog norėjau pakeliui užsukti į parką ir pavėžinti tave karusele…
Žmogus jaučiasi nedrąsiai, jeigu jis vedamas užrištomis akimis. Jo protas niekaip negali susitaikyti su tuo, kad nieko nevyksta arba įvykiai klostosi ne taip, kaip buvo sumanyta. Protas panašus į kibernetinį automatą: jeigu darbo algoritmas pažeidžiamas, įsižiebia raudona lemputė. Jie skiriasi tik tuo, kad protas pats sukuria programą – scenarijų, naiviai manydamas, jog jis gali numatyti visus ėjimus. Vadinamasis sveikas protas primityvus todėl, kad jis ne tik nustato stereotipinę veiksmų programą, bet ir reikalauja ją vykdyti.
Tą akimirką, kai renkamasi, t. y. užsibrėžiamas galutinis tikslas – vaizdas, pasaulio veidrodis gauna užsakymą ir pradeda jį realizuoti pagal tam tikrą planą. Kaip reikia formuoti vaizdo atspindį, žino tik veidrodis – protui tai nesuvokiama. Bet kai protas mato, kad įvykiai klostosi pagal kažkokį keistą scenarijų, jis duoda aliarmo signalą, ir žmogus stveria pasaulį už gerklės. Juk reikia ką nors daryti! Jis mano, kad nieko neišeina, ir taip iškreipia tikslinį vaizdą. Be viso to, jis imasi veiksmų savo scenarijui išsaugoti ir vėl tik trukdo realizuoti kaip tik tą jam nežinomą planą, kuris tikrai nuves į sėkmę. Žodžiu, „į pintinę netelpa, iš pintinės nelenda ir pintinės neatiduoda.“
Taigi žmogus, lyg replėmis įsikibęs į savo scenarijų, pagal kurį, kaip jam atrodo, turi eiti kelias į tikslą, pats neleidžia šiam tikslui realizuotis. Bet ir tai dar ne viskas. Savo nenumaldomu noru kuo greičiau gauti žaislą žmogus taip padidina perteklinį potencialą, kad veidrodis tiesiog išsikreipia. O ko galima tikėtis iš kreivo veidrodžio?
Pats noras irgi reikalingas, juk be jo nėra siekimo. Jei prie šito pridėsime ryžtą veikti, gausime ketinimą pasiekti savo tikslą. Bet pridėjus abejones, ar įmanoma jį pasiekti, ir nesėkmės baimę, bus gautas troškimas (minusas). Tai ir yra tas pats reikšmingumas, kurį reikia sąmoningai mažinti. Pats noras nesukuria didelio perteklinio potencialo – jis atsiranda, kai jūs stveriate pasaulį už gerklės savo abejonėmis ir baime.
Žmogus paprastai samprotauja taip: aš noriu, bet bijau, kad nieko neišeis, arba abejoju, kad pavyks. Slegiamas atsakomybės sau pačiam už pergalę ar pralaimėjimą, jis kelia sau ir pasauliui griežtas sąlygas. Iš pasaulio tikisi, iš savęs reikalauja. Viso to rezultatas – trigubas – veidrodžio iškreipimas: noriu, bijau, nepaleidžiu.
Jei manote, kad ketinimas – tai ryžtingas nusiteikimas pareikalauti iš pasaulio to, kas jums tariamai priklauso , jūs nieko negausite. Ir jei jūs prašysite pasaulį to, ko norite, vėl nieko nepešite. Supraskite, jums tereikia duoti užsakymą ir leisti pasauliui jį atlikti. Juk jūs tiesiog neleidžiate jam to padaryti, nes reikalaujate, prašote, bijote ir abejojate. Tokiu atveju pasaulis taip pat ko nors reikalauja, prašo, bijo ir abejoja, t. y. labai tiksliai atspindi jūsų požiūrį. Juk jis – tik veidrodis.
Reikia tai pajusti. Paleisti pasaulį, kad jis galėtų būti jums patogus jau dabar. Tas netvarus ir trumpalaikis jausmas greitai praeina, bet jūs turite jį pajausti. Akimirkai įsivaizduokite neįtikimą dalyką: priešiškas, keblus, sunkus, nemalonus pasaulis staiga tampa jums džiaugsmingas ir patogus. Jūs jam leidžiate būti tokiam. Spręskite patys.
Svarbu ne būti laimingam iš prigimties, o įsileisti laimę į savo gyvenimą. Mes laimingi lygiai tiek, kiek laikome galimu nepaprastos sėkmės šansą. Reikia ne versti save būti laimingu, o leisti sau patirti tokį malonumą. Tiesiog pasikliaukite pasauliu – jis geriau žino, kaip pasiekti tikslą, ir pats viskuo pasirūpins. Juk jūs nesijaudinate dėl to, kaip paprastam veidrodžiui pavyksta nuostabiai tiksliai atkurti vaizdą? Stovėdami priešais jį, jūs galvojate tik apie tai, ką norėtumėte matyti atspindyje. Ir pasaulio veidrodis veikia taip pat nepriekaištingai, tik vėluoja.
