Buvau dar paauglys, kai tėvas man pasakė nepamirštamus žodžius: „Sūnau, kai tu gimei, pasaulis džiaugėsi, o tu tada verkei. Nugyvenk gyvenimą taip, kad pasaulis verktų, kai tu, džiaugsmo lydimas, jį paliksi.”
Nukamuoti beprotiškų šiuolaikinio gyvenimo tempų, mes nustojome suvokti savo tikrąją paskirtį. Šiandien žmogus gali nuskristi į Mėnulį, bet niekaip neranda laiko pereiti į kitą gatvės pusę ir pasisveikinti su nauju kaimynu. Galime paleisti balistinę raketą į tolimiausią planetos kampelį, bet nerandame laisvos valandos nuvesti vaikų į zoologijos sodą.
Žmonės tarpusavio ryšį palaiko elektroniniu paštu, faksais ir skaitmeniniais telefonais, tačiau dar niekada jie nebuvo tokie susvetimėję. Netekome žmogiškumo pradų, nebematome savo tikrųjų gyvenimo tikslų. Mes liovėmės kreipę dėmesį į pamatines žmogiškąsias vertybes.
Dabar leiskite sau paklausti: kas verks, kai jūs mirsite? Kiek žmonių jaudina tas paprastas faktas, kad jums suteikta garbė vaikščioti šioje žemėje? Kaip jūsų gyvenimas paveiks ateinančių kartų likimus? Ką paliksite ainiams, kai su paskutiniu atodūsiu išeisite iš gyvenimo?
Remdamasis asmenine patirtimi, padariau tokią išvadą: jeigu nevaldai savo gyvenimo aplinkybių, tai tavo gyvenimo aplinkybės būtinai ima valdyti tave. Dienos nepastebimai subėga į savaites, savaitės – į mėnesius, mėnesiai – į metus. Laikas skuba prie neišvengiamos atomazgos, ir labai greitai su skaudama siela pradedame suvokti, kad gyvenimas jau nugyventas. Kai Džordžas Bernardas Šou gulėjo mirties patale, jo paklausė: „Kas norėtumėte būti, jeigu savo gyvenimą galėtumėte pradėti iš naujo?” Šiek tiek pagalvojęs, su giliu nusivylimo atodūsiu jis atsakė: „Norėčiau būti žmogus, kuriuo galėjau tapti, bet taip ir nesugebėjau.”
Nors žmonės priklauso skirtingiems visuomenės sluoksniams, jiems rūpi tie patys klausimai: „Kaip rasti gyvenimo prasmę?”; „Ar darbas mano gyvenimą gali padaryti prasmingesnį?”; „Kaip spėti pasimėgauti gyvenimo kelione, kol dar ne per vėlu?”O aš visada atsakau taip pat: Ieškokite savo pašaukimo. Neabejoju, kad kiekvienas mūsų turi nepaprastą dovaną, kuri tarsi snaudžia ir laukia progos visiškai atsiskleisti. Kiekvienas žmogus siekia kilnių tikslų, kiekvienas trokšta su kaupu realizuoti savo žmogiškąjį potencialą ir drauge praturtinti kitų žmonių gyvenimą. Pašaukimo ieškojimas visiškai nereiškia, kad privalote atsisakyti šiuo turimo darbo. Atvirkščiai – skirkite jam dar daugiau jėgų, sutelkite dėmesį į tą veiklą, kuri jums labiausiai sekasi. Nesitikėkite, kad jūsų likimą pakeis kiti žmonės. Mahatma Gandis sakė: „Pats tapk ta permaina, kurią labiausiai nori matyti savo gyvenime.” Ir kai tik tai atsitiks, jūsų gyvenimas pasikeis.
Gulėdamas mirties patale britų rašytojas Aldas Hakslis mąstė, kokią išmintingiausią gyvenimo pamoką jis yra išmokęs. Ir jis išreiškė ją štai tokiais žodžiais: „Būkime geresni vieni kitiems.”
Pernelyg dažnai mums atrodo, jog privalome siekti atlikti kokį nors didelį arba didvyrišką darbą, kad mūsų portretai sumirgėtų pirmuosiuose laikraščių puslapiuose ir žurnalų viršeliuose. Nežinau, ar galima skaudžiau klysti. Noriu jums pasakyti, kad prasmingas gyvenimas susideda iš kasdienių gerų poelgių, kurie, nors ir kuklūs, pamažėle kuria tikrąją žmogaus didybę.
