Pagaliau aptarsime labiausiai paplitusį perteklinio potencialo tipą – reikšmingumą. Jis atsiranda tada, kai kas nors pernelyg sureikšminama. Puikybės reikšmingumas susikuria gryniausią perteklinį potencialą, kurį šalindamos pusiausvyros jėgos sukuria problemas potencialo kūrėjui.
Esama dviejų reikšmingumo rūšių: vidinis ir išorinis. Vidinis, arba asmeninis, reikšmingumas pasireiškia savo pasiekimų arba trūkumų pervertinimu. Tokio žmogaus šūkis – „Aš svarbus asmuo“ arba „ Aš atlieku svarbų darbą“. Kai asmeninio reikšmingumo vertinimo skalė pasiekia aukščiausią ribą, darbo imasi pusiausvyros jėgos, ir „svarbus asmuo“ gauna sprigtų į nosį. Nusivils ir tas, kuris „atlieka svarbų darbą“: arba jo darbas taps niekam nereikalingas, arba bus labai blogai atliktas. Bet tai tik viena medalio pusė. Egzistuoja ir priešinga pusė – savo rezultatų sumenkinimas, savęs pažeminimas. Kokios pasekmės laukia, jau žinote. Kaip suprantate, perteklinio potencialo dydis abiem atvejais vienodas, jis skiriasi tik ženklais.
Išorinį reikšmingumą žmogus sukuria taip pat dirbtinai, kai aplinkinio pasaulio objektą ar reiškinį labai sureikšmina. Jo šūkis – „Man labai svarbu tas ir tas“ arba „Man labai svarbu padaryti tai“. Taip bus sukurtas perteklinis potencialas, ir visas reikalas sugadintas. Vidinio reikšmingumo jausmą kažkokiu būdu galima suvaldyti, o su išoriniu reikšmingumu šiek tiek sunkiau. Įsivaizduokit, kad jums reikia pereiti per gulintį ant žemės rastą. Tai paprasta. O jeigu reikia pereiti per tą patį rastą, jungiantį dviejų daugiaaukščių namų stogus? Jums tai labai svarbu, kitaip savęs neįtikinsite. Vienintelė išorinio reikšmingumo pašalinimo galimybė – apsidrausti. Kiekvienu atveju apsidraudimas kitoks. Svarbiausia nesudėti visko ant vienos svarstyklių lėkštės. Turi būti kažkokia atsvara, apsauga, atsarginis išėjimas.
Apie tai daugiau nieko negaliu pasakyti. Iš esmės apie reikšmingumą viskas pasakyta anksčiau. Ar jau supratote? Viskas, apie ką buvo kalbama šiame skyriuje, yra vidinio ir išorinio reikšmingumo variacijos. Visi iš pusiausvyros išvedantys jausmai ir reakcijos – pasipiktinimas, nepasitenkinimas, suirzimas, nerimas, jaudulys, prislėgta būsena, neviltis, baimė, gailestis, prisirišimas, susižavėjimas, graudulys, idealizmas, pagarba, nusivylimas, išdidumas, pasipūtimas, panieka, pasibjaurėjimas, nuoskauda ir kt. – yra ne kas kita, tik įvairios reikšmingumo pasireiškimo formos. Perteklinis potencialas sukuriamas tik tada, kai sureikšminate savybę, objektą ar įvykį – savyje ar išorėje.
Reikšmingumas sukuria perteklinį potencialą, kuris sukelia pusiausvyros jėgų šėlsmą. O jos savo ruožtu sukelia daugybę problemų, ir gyvenimas tampa vien tik kova už būvį. Dabar patys galite spręsti, kaip vidinis ir išorinis reikšmingumas komplikuoja jūsų gyvenimą.
Bet tai dar ne viskas. Išjudintos energijos kabinasi į jūsų jausmus ir reakcijas – baimę, nerimą, neapykantą, meilę, garbinimą, pareigos, kaltės jausmus ir kt. Jau suprantate, kad tai reikšmingumo išdava. Vyksta štai kas: tarkim, prieš jus kažkoks objektas. Energetiniame lygmenyje jis neutralus, nei geras, nei blogas. Jūs prisiartinote prie jo ir apgaubėte reikšmingumo šydu, atsitraukėte, nužvelgėte ir aiktelėjote. Dabar jūs pasirengę atiduoti energiją. Tai tarsi asiliukas, kuris gali paklusniai sekti paskui morką. Reikšmingumas yra toji pati morka, kurios pagalba išbalansuotos pusiausvyros energijos pasisavins jūsų virpesių dažnį, siurbs iš jūsų energiją ir ves, kur joms reikės.