O jei jums nepavyks tvirtai įsitikinti, kad pasauliu tikrai galima pasikliauti, yra dar du veidrodžio principai. Galbūt veikti pagal instrukciją kai kam bus netgi lengviau. Bet prieš susipažindami su šeštuoju ir septintuoju principais, prisiminkime penktąjį.
Tarkime, jūs užsibrėžėte tikslą ir pradėjote dirbti. Jūs žinote, kad rezultatai negali būti pasiekti bematant. Tačiau protas pradeda neramiai muistytis: laikas eina, o nieko nevyksta arba vyksta visai ne tai, ko tikėtasi. Tokiomis minutėmis, kai abejonės tuoj užvaldys visas mintis, suaktyvinkite savo sąmoningumą. Juk jūs pamiršote taisyklę: „atsigręši – virsi akmeniu.“
Dėmesys turi būti sutelktas į galutinį tikslą, lyg jis jau būtų pasiektas. Pasaulis jums palankus tol, kol visos jūsų mintys sukasi apie vaizdą. Bet tereikia atsigręžti į atspindį veidrodyje, kur darosi dievai žino kas ( arba apskritai nieko ), ir pasaulis tučtuojau sustoja, o jūs vėl atnaujinate savo varginantį ir bergždžią bėgimą veidrodžio ratu.
Turėsite savo protui vis priminti, kad veidrodis veikia vėluodamas ir jam reikalinga tam tikra pauzė atspindžiui suformuoti, t. y. vaizdui tikrovėje įkūnyti. Per pauzę reikia nenukrypstamai laikytis savo ir tikėti sėkme, nors atrodo, kad viskas smenga skradžiai. Kiek turėsite įžūlumo nepasiduoti liūdesiui, tiek ir gausite. Tai ir yra tikroji magija, netekusi stebuklingų atributų, bet turinti realią galią.
Dirsčioti į veidrodį, t. y. reikšti savo požiūrį į įvykius, reikia tik tam, kad būtų galima pastebėti teigiamus poslinkius ir leisti sau pajusti malonią nuostabą. Kitaip tariant, jūsų akys turi būti plačiai atmerktos viskam, iš ko matyti, kad pasaulis juda į tikslą, ir kartu kietai užmerktos, kad nematytumėte šalutinių (ir neišvengiamų) neigiamų apraiškų. Jeigu pakanka ištvermės „nesigręžioti“, tai paprastai rezultatai pranoksta visus lūkesčius. Jums ne tik duos žaisliuką, bet ir karusele pavėžins, ledais pavaišins.
Bendriausiais bruožais elgesio su veidrodžiu taisyklę galima suformuluoti šitaip: žiūrint į save veidrodyje, reikia judinti ne atspindį, o patį vaizdą – savo požiūrį ir minčių kryptingumą. Kitaip tariant, judinti save, o ne mėginti sučiupti atspindį, kaip kad daro kačiukas, žaidžiantis su savo „antrininku“, bet nesuprantantis, jog tai jis pats.
Pasisukę apie savo ašį, jūs matote, kaip pasaulis pradeda lėtai ir vėluodamas suktis paskui jus. Jūs jo neskubinkite. Čia skirtumas tarp vidinio ir išorinio ketinimo. Vidinis ketinimas verčia jus mėginti paveikti atspindį. O išoriniu ketinimu jūs paliekate veidrodį ramybėje ir sutelkiate dėmesį į savo minčių vaizdą, taip įgydami realią jėgą, galinčią judinti pasaulį. „Mama, ką mes darysime, kai ji pajudins save!“
Jėgos paslaptis paprasta – reikia atleisti gniaužtus. Žmogaus protas priešiškai sutinka menkiausią jo nenumatytą aplinkybę, mažiausią nukrypimą nuo savo scenarijaus. Paskui tučtuojau sulaukiama tiek natūralios, tiek primityvios reakcijos – pamėginti ištaisyti padėtį, t. y. prieštarauti, atsisakyti, laikytis savo, ginčytis, daryti staigius judesius, ko nors ryžtingai imtis ir t. t. Apskritai protas griebiasi už atspindžio ir stengiasi varyti savo keliu.
Žinoma, jei dėmesys prikaustytas prie veidrodžio, susidaro iliuzija, jog tereikia ištiesti ranką, ir realybė – juk ji čia, panosėje – iškart paklus. Kur ten. Kvailutis kačiukas apsigauna, žaisdamas su paprastu veidrodžiu. Bet ir žmogus, kurio sąmoningumas yra viena pakopa aukštesnis, pakliūva į tuos pačius spąstus. Skirtumas tik tas, kad dualiojo veidrodžio iliuzija subtilesnė, ir nieko daugiau.