Kiekvienas sutiktasis gyvenimo kelyje duoda mums pamoką, kurią privalome išmokti. Kiekviena diena susidaro iš trumpų susitikimų su žmonėmis, kurie suteikia mums galimybę juos atjausti ar padaryti jiems paslaugą, tuo būdu mes realizuojame savo žmogiškumą.
Didysis mūsų tikslas yra daryti visa, kas įmanoma, kad pasaulis taptų geresnis.
Jeigu sugebėjote sukelti šypseną nors viename veide ar praskaidrinote nepažįstamam žmogui nuotaiką, tai tą dieną pragyvenote ne veltui. Viskas labai paprasta: gerumas -tai savotiškas mokestis, kurį visi turime mokėti už teisę gyventi šioje planetoje. Atjausdami kitą žmogų, būkite išradingi. Rodykite gerumą įprastose gyvenimo situacijose: važiuodami automobiliu per tiltą, sumokėkite važiavimo mokestį už vairuotoją, judantį jums iš paskos, troleibuse užleiskite vietą vyresniam žmogui arba tiesiog pasisveikinkite su pirmu sutiktu praeiviu.
Mes ateiname į šį pasaulį trumpam. Visa mūsų būtis yra tik menkas taškelis Amžnybės radaro ekrane. Todėl būkite išmintingi ir žingsniuodami per gyvenimą iki soties juo pasidžiaukite.
Savidrausmė – tarsi auksinis gyvenimo siūlas, tai ji daro gyvenimą prasmingą ir laimingą. Ši savybė skatina žmogų nudirbti visus darbus, kurie yra būtini ir kurių kartais taip norisi išvengti. Be savidrausmės mes nepajėgsime nusibrėžti tikslų, efektyviai tvarkyti laiko, deramai bendrauti su artimaisiais, rūpintis savo sveikata ir susilaikyti nuo blogų poelgių.
Savidrausmę aš vadinu „negailestinga meile”, nes reiklumas sau – tai didelės meilės apraiška. Kai išsiugdote vidinę drausmę, imate gyventi tikslingai ir principingai, o ne vien reaguojate į gyvenimo įvykius lyg nuo medžio nukritęs ir vėjo gūsių blaškomas lapas.
Kai kas yra pasakęs: „Kuo reiklesni būsite sau, tuo lengviau klostysis jūsų gyvenimas.”
Žmogaus gyvenimo prasmę galiausiai nulemia jo pasirinkimų teisingumas. O renkamės kas dieną: kai mąstome apie mėgstamą profesiją ar įdomią knygą, kai planuojamės, kuriuo laiku ryte keltis ir kaip praleisti dieną, ir taip toliau. Kai žmogus nuolat rodo valios jėgą ir atsisako eiti lengviausiu keliu, jis pradeda kontroliuoti savo gyvenimo aplinkybes. Ryškų gyvenimą gyvenantys žmonės nešvaisto savo laiko nereikšmingiems dalykams, antra vertus, jie nebijo susidurti su sunkumais. Jie moka išgirsti proto balsą ir bet kokiomis aplinkybėmis priimti išmintingą sprendimą. Kaip tik šis gebėjimas daro juos didingus.
Publicistas ir mąstytojas E. M. Grėjus pasakė: „Sėkmės lydimi žmonės įpranta daryti dalykus, kurių ne-vykėliai daryti nemėgsta. Tai nereiškia, kad pirmiesiems ta veikla patinka, tačiau jie sugeba savo pomėgius paaukoti dėl didesnio tikslo.”
O XIX amžiaus anglų biologas Tomas Hakslis pabrėžė: „Svarbiausia savybė, kurią turime išsiugdyti, yra sugebėjimas daryti tai, ką privalome daryti net tada, kai to daryti nenorime.”
Šią išmintingą mintį šiek tiek kitaip išreiškė Aristotelis: „Žmogui gyvenime gerai sekasi ta veikla, kuriai jis uoliai skiria visas savo jėgas. Pavyzdžiui, geru statytoju taps tik tas, kuris daug stato, o geru arfininku – tas, kuris daug skambina arfa. Taip ir mes – stengdamiesi elgtis teisingai, daromės teisingi, valdydami savo poelgius, daromės susitelkę, o įveikdami pavojus, daromės drąsūs.”
