Tikrovės pasiekimas
Realybė reiškiasi dviem formomis: fizine, kurią galima pačiupinėti, ir metafizine, esančia už suvokimo ribų. Abi formos egzistuoja vienu metu, veikdamos ir papildydamos viena kitą. Dualizmas yra neatskiriama mūsų pasaulio savybė. Daugelis dalykų turi ir kitą pusę.
Įsivaizduokite save stovintį priešais veidrodį. Jūs pats esate realus fizinis objektas. O jūsų atspindys, neturėdamas materialiosios substancijos, yra menamas, metafizinis, bet kartu jis toks pat realus kaip ir pats vaizdas.
Visą pasaulį galima įsivaizduoti kaip didžiulį dualųjį veidrodį, kurio vienoje pusėje yra fizinė Visata, o kitoje driekiasi metafizinė variantų erdvė. Skirtingai nuo situacijos su įprastiniu veidrodžiu, materialusis pasaulis – tai atspindys, kurio vaizdas yra Dievo, taip pat visų gyvų būtybių – Jo įsikūnijimų – ketinimas ir mintys.
Variantų erdvė yra savotiška matrica, šablonas, pagal kurį „sukerpama“ ir „siuvama“, taip pat „demonstruojamos mados“, kitaip tariant, pagal kurį juda visa materija. Ten saugoma informacija apie tai, kas ir kaip turi vykti materialiajame pasaulyje. Įvairių potencialių galimybių skaičius yra begalinis. Variantas yra erdvės sektorius su scenarijumi ir dekoracijomis, t.y. materijos judėjimo trajektorija ir forma. Kitaip sakant, sektorius nustato, kas kiekvienu konkrečiu atveju turi vykti ir kaip atrodyti.
Taigi veidrodis dalija pasaulį į dvi puses: tikrąją ir menamąją. Visa, kas įgijo materialią formą, yra realybės pusėje ir vystosi pagal gamtotyros dėsnius. Mokslas, taip pat įprastinė pasaulėžiūra susiduria tik su tuo, kas vyksta „tikrovėje“. Tikrovę įprasta laikyti visą, ką galima stebėti ir tiesiogiai veikti.
Jeigu atmesime metafizinį realybės aspektą ir atsižvelgsime tik į materialųjį pasaulį, tai visų gyvų būtybių, taip pat ir žmogaus, veikla apsiribos primityviu judėjimu neperžengiant vidinio ketinimo ribų. Kaip žinoma, pasitelkus vidinį ketinimą , tikslas pasiekiamas tiesiogiai veikiant aplinkinį pasaulį. Kad ką nors pasiektum, reikia imtis tam tikrų žygių, pasistumdyti, pasidarbuoti alkūnėmis, žodžiu, atlikti konkretų darbą.
Materialioji tikrovė realiai juntama – ji kaipmat reaguoja į tiesioginį poveikį, ir tai sudaro iliuziją, kad tik šitaip galima pasiekti kokių nors rezultatų. Bet materialiajame pasaulyje realiai pasiekiamų tikslų skaičius smarkiai sumažėja. Čia tenka tikėtis tik to, kas yra. Viską lemia lėšos, kurių paprastai trūksta, ir galimybės, kurios labai ribotos.
Šiame pasaulyje viskas persmelkta konkurencijos dvasios. Pernelyg daug žmonių nori to paties. O apsiribojant vidiniu ketinimu šito visiems, žinoma, neužteks. Pagaliau kur rasti sąlygas ir aplinkybes, reikalingas tikslui pasiekti? Ogi ten – variantų erdvėje.
Anapus veidrodžio visko per akis, ir jokios konkurencijos. Pačių prekių nėra, tačiau bet kurią galima išsirinkti tarsi kataloge ir užsisakyti. Anksčiau ar vėliau užsakymas bus atliktas, ir mokėti už tai nereikės – pakaks įvykdyti tam tikras nelabai sunkias sąlygas, ir viskas. Argi ne pasaka?
Anaiptol. Tai daugiau negu realu. Minčių energija neišnyksta be pėdsakų – ji gali materializuoti variantų erdvės sektorių, kurio parametrai atitinka minčių spinduliavimą. Tik atrodo, kad mūsų pasaulyje viskas yra materialių objektų sąveikos rezultatas. Čia ne mažiau svarbus vaidmuo tenka subtiliesiems procesams, kai virtualiai egzistuojantys variantai įsikūnija tikrovėje. Subtiliųjų procesų priežasties ir pasekmės ryšiai anaiptol ne visada pastebimi, tačiau jie suformuoja gerą pusę visos realybės.
Variantų erdvės sektoriai paprastai materializuojami nepriklausomai nuo valios, kadangi žmogus nenaudoja minčių energijos kryptingai, o mažiau išsivysčiusios būtybės – tuo labiau. Minčių vaizdų poveikis tikrovei dažniausiai atsiskleidžia blogiausių lūkesčių realizavimų.