Tad reikia atitraukti rankas nuo veidrodžio ir leisti pasauliui judėti. Dažniausiai net neprireikia aktyvių veiksmų – visiškai pakanka lanksčiai ir švelniai sekti įvykius. Kaip žinoma, variantų tėkmė, jeigu jai nekliudoma, nukreipia įvykių eigą optimalia vaga. Primityvus protas linkęs daužyti vandenį rankomis ir irtis prieš srovę, kad tik apgintų savo sampratas. Dabar, kad būtų galima išsivaduoti nuo iliuzijos, reikia pasukti siaurakaktį proto ketinimą į priešingą pusę – tegul jis dinamiškai koreguoja savo scenarijų, įtraukdamas ten viską, kas nenumatyta. Toks uždavinys jam neįprastas, bet tai vienintelė veiksminga priemonė, leidžianti atsisakyti kačiuko vaidmens.
Taigi šeštasis veidrodžio principas skelbia:
Reikia atleisti savo gniaužtus ir duoti pasauliui judėti pasroviui su variantų tėkme.
Vidinis ketinimas keičia savo kryptį ir pasuka priešinga linkme. Tai sukelia paradoksą: atsisakę kontrolės, jūs galite realiai kontroliuoti padėtį.
Pažvelkite į visą, kas jus supa, stebėtojo akimis. Jūs esate pjesės dalyvis ir tuo pat metu vaidinate atsainiai, pastebėdami kiekvieną judesį aplinkoje. Jums kažką siūlo – neskubėkite atsisakyti. Gaunate patarimą – pamėginkite jį apmąstyti. Girdite svetimą nuomonę – neskubėkite įsijungti į diskusiją. Jums atrodo, kad kažkas kažką ne taip daro – tegul. Aplinkybės pasikeitė – nereikia kelti aliarmo, pamėginkite susitaikyti su pokyčiais. Kad ir ką darytumėte, veikite taip, kaip būtų paprasčiausia. Iškilo dilema – teikite pirmenybę lengvesniam variantui.
Tai nereiškia, kad reikia su viskuo sutikti. Vienas dalykas – užmerkus akis pasiduodi tave nešančiam srautui, ir visai kitas – sąmoningai ir pamatuotai leistis pasroviui. Jūs patys suprasite, kur reikia įtempti vadžias, o kur sąmoningai jas atleisti. Paleiskite pasaulį ir stebėkite jo judėjimą. Sekite jį kaip išmintingas auklėtojas, paliekantis paaugliui pasirinkimo laisvę, tik retkarčiais stumtelėdami jį reikiama kryptimi. Jūs pamatysite, kaip pasaulis ims suktis aplink jus.
Dabar atėjo metas susipažinti su paskutiniu – svarbiausiu ir galingiausiu veidrodžio principu. Be nepriekaištingos atspindžio gebos, veidrodis turi dar vieną savybę:
Dešinioji pusė jame tampa kairiąja, o į tolumą bėganti erdvė iš tikrųjų juda priešinga linkme.
Žmonės seniai priprato prie tokios savybės ir išmoko mintyse pakeisti iliuziją realybe. Bet dualiojo veidrodžio iliuzija protui iki šiol yra neįkandama.
Problema iškyla dėl žmogaus polinkio geruose dalykuose įžvelgti blogus, pozityvą paversti negatyvu, o savo paties gerovę laikyti žiauriu likimu. Iš tikrųjų pasaulis nėra linkęs regzti pinklių. Nemalonumai nėra norma, nes jiems visada sunaudojama daugiau energijos. O gamta neeikvoja energijos veltui. Variantų tėkmė visada pasirenka mažiausio pasipriešinimo kelią. Galima sakyti, ji bėga sėkmingo aplinkybių susiklostymo keliu. Didumą problemų sudaro pats žmogus, kai daužo vandenį rankomis ir iriasi prieš ramią srovę. Bet svarbiausia tai, kad polinkis į neigiamus dalykus sukuria atitinkamą vaizdą, kurį veidrodis įkūnija tikrovėje.
Atminkite: pasaulis tik nepriekaištingai atspindi jūsų požiūrį į tikrovę. Kad ir koks niūrus atrodytų atspindys, jis pasidarys dar šiurpesnis, jei jūs žiūrėsite į jį kaip į neigiamą. Lygiai taip pat negatyvas virs pozityvu, jei jūs savo valia paskelbsite jį tokiu. Kiekviena aplinkybė ar įvykis turi tiek nepageidaujamą, tiek jums naudingą potencialą. Reikšdami savo požiūrį ten, kur kelias išsišakoja, jūs nulemiate tolesnę įvykių eigą – į sėkmingą arba nesėkmingą pusę.
Bet kuriomis, net nepalankiausiomis aplinkybėmis jūs galiausiai visada laimėsite, jei vadovausitės septintuoju veidrodžio principu:
Kiekvieną atspindį laikykite teigiamu. Kad ir kas ten būtų, jūs negalite tiksliai žinoti, ar jums tai gėris, ar blogis.