Norint būti pusiausvyroje su aplinkiniu pasauliu ir išsivaduoti nuo negatyvių energijų, būtina sumažinti reikšmingumą. Reikia nuolat kontroliuoti, kiek jūs sureikšminate save ir aplinkinį pasaulį. Vidinis Prižiūrėtojas neturi snausti. Sumažinę reikšmingumą tuoj pat pateksite į pusiausvyros būsena ir energijos negalės jūsų kontroliuoti – tuštumos neįmanoma užkabinti. Galite paprieštarauti: šitaip galima tapti stabu. Neraginu visiškai atsisakyti emocijų ar sumažinti jų intensyvumo. Iš tikrųjų su emocijomis nereikia kovoti, tai beprasmiška. Jei stengiatės susitvardyti ir išoriškai esate ramus, kai tuo metu viduje viskas šėlsta, perteklinis potencialas dar labiau įsitvirtina. Emocijos gimsta dėl požiūrio, todėl reikia pakeisti tik požiūrį. Jausmai ir emocijos – tik išdava. Priežastis viena – reikšmingumas.
Tarkim, mano aplinkoje kas nors gimė, mirė, susituokė ar įvyko kas nors svarbaus. Ar man tai svarbu? Ne. Aš abejingas? Taip pat ne. Ar jaučiate skirtumą? Tiesiog dėl to neturiu problemos, nesikankinu ir nekankinu aplinkinių. O kaip užuojauta? Manau, neapsiriksiu sakydamas, kad užuojauta ir pagalba tiems, kuriems jos reikia, niekam nepadarė žalos. Bet ir čia būtina stebėti reikšmingumo jausmą. Aš šiek tiek apsirikau sakydamas, kad padėti galima tik tiems, kuriems tos pagalbos iš tiesų reikia. O jei žmogus nori kentėti? Jam taip patinka ir jūsų užuojauta jam – būdas įsitvirtinti kaip asmenybei jūsų sąskaita. Pavyzdžiui, pamatėte neįgalų žmogų ir davėte jam pinigų, o jis jums už nugaros piktai nusišiepė, nes tai ne neįgalus, o elgeta profesionalas.
Gyvūnų ir augalų pasaulyje ir iš viso gamtoje nėra tokios sąvokos kaip reikšmingumas. Yra tik tikslingumas paklūstant pusiausvyros dėsniams. Reikšmingumo jausmas gali atsirasti tik naminiams gyvūnams, gyvenantiems su žmonėmis. Socialinė aplinka juos taip pat šiek tiek veikia. Kiti gyvūnai vadovaujasi tik instinktais. Reikšmingumas – tai žmonių išradimas . Stiprus nukrypimas išorinio reikšmingumo link gimdo fanatikus. O nukrypimas vidinio reikšmingumo link – (kaip galvojate?) – despotus.
Atrodytų, laikantis tokių nuostatų baisu net ir žingsnį žengti. Laimei, viskas ne taip jau blogai. Pusiausvyros jėgos ima ženkliai veikti mus tik tokiu atveju, jei esame stipriai prisirišę prie savo vaizdinių, įstrigome ar tikrai perlenkiame lazdą. Su energijomis taip pat viskas aišku. Visi esame jų įtakoje. Svarbiausia suvokti, kokiu būdu jus pasisavina ir kaip toli leisite joms nužengti.
Jei sumažinsite savo reikšmingumą, jūsų gyvenime ženkliai sumažės problemų. Atsisakę nuo išorinio ir vidinio reikšmingumo, gaunate tokį lobį kaip pasirinkimo laisvę. Kaipgi taip, paklausite jūs, juk pagal principą mes turime teise rinktis? Turite, bet negalite. Pusiausvyros jėgos ir susidariusios aplinkybės neleidžia. Juk dėl reikšmingumo visas gyvenimas prabėga kovojant su pusiausvyros jėgomis. Nelieka energijos ne tik pasirinkimui, bet ir laiko pagalvoti, o ko aš noriu iš šio gyvenimo. O negatyvios energijos visą laiką stengiasi kontroliuoti ir primesti jums svetimus tikslus. Argi tai laisvė?
Bet koks reikšmingumas – tiek vidinis, tiek išorinis – sukurtas. Juk mes šiame pasaulyje nieko nereiškiame. Ir visgi, kita vertus, mums prienami visi šio pasaulio turtai. Įsivaizduokite pakrantės bangose linksmai besipliuškenančius vaikus. Tarkim, nė vienas iš jų negalvoja, geras jis ar blogas, vanduo geras ar blogas, kiti vaikai geri ar blogi. Kol tokia padėtis, vaikai laimingi – jie yra pusiausvyroje su gamta. Kiekvienas žmogus į šį pasaulį atėjo kaip gamtos vaikas. Jei jis nepažeidžia pusiausvyros, gali pasiimti visa, kas geriausia. Bet vos tik žmogus susikuria reikšmingumą, iškart atsiranda problemų. Jis nemato priežasčių – pasekmių ryšio tarp savo reikšmingumo ir kilusių problemų, todėl jam atrodo, kad pasaulis – pirmapradė priešiška aplinka, kurioje negalima gauti pageidaujamo dalyko. Iš tikrųjų vienintelė kliūtis kelyje į norų išsipildymą yra dirbtinai sukurtas reikšmingumas. Galbūt aš dar nesugebėjau jūsų įtikinti. Tačiau gyvenimas ir taip per daug sudėtingas, tad nebesunkinkime jo patys.