„Gyvenimo realybės“ slegiamas žmogus kėblina tarp tuščių parduotuvės lentynų, vis tiesdamas ranką prie prekių, ant kurių jau kabo lentelės „Parduota“. Yra tik prastos produkcijos prekių, bet ir už jas reikia brangiai mokėti. Užuot pažvelgęs į katalogą ir užsisakęs norimą pirkinį, žmogus pradeda blaškytis, stovi ilgose eilėse, stengiasi žūtbūt prasibrauti pro minią, konfliktuoja su pardavėjais ir pirkėjais. Galiausiai norimos prekės jis taip ir negauna, o problemų vis daugėja.
Tokia niūri realybė pirmiausia atsiranda žmogaus sąmonėje, iš kur laipsniškai materializuodamasi pereina į tikrovę. Kiekviena gyva būtybė savo tiesioginiais veiksmais ir mintimis sukuria savo pasaulio sluoksnį. Visi šie sluoksniai užkloja vienas kitą. Taip kiekviena būtybė prisideda prie realybės formavimo.
Pasaulio sluoksniui būdingos tam tikros sąlygos ir aplinkybės, iš kurių susiklosto atskiros būtybės (toliau kalbėsime tik apie žmogų) gyvenseną. Egzistavimo sąlygos gali būti įvairios: palankios ir nelabai, ištaigingos ir sunkios, tinkamos ir agresyvios. Žinoma, svarbią reikšmę turi aplinka, kurioje žmogus gimsta. Bet vėliau gyvenimas daugiausia priklauso nuo to, kaip žmogus žiūri į save ir aplinkinę tikrovę. Jo pasaulio suvokimas iš esmės nulemia paskesnius gyvenimo būdo pasikeitimus. Realybėje įsikūnija tas variantų erdvės sektorius, kurio scenarijus ir dekoracijos atitinka žmogaus minčių kryptį ir pobūdį.
Taigi formuojant atskirą sluoksnį dalyvauja du veiksniai: vienoje veidrodžio pusėje – vidinis ketinimas, o kitoje – išorinis. Tiesioginiais veiksmais žmogus daro poveikį materialiojo pasaulio objektams, o savo mintimis jis įkūnija tikrovėje tai, ko ten dar nėra.
Jei žmogus įsitikinęs, kad šiame pasaulyje viskas, kas geriausia, jau išparduota, jam iš tikrųjų telieka tuščios lentynos. Jei jis mano, kad dėl geros prekės reikia atstovėti didžiulę eilę ir brangiai sumokėti, taip ir būna. Jeigu lūkesčiai pesimistiški ir kupini abejonių, jie būtinai pasiteisina. Ir jeigu žmogus laukia susitikimo su nedraugiška aplinka, tai nuojauta jo neapgauna. Bet tereikia žmogui naiviai pagalvoti, kad pasaulis jam paliko viską, kas geriausia, tai kažkodėl irgi išsipildo.
Keistuolis, nežinantis, kad viskas pasiekiama labai sunkiai, nesuvokiamu būdu atsiduria prie prekystalio, už kurio tarsi specialiai jam ką tik buvo prikrauta visokiausių prekių. Ir paaiškėja, kad pirmasis pirkėjas viską gauna nemokamai. O už jo jau rikiuojasi ilga eilė žmonių, įsitikinusių, kad gyvenimo realybė kur kas niūresnė, o kvailiams tiesiog sekasi.
Gyvenimas – tai žaidimas, kuriame pasaulis savo gyventojams vis užmena tą pačią mįslę: „Nagi, atspėkite, koks aš?“ Ir kiekvienas atsako taip, kaip supranta: „tu agresyvus“ arba „tu jaukus“; „linksmas“ arba „niūrus“; „draugiškas“ arba „priešiškas“; „laimingas“ arba „nenusisekęs“.
Bet štai kas įdomu: šioje viktorinoje laimi visi! Pasaulis neprieštarauja ir kiekvienam pasirodo tokiu pavidalu, koks buvo užsakytas. Ir jeigu sėkmės lydimas keistuolis, kada nors susidūręs su „gyvenimo realijomis“, pakeis savo požiūrį į pasaulį, realybė irgi atitinkamai pasikeis, nublokšdama „pasimetusį“ į patį eilės galą.
Taip žmogus savo mintimis formuoja savo pasaulio sluoksnį. Šį procesą galima paaiškinti keliais principais. Suformuluokime pirmąjį veidrodžio principą:
„Pasaulis kaip veidrodis atspindi jūsų požiūrį į jį.“
Pasaulis tiesiog sutinka su tuo, ką jūs apie jį manote. Bet kodėl paprastai pasiteisina blogiausi lūkesčiai, o viltys ir svajonės neišsipildo? Tam yra priežasčių. Štai antrasis veidrodžio principas:
„Atspindys formuojasi sielos ir proto vienovėje.“
Jeigu protas neprieštarauja tam, ką liepia širdis, ir atvirkščiai, tai atsiranda nesuvokiama galia – išorinis ketinimas, kurį materializuoja variantų erdvės sektorius, atitinkantis minčių vaizdą. Sielos ir proto vienovėje šis vaizdas įgauna aiškius kontūrus ir todėl tučtuojau įsikūnija tikrovėje.