Tad rinkitės tai, kas geriausia! Negana to – kai viskas gerai klojasi, reikia ne abejingai žiūrėti į sėkmę kaip į savaime suprantamą dalyką, o sutikti ją su džiaugsmu, sutelkiant savo dėmesį į tai, kad viskas sekasi puikiai. Kad ir kas vyktų, viskas klostosi taip, kaip reikia. Tai yra ne kas kita kaip žinomas ketinimo koordinavimo principas. Pavyzdžiui, jums iškilo kokia nors problema. Kelio išsišakojimo vietoje tik jūs turite nuspręsti, ar laikysite ją sudėtinga, ar paprasta. Polinkis į neigiamus dalykus ir nuovargis nuo sunkaus gyvenimo verčia sulinkti nuo problemų naštos ir niūriai konstatuoti: – Ak, kaip sunku! Labai keblus uždavinys. O pasaulis tučtuojau sutinka: – Kaip pasakysi, balandėli.
Jis visada sutinka. O jei taip, darykite priešingai, tarkite sau: „Viskas sprendžiama labai paprastai.“ Bent jau prisiversdami pavadinkite šią problemą paprasta. Tegul tai bus postulatas. Juk problemą iš esmės daro sudėtingą viena smulkmenėlė – šalutinės aplinkybės. Šią smulkmeną nulemia jūsų požiūris. Ir pasaulis vėl su viskuo sutiks. Kad ir kas vyktų.
– Viskas eina niekais? Anaiptol, – sakote jūs, – viskas tiesiog nuostabu!
Ir it visiškas idiotas, kaip gali pasirodyti „blaiviai mąstančiam“ žmogui, jūs patenkintas trinate rankas („Taip, labai gerai!“), plojate delnais ar šokinėjate iš džiaugsmo. Netrukus pastebite, kad aplinkybės, kurios atrodė nepalankios, iš tikrųjų yra jums naudingos. Ši veidrodžio savybė visada pasireiškia taip netikėtai ir nuostabiai, kad prie šito neįmanoma priprasti. Kiekvieną sykį, kai pralaimėjimas jūsų akyse pradės virsti pergale, jus apims su niekuo nepalyginamas džiaugsmas.
O juk anksčiau, „sveiko proto“ požiūriu, jūs samprotaudavote visai kitaip, todėl ir patirdavote visus gyvenimo vargus bei nepriteklius. Nuo šios akimirkos kiekvieną dieną, turėdami nemalonumų ar susidurdami su problemomis, prisiminkite, kad pasaulis, šiaip ar taip, sutinka su jūsų požiūriu į tai, kas
vyksta: – ‚Kaip pasakysi, meiluti.‘‘
Ar galite įsivaizduoti, ką įgijote? Jums nebėra reikalo tikėtis ir laukti, kada Laimės paukštė teiksis jus aplankyti, o Fortūnos ratas pasisuks į reikiamą pusę. Jūs – savo sėkmės šeimininkas. Savo valia jūs skelbiate bet kurį įvykį ar aplinkybę palankiu, jums naudingu.
Tai nėra pasikliovimas pasaulio, kuris rūpinasi jumis iš meilės, gera valia. Juk pasaulis – bejausmis veidrodis, ir jei jis rūpinasi, tai tik todėl, kad jūs taip žiūrite į atspindį jame. Tai ne pasitikėjimas savimi, kurį aplinkybės gali bet kurią akimirką pakirsti. Tai ne tai, kai aklai tikima pasisekimu. Ir net ne optimizmas kaip būdo bruožas. Tai – Lėmėjo ketinimas. Jūs patys formuojate savo pasaulio sluoksnį – lemiate savo realybę.
Jūs – realybės Lėmėjas, jei mokate „judinti save“, suteikdamas judėjimo laisvę ir pasauliui. Judinti save – tai laikytis trijų paskutinių veidrodžio principų. Lėmėjas – ne tiek aktyvus veikėjas, kiek stebėtojas. Ne pajungti, o leisti – štai kuo skiriasi jo valia. Regis, likimas gali būti nevaržomas, kadangi egzistuoja variantų erdvė, ir jį galima valdyti, vadovaujantis dualiojo veidrodžio principais. Vis dėl to šiai temai reikėtų skirti dar šiek tiek dėmesio.
Nuomonės šiuo atveju skiriasi. Vieni mano, kad likimas yra jo šeimininko rankose. Kiti tiki, kad jis nulemtas. Treti eina dar toliau, laikydami likimą dalia ar lemtimi, atsiųsta žmogui iš aukščiau ir sąlygota to elgesio ankstesniuose gyvenimuose. Kuris požiūris teisingiausias?
Kiekvienas. Visos šios pozicijos teisingos ir net lygiateisės. O ar gali būti kitaip pasaulyje, kuris yra veidrodis? Kiekvienas, stovėdamas priešais jį, gauna savo minčių vaizdo patvirtinimą. Nėra prasmės teirautis veidrodžio, kokį savo veidą aš pamatysiu atspindyje – liūdną ar linksmą. Viena vertus, ten atsispindi tai, kas yra, kita vertus – kokį norėsiu save pamatyti, toks ir būsiu. Todėl likimo klausimas – tai pasirinkimo klausimas: ar pasirinkti numatytą likimą, ar laisvą. Viskas priklauso tik nuo jūsų įsitikinimo – ką pasirenkate, tą ir gaunate.