Gyvename neištesėtų pažadų pasaulyje. Mūsų laikais žmonės žodžių rimtai nevertina. Pavyzdžiui, pakviečiame savo draugę kitą savaitę papietauti, nors puikiai žinome, kad tam tiesiog nesurasime laiko. Bendradarbiui pažadame atnešti jam patikusią knygą, nors turime nusistatę taisyklę knygų niekam neskolinti, — vadinasi, knygos jis negaus. Arba štai prisižadame, kad pradėsime rūpintis savo sveikata, imsime gyventi paprasčiau ir džiaugsmingiau, tačiau nė piršto nepajudiname, kad šie gražūs tikslai būtų įgyvendinti. Ilgainiui įprotis kalbėti viena, o daryti kita tampa labai tvirtas. Nesugebėjimas laikytis duoto žodžio virsta tikra nelaime — jus pradeda laikyti nepatikimais žmonėmis. O nepatikimo žmogaus reputacija yra daugelio nesėkmių šaltinis. Jei nutarėte išsiugdyti sąžiningumo filosofiją, iš pradžių pamėginkite suskaičiuoti, kiek „mažų netiesų” nesusimąstydami pasakote per savaitę. Kitas septynias dienas imkite laikytis „tiesos dietos”, kitaip sakant, elkitės absoliučiai sąžiningai ir su kitais žmonėmis, ir su savimi. Kiekvieną kartą išsisukdami nuo gero poelgio, ugdotės įprotį elgtis blogai, o nuolatos meluodami ugdotės įprotį kalbėti netiesą. Pažadėję būtinai ištesėkite. Būkite savo žodžio šeimininkai. Neleiskite, kad jus vadintų žmonėmis, „iš kurių triukšmo daug, o naudos jokios”.Motina Teresė sakė: „Reikia mažiau kalbėti, juk pamokslas ne mitingas. Ką jums daryti? Tiesiog paimkite šluotą ir iššluokite grindis kito žmogaus namuose. Šis jūsų poelgis bus iškalbingesnis už visus žodžius. Kiekviena akimirka, praleista tuščiai svarstant apie praeitį, yra pavogta iš ateities. Kiekviena minutė, kurią sugaištame krimsdamiesi dėl įvairių problemų, mus nutolina nuo tų problemų sprendimo. Baimindamiesi sunkių valandų savo gyvenime, jūs iš tikrųjų neprisileidžiate viso to gėrio, kuris jūsų laukia. Senovės išmintis tvirtina, kad mes esame visų mūsų praeities išgyvenimų suma, tad argi verta graužtis dėl buvusių įvykių ar klaidų, juk tai neatsiejama mūsų dalis. Kur kas geriau pasinaudoti praeities pamokomis ir pakylėti savo dabartį į kokybiškai naują lygį.
Žiauriausios gyvenimo nesėkmės įvyksta prieš atsiskleidžiant didžiausioms galimybėms.
Senovės graikų mąstytojas Euripidas sakė: „Didžiausių nesėkmių laikais sėjamos laimingo gyvenimo sėklos.”
Jeigu jums teko pernelyg gyvenimo sunkumų, galbūt tai liudija apie ypatingą jūsų misiją, – ji reikalauja visos išminties, kurią įgijote kovodami su savo iššūkiais. Todėl išnaudokite šias gyvenimo pamokas ir tobulėkite. Atminkite štai ką: laimingi žmonės yra išgyvenę ne mažiau negandų nei nelaimingieji. Vis dėlto, skirtingai nuo pastarųjų, jie pakankamai išmintingi, kad iš savo patirties sugebėtų gauti kuo daugiau naudos.
Jeigu nesėkmių iškentėjote daugiau už kitus žmones, vadinasi, jūs turite puikią galimybę gyventi prasmingiau nei jie. Juk suprantama, kad tie, kurie stengiasi išnaudoti visas įmanomas galimybes, kurie siekia būti stipresni ir padaryti daugiau už kitus, neretai patiria nesėkmę. Bet verčiau rinktis atlikti žygdarbį ir rizikuoti patirti nesėkmę, negu visai neerzinti likimo. Geriau diena iš dienos plėsti savo dvasinių ir fizinių galimybių ribas ir siekti iš pirmo žvilgsnio nepasiekiamų dalykų, negu gyventi patogų ir saugų vidutinybės gyvenimą.
Labai išmintingai kalbėjo Herodotas: „Geriau kilniai rizikuoti ir pralaimėti, negu tūnoti užkampyje ir nieko nedaryti.”
O garsus XIX amžiaus amerikiečių politinis veikėjas Bukeris T. Vašingtonas pasakė: „Apie žmogaus gyvenimo sėkmę byloja ne tiek jo pasiekta padėtis, kiek kelyje į sėkmę įveiktų kliūčių kiekis.”