Bet gyvenime dažniausiai būna taip, kad siela veržiasi, o protas abejoja ir neleidžia, arba atvirkščiai: protas pateikia įtikinamų įrodymų, o širdis lieka abejinga. Kai vienovė pažeidžiama, vaizdas būna neryškus – jis tarsi dvejinasi: siela nori vieno, o protas tvirtina ką kitą. Ir tik savo antipatijomis bei būgštavimais jie nė kiek nesiskiria.
Jei jau žmogus nekenčia, tai iš visos širdies, o jei bijo, tai visa savo esybe. Priešiškumo vienovėje atsiranda aiškus vaizdas to, ko stengiesi išvengti. Siela ir protas kaip du realybės – materialiosios ir metafizinės – pasireiškimai sueina viename taške, ir minčių forma įsikūnija tikrovėje. Ko nenori, tą ir gauni.
Skirtingai nuo būgštavimų, norai išsipildo ne taip lengvai, kadangi šiuo atveju vienovė retai pasiekiama. Siela priešinasi protui, kadangi šis, pasidavęs netikrumo įtakai, veržiasi prie svetimų tikslų. O protas savo ruožtu arba nesuvokia savo tikrųjų norų, arba netiki, kad jie gali būti patenkinti.
Manoma, jog tikslui pasiekti reikia aiškiai suformuluoti savo užsakymą, o tada paleisti šią minčių formą į erdvę ir kurį laiką apie ją negalvoti, kad nebūtų sutrukdyta norui vykdytis. O, kad viskas būtų taip paprasta!..
Tokia technika veikia tik įvykdžius antrąjį veidrodžio principą. Bet sielos ir proto vienovė gali būti pasiekta tik retais atvejais, kadangi beveik neįmanoma atsikratyti išdavikiškų abejonių. Ką gi daryti?
Tam yra trečiasis veidrodžio principas:
„Dualusis veidrodis vėluoja reaguoti. Jeigu antrojo principo nepavyksta įvykdyti, tvirtovę reikia imti ilga apgula.“
Įsivaizduokite tokią neįprastą situaciją. Jūs atsistojate priešais veidrodį, o ten nieko nematyti – tuštuma. Ir tik praėjus kiek laiko laipsniškai pradeda ryškėti atvaizdas, tarsi nuotraukoje. Tam tikrą akimirką jūs imate šypsotis, bet atspindyje matote vis tą patį rimtą veidą. Štai jūs pakėlėte rankas, o veidrodyje viskas kaip ir anksčiau. Jūs tučtuojau nuleidote rankas – veidrodyje taip pat niekas nepasikeitė. Kad pamatytumėte save iškeltomis rankomis, turėsite kurį laiką palaikyti jas iškėlę.
Lygiai taip pat veikia dualusis veidrodis. Tik vėlinimo laikas ten kur kas ilgesnis, todėl pokyčių neįmanoma suvokti. Materialioji realizacija inertiška kaip derva. Tačiau minčių vaizdas, arba skaidrė, puikiausiai gali būti materializuota. Reikia įvykdyti tik vieną elementarią sąlygą: skaidrę reikia gana ilgą laiką nuolat kartoti mintyse.
Kaip matote, didelių paslapčių čia nėra, bet tai tikrai visa, ko reikia. Net sunku patikėti, kad viskas taip paprasta. Nesudėtingas darbas ir jokių burtų. Tačiau tai iš tikrųjų veikia. Tiesiog žmonėms dažniausiai nepakanka kantrybės. Jie karštai užsidega kokia nors idėja, bet netrukus atvėsta ir ilgam atideda savo sumanymą. Kad būtų materializuota minčių forma, reikia atlikti konkretų darbą su skaidre. Priešingu atveju neverta tikėtis stebuklo.
Kiek konkrečiai laiko reikės skaidrei realizuoti, priklauso nuo užsibrėžto tikslo sudėtingumo. Kol protas abejoja, ar pavyks įgyvendinti sumanymą, vaizdas neryškus. Bet anksčiau ar vėliau veidrodyje pasirodys bent šioks toks vaizdas.
Jūs patys tai pamatysite, kai išorinis ketinimas atvers reikiamas duris – galimybes tikslui pasiekti. Štai tada protas įsitikins, kad technika duoda vaisių ir kad tikslas, pasirodo, yra realiai įgyvendinamas. Laipsniškai siela ir protas pasieks vienovę, o minčių spinduliavimas susikoncentruos, sukurdamas ryškų vaizdą. Bus suformuotas atspindys ir atsitiks tai, ką įprasta vadinti stebuklu: svajonė, kuri atrodė neįgyvendinama, taps tikrove.
Linkiu visiems, kad visos jūsų svajonės išsipildytų.