Jei žmogus įsitikinęs, kad likimas nulemtas ir nuo jo nepabėgsi, tuomet iš tikrųjų realizuojasi tam tikras iš anksto numatytas scenarijus. Be abejo, variantų erdvėje yra atskiras srautas, kuriuo plauks gyvenimo laivelis, jei jį paliksime bangų valiai. Iš tikrųjų ne likimo lemta, o tau ant kaktos užrašyta, kad tu, mulki, esi valdomas nesąmoningo ir labai kvailo sapno, kuriam pats save pasmerkei.
Kai žmogus perima valdymą į savo rankas, jo gyvenimas nepriklauso nuo aplinkybių. Laivelį galima pasukti į bet kurią pusę nuo to „likimo“, kuris esą nulemtas iš anksto. Viskas labai paprasta: gyvenimas – lyg upė. Jei iriatės patys, tai galite rinktis kryptį, o jei tiesiog pasiduodate tėkmei, tai esate priversti plaukti srauto vaga, kurioje atsidūrėte. Norite karmos – turėsite ją. Galvodami apie tai, kad jūsų lemtis priklauso nuo kažkokių nenumaldomų aplinkybių ar ankstesnių gyvenimų klaidų, jūs tuo būdu realizuojate atitinkamą variantą. Jūsų valia, juk jūs – Dievo sūnus. O jei norite būti Lėmėjas, galite tapti ir juo. Dualusis veidrodis su viskuo sutiks. Tik ar mokate su juo elgtis? Vienintelė nesuvokiama mįslė tebėra variantų erdvė. Kas „sudėjo“ visa tai, kas ten yra? Iš kur tai? Ir kam? Kas buvo iki tol, kol visa tai ten buvo sudėta.
Sakau atvirai – nežinau. Galiu tik iškelti hipotezę: variantų erdvės niekas nekūrė – ji buvo visada. Toks jau yra žmogaus protas, jog jam atrodo, kad viskas šiame pasaulyje kažkieno sukuriama ir turi savo pradžią ir pabaigą. Matyt, ne viskas. Bijau, kad net jei žmogaus sąmoningumas padidėtų tiek, kiek jis pranoksta austrės sąmoningumą, tai ir šito nepakaktų tokiems dalykams suvokti. Pasaulyje kai kurie klausimai yra toli už proto galimybių ribų. Juk protas – tai tik loginis automatas, nors ir sugebantis mąstyti abstrakčiai.
Mano abstraktaus mąstymo lygis leidžia man tik sukurti primityvų matematinį modelį. Jei kieno nors sutartinis sąmoningumo laipsnis būtų nukeltas į begalybę, kur žmogaus sąmoningumo lygis virstų tašku, tai iškiltų toks klausimas: „Kodėl man, taškui, leidžiama užimti bet kurias padėtis koordinačių plokštumoje? Kas sukūrė koordinačių tinklą? Kam tai reikalinga? Ir kas buvo iki to laiko, kai?.. Nesuvokiama…“ O jei šiam taškui būtų pasakyta, kad be plokštumos dar yra trimatė ir n-matė erdvė, jis apskritai „išprotėtų“.
Lengviau patikėti tuo, kad likimas yra nulemtas aukštesniųjų jėgų ir kad jį galima apskaičiuoti bei numatyti, nei tuo, kad egzistuoja neįsivaizduojama variantų erdvė, kurioje yra absoliučiai viskas. Šiaip ar taip, žmonėms nejauku gyventi nežinomybėje, jie stengiasi gauti bent kokią nors užuominą apie ateitį, todėl ir eina pas astrologus, pranašautojus, aiškintojus. Ir čia vėl iškyla principinio pasirinkimo klausimas. Koks mano ketinimas: sužinoti, kas manęs laukia, ar sukurti tai, ko noriu?
Jei pasirinkta pasyvi pozicija, tuomet, žinoma, lieka viena – kreiptis į tą, kuris turi įžūlumo teigti, kad moka skaityti Likimo knygą. Bet ar tai įmanoma? Ar kas nors gali numatyti ateitį? Be abejo. Negana to, tai įmanoma kaip tik todėl, kad egzistuoja variantų erdvė. Kitaip iš kur aiškiaregiai gautų praeities ir ateities fragmentų?
Žinoma, įvykiai negali klostytis laisvai. Variantų erdvės sektoriai sujungti į priežasties ir pasekmės ryšių grandinėles – gyvenimo linijas, kurios paklūsta tam tikriems dėsningumams. O iš ko galima spręsti apie šiuos dėsningumus? Suprantama, iš kokių nors išorinių pasireiškimų ir požymių. Tai gali būti dangaus kūnų padėtys, sapnai, kortų kombinacijos ir net kavos tirščiai. Atsitiktinumų nebūna. Atsitiktinumo sąvoka – tai tik ypatinga pasekmės suvokimo forma neturint išsamios informacijos apie priežastis.
Bet vėlgi kaip tik todėl, kad egzistuoja variantų erdvė – ši kino juostų apie praeitį ir ateitį saugykla, – prognozės anaiptol ne visada pasitvirtina. Variantų skaičius begalinis, tad nėra jokios garantijos, kad „nuo lentynos paimta būtent ta kino juosta“, kuriai lemta „patekti į projektorių“. Čia galima kalbėti tik apie tikimybės laipsnį.
Viena „tiksliausių“ buvo bulgarų aiškiaregė Vangelija Dimitrova, visame pasaulyje žinoma Vanga. Dar vaikystėje netekusi regėjimo, ji galėjo „matyti“ variantų erdvėje. Bet nors jos gebėjimai buvo unikalūs, pranašysčių – tiek dėl praeities, tiek dėl ateities – tikslumas sudarė 70-80 procentų.
Pranašystes iškraipo ir pačių aiškiaregių suvokimas, ir paskesnis jų aiškinimas. Nostradamo „Centurijos“ iki šiol įvairiausiai interpretuojamos. Prognozėse dažnai mėginama pamatyti tai, ko ten nėra, ir nepastebima akivaizdžių dalykų. Kai Vanga išpranašavo, kad „Kurskas nugrims į vandenį“, visi nieko nesuprato. Juk nuo Kursko iki jūros labai toli. Bet kai nuskendo šio miesto vardu pavadintas povandeninis laivas, tai tiems, kurie žinojo apie šią pranašystę, tikriausiai visas kūnas pagaugais nuėjo.
Ir vis dėlto, jei galima kalbėti tik apie tikimybę, kad aiškiaregys pamatys „tą patį“ variantų erdvės sektorių, tai kodėl prognozių tikslumas būna gana didelis? Todėl, kad pranašystė, užfiksuota žmogaus atmintyje, noromis nenoromis virsta jo ketinimu.
Požiūris į įvairiausius aiškinimus ir horoskopus ypatingas – tai tikėjimo ir nepasitikėjimo balansas. Viena vertus, žmogus nelinkęs visiškai pasikliauti tokiais dalykais, kita vertus – kažkur jo pasąmonės gelmėse tūno mintis: o jeigu? Reikšmingumas aiškinimo atžvilgiu minimalus: gal išsipildys, o gal ir ne. Tai savotiškas žaidimas, kuris vienu metu žaidžiamas ir juokais, ir rimtai. Dėl to atsiranda tam tikra neregima sielos ir proto vienovė. Tokiomis sąlygomis sukuriamas trumpalaikis, bet aiškus vaizdas, kurį pasaulio veidrodis mielai įkūnija tikrovėje. Žmogus pats nesąmoningai realizuoja tai, kas jam buvo išpranašauta, – štai kodėl tikimybė būna didesnė negu vidutinė.
Skaitant pačios Vangos biografija susidaro įspūdis, kad ji dar vaikystės žaidimuose lyg ir sąmoningai programavo savo tolesnį likimą. Jos mėgstamas užsiėmimas buvo „gydyti“ kaimynų vaikus – „pacientus“. Ji dar mokėjo pasakoti įvairias išgalvotas istorijas, kurių visi klausėsi lyg užburti. Be to, Vangai patikdavo vienas keistas žaidimas: ji ką nors gerai paslėpdavo, o paskui pradėdavo ieškoti šio daikto nežiūrėdama, apgraibomis. Kaip matyti, jos kuriamų personažų paveikslai buvo tokie nepriekaištingi, kad pasaulio veidrodis juos tiksliai atkūrė tikrovėje. Vanga tapo gydytoja ir aiškiarege, o regėjimo neteko per nelaimingą atsitikimą arba atsitiktinumų nebūna. Kai jai buvo dvylika metų, ją pagriebė viesulas. Vėliau žmonės surado mergaitę lauke užberta smėliu.
Reikia pažymėti, jog Vanga buvo įsitikinusi, kad nuo likimo neįmanoma pabėgti, jokios pastangos negali pakeisti to, kas lemta. Regėjimuose matydama nelaimes, kurios turėjo atsitikti ateityje, ji mėgindavo užkirsti kelią, bet nesėkmingai. Būdavo, kad Vanga, žinodama, jog žmonių laukia mirtis, atkalbinėdavo juos nuo kelionės arba prašydavo išvykti iš tos ar kitos vietos. Ir tai nepadėdavo – jos neklausydavo. Vadinasi, čia iškyla kažkoks prieštaravimas ir likimas vis dėlto yra nulemtas? Iš tikrųjų jokio prieštaravimo nėra. Vienas žmogus negali savo ketinimu padaryti didesnio poveikio kito gyvenimui. Žmogui suteikta galia formuoti tik savo pasaulio sluoksnį. Net kai iš šalies atrodo, kad įtakingas politinis veikėjas lemia ištisų tautų likimus, iš tikrųjų jis tik vykdo jį sukūrusios struktūros valią.
Valdyti savo likimą gali kiekvienas, bet tik su sąlyga, kad jis ima valdymo vairą į savo rankas. Viskas priklauso nuo to, kokia žmogaus pozicija – aktyvi ar pasyvi. Galima gyventi kaip išeina, skaitant horoskopus ir priimant likimą kaip duotą iš dangaus. Bet, kita vertus, ėmusis darbo su visu nenuovokaus proto įkarščiu, galima sukurti sau tokį likimą, kad neduok Dieve. Todėl aktyvią poziciją laikysime ne sugebėjimą talžyti vandenį rankomis ir irtis prieš srovę, o ketinimą valdyti savo minčių eigą pagal veidrodžio principus.
Tokia pozicija leidžia įgyti realią valdžią likimui. Dėl to pranašautojų paslaugos netenka prasmės. Visai nenoriu teigti, kad jų pranašystės melagingos. Ne, individualios prognozės neretai pasitvirtina, bet jos reikalingos tik tiems, kurie pasirinko gyvenimą kaip nesąmoningą sapną – ir tokių žmonių, tarp kitko, visada bus didžioji dauguma. O jei jūs ketinate paversti savo gyvenimą sąmoningu sapnu, kurį galima valdyti, tai veidrodininkų paslaugos jums tikrai nereikalingos.
O kas yra astrologai, aiškintojai, pranašautojai, jei ne veidrodininkai? Juk jie pateikia ne šiaip nekaltą prognozę, o surogatinę jūsų likimo dalį – veidrodžio gabalėlį, į kurį būsite priversti žiūrėti. O kaipgi kitaip? Ar jūsų požiūris į šią prognozę bus rimtas, ar ne – neturi reikšmės, jūs ją priėmėte, ir ji liks jūsų pasąmonėje, programuodama jūsų tolesnį likimą. Net jei nekalbėsime apie pinigus, nejau manote, kad galite be niekur nieko gauti gabalėlį ateities? Į Likimo knygą negalima pažvelgti be padarinių. Ir mokestis už šią prekę visada toks pats: jūs turėsite pasiimti ją su savimi ir padaryti savo gyvenimo dalimi, ar to norite, ar ne.
Toks mokestis gali būti lemtingas. Ir kaltė arba, tarkime, atsakomybė čia tenka ne tiems, kurie parduoda likimą kaip prekę, o tiems, kurie tą prekę perka. Domėdamiesi prognoze, jūs įgyjate veidrodį ir klausiate veidrodininko, ar jums šiandien galima šypsotis žvelgiant į jį. Bet juk jūs jau turite veidrodį – jūsų pasaulio sluoksnį, su kuriuo galima daryti viską, ką norite. Su savo veidrodžiu aš laisvas: jei panorėsiu, galėsiu savąja Lėmėjo valia bet kurį pralaimėjimą paversti pergale, ir man nusispjauti į prognozes.
O jei nėra noro būti savo realybės Lėmėju, galima sėkmingai naudotis veidrodininkų paslaugomis – tai irgi pasirinkimas bei egzistavimo būdas. Tiksliau sakant, saugaus judėjimo likimo vaga būdas. Prognozės čia gali būti kaip ženklai – tiek įspėjantys apie galimus nemalonumus, tiek suteikiantys sėkmės viltį. Šiuo požiūriu veidrodininkai dirba naudingą darbą. Bet ne visi. Daugiausia žalos daro globalių įvykių spėjikai. Pranašaudami būsimas katastrofas ir „pasaulio pabaigas“, jie nukreipia didelių žmonių grupių mintis destruktyvia kryptimi arba, kitaip tariant, programuoja kolektyvinę sąmonę. Tai nepraeina be pėdsakų.
Įdomu tai, kad mokslininkai taip pat priklauso veidrodininkų lygai, nors ir nedaro tiesioginio poveikio žmonių likimui. Per visą istoriją jie nieko daugiau ir neveikia, tik mėgina mums paaiškinti, kaip sutvarkytas pasaulis. Kadaise Žemė buvo plokščia, laikėsi ant trijų banginių, dramblių, vėžlio ar dar kažko. Dangaus šviesuliai anais laikais sukosi aplink Žemę. Praėjo jau daug tūkstantmečių, kai kas paaiškėjo, bet vis naujų modelių primatavimo procesas tebesitęsia. Klasikinę fiziką pakeičia kvantinė. Mikropasaulio objektai iš pradžių paskelbiami dalelėmis. Tada paaiškėja, kad tai veikiau bangos, kurios kartais gali būti ir dalelėmis. Vėliau iškeliama dar viena teorija – ji skelbia, kad tie nesugaunami objektai yra ne bangos ir ne dalelės, o stygos dešimtmatėje erdvėje – laike. Pasaulis, kuriame primatavimo procesas tęsiasi, sutinka ir su šiuo modeliu. Bet vis tiek kažkas neaišku, kažkas ne taip. Mokslininkai priversti pridėti dar vieną, vienuoliktąjį matmenį, ir atsiranda naujausia M-teorija, pagal kurią styga virsta membrana. Įdomu, ar ne? Kas toliau?
Iš visko sprendžiant, šis procesas vyks be galo. Atsiras vis naujų ir naujų modelių. Jei atsistosite prieš vieną veidrodį, rankose laikydami kitą, tai suprasite, kodėl pasaulis turi begalinę daugybę modelių. Veidrodyje priešais jūs matote save su veidrodžiu, kuriame atsispindite jūs veidrodyje su veidrodžiu, kuriame…. Suprantate?
Atsakymo į klausimą, kaip sutvarkytas pasaulis, veikiausiai nėra. Remiantis žmogaus protu, iš abstrakčiausių apibrėžimų viršūnės pasaulis niekaip neatrodo. Jis – tik mūsų vaizdinių veidrodis. Ką mes apie jį galvojame, tą ir gauname. Tegalime tvirtinti, kad realybė yra įvairialypė, ir konstatuoti kai kuriuos jos dėsningumus.
Pasaulio sandaros tyrimo procesas panašus į anksčiau pateiktą pavyzdį. Kai remiamasi vienu iš realybės pasireiškimų, gaunama atskira versija – veidrodžio gabalėlis. Su juo atsistojęs priešais pagrindinį pasaulio veidrodį, mes pamatysime atspindyje naują aspektą. Paėmę vieną iš šio aspekto pasireiškimų, mes vėl gausime atskirą realybės versiją. O iš dar vieno veidrodėlio atsiras naujas, atsispindėdamas ankstesniajame.
Koks gi iš tikrųjų yra pasaulis? Galite pamėgti tai įsivaizduoti (jei pavyks), remdamiesi dviejų vienodų veidrodžių, pastatytų arti vienas kito, pavyzdžiu. Ir vienas, ir kitas atspindi priešais jį stovintį veidrodį. Abiejuose veidrodžiuose – niekas, atsispindėjęs pats nuo savęs nesuskaitomą daugybę kartų. Juoda begalybė vaizdų, kuriuose niekas atsispindi nuo nieko. Ar gautą paveikslą galima apibūdinti tomis sąvokomis, kuriomis disponuoja mūsų protas? Kažin.
Baigiant lieka pridurti, kad, šiaip ar taip, veidrodininkai nesirūpina jūsų likimu, o tik žiūri savo interesų – jiems nuolat reikia papildyti energijos atsargas iš „klientų“. Žmonės kasdien nori žinoti, kas jų laukia rytoj, todėl vis lankosi pas „informuotuosius“. Šie maitinasi jų energija, mainais duodami surogatą – gabalėlį suklastoto likimo. Jei žmogaus dėmesys pakliuvo į likimu prekiaujančių kilpą, tai jis jau negali būti ramus, kol neperskaitys dar vieno horoskopo ar nesužinos savo sapno aiškinimo. Atsiranda savotiška priklausomybė, kaip nuo narkotikų. Reikalinga nuolatinė dozė tariamam tikrumui dėl rytojaus palaikymo.
Veidrodžiui papildoma energija nereikalinga: sužinojai principus ir eik kur akys veda. Pats žinojimas nėra gyvenimo energija – ji atsiranda tik tuo atveju, jei susidaro atitinkama struktūra. Be to, veidrodis neaiškina ir pasaulio sandaros, jis siūlo praktinį modelį, kuris leidžia suprasti, kodėl galima valdyti realybę ir kaip tai daryti. Lygiai taip pat galima sėkmingai vairuoti automobilį, neišmanant jo konstrukcijos.
Veidrodininkai įtikina tašką, kad jis turi judėti giežtai nustatyta funkcijos grafiko linija – kito kelio nėra. Taip ir yra, bet tik tuo atveju, jei pats taškas sutinka su tokiomis sąlygomis. Realybė egzistuoja nepriklausomai nuo jūsų. Tol, kol jūs su tuo sutinkate. Jums nepavyks pakeisti viso pasaulio, bet atskiras šio pasaulio sluoksnis – jūsų žinioje. Ir tam nereikia keisti savęs – pakanka pasinaudoti savąja Lėmėjo teise.
Dabar jūs turite dualųjį veidrodį – jis tarsi džinas, vykdantis visus norus. Tai jau ne pasaka, o realybė, kuri galbūt iki šiol slėpėsi nuo jūsų kasdienybės priedangoje. Veidrodžio džinui, kitaip negu pasakų, negalima įsakinėti. Beprasmiška jį maldauti, ieškoti jo užuojautos. Bet tereikia jums paskelbti savo ketinimą – ir stebuklingas veidrodis mielai sutiks: „Gerai, gerai, mano mielasis. Jūs – tikrasis savo likimo Lėmėjas, jeigu ketinate juo būti“. Neatiduokite savo likimo veidrodininkams!
Dabar jūs žinote, kaip elgtis su šiuo nuostabiu dualiuoju veidrodžiu. Jums nebėra ko bijoti pasaulyje, kurį kiti laiko priešišku, sudarančiu problemų ir nesukalbamu. Jis – jūsų! Paimkite jį už rankytės ir tarkite sau:
„- Mes su mano pasauliu einame siekti bet kokio tikslo!” Ir visas pasaulis bus jūsų rankose.