Pasaulio idealizavimas yra priešinga nepasitenkinimo pusė. Kai į pasaulį žiūrite per rožinius akinius, daug kas atrodo geriau, nei yra iš tikrųjų. Jau žinote, kad jei atrodo, kad kažkur yra tai, ko iš tikrųjų nėra, atsiranda perteklinis potencialas.
Idealizuoti, vadinasi, pervertinti, užkelti ant pjedestalo, garbinti, kurti garbinimo objektą. Kurianti ir pasaulį valdanti meilė nuo idealizmo skiriasi tuo, kad savo esme yra beaistrė (nors tai paradoksaliai skamba). Besąlygiška meilė – tai jausmas be teisės turėti, žavėjimasis be garbinimo. Kitaip tariant, ji nesukuria priklausomybės ryšių tarp mylinčio ir mylimo. Ši paprasta formulė padeda nustatyti, kur baigiasi jausmai ir prasideda idealizavimas.
Įsivaizduokite, kad esate gamtoje, vaikštote po žiedais skęstantį kalnų slėnį. Jūs gėritės nuostabiu peizažu, įkvepiate žalumos aromatą, siela kupina laimės ir ramybės.
Po to pradedate skinti gėles. Raunate, maigote rankomis negalvodami, kad jos gyvos. Gėlės lėtai miršta. Jums kyla mintis, kad iš jų galima gaminti parfumerijos ir kosmetikos gaminius arba tiesiog pardavinėti, arba sukurti gėlių kultą ir garbinti jas kaip stabus. Tai idealizavimas, nes bet kokiu atveju sukuriami priklausomybės santykiai tarp jūsų ir garbinimo objekto. Tos meilės, kuri buvo, kai tiesiog gėrėjotės slėnio gėlėmis, neliko nė ženklo. Ar jaučiate skirtumą?
Taigi meilė generuoja teigiamą energiją, kuri išneša jus į atitinkamą gyvenimo liniją, o idealizavimas sukuria perteklinį potencialą, kuris pagimdo pusiausvyros jėgas, siekiančias jį pašalinti. Pusiausvyros jėgų veikimas kiekvienu atveju kitoks, bet rezultatas tas pats. Bendrais bruožais jį galima apibudinti kaip „mitų išsklaidymą“. Toks išsklaidymas vyksta visada, ir, atsižvelgiant į objektą ir idealizavimo laipsnį, gaunamas stipresnis ar silpnesnis, bet visada neigiamas rezultatas. Taip grąžinama pusiausvyrą.
Jei meilė virsta priklausomybės santykiais, būtinai sukuriamas perteklinis potencialas. Pageidavimas turėti tai, ko neturite,sukuria energetinį „slėgio skirtumą“. Priklausomybės santykiai apibūdinami sąlyga „jei tu taip…tai aš taip“. Pavyzdžių daugybė: „Jei tu mane myli, vadinasi, visko atsisakysi ir eisi su manimi į pasaulio kraštą. Jei tu manęs nevesi (netekėsi už manęs), tai tu manęs nemyli. Jei mane girsi, aš draugausiu su tavimi. Jei neatiduosi man savo kastuvėlio, išprašysiu tave iš smėlio dėžės“, ir t.t.
Pusiausvyra pažeidžiama ir tuo atveju, kai viena lyginama su kitu arba viena su kitu supriešinama. „Mes tokie, o jie – kitokie!“ Pvz., nacionalinis pasididžiavimas – su kokiomis nacijomis lyginama? Nevisavertiškumo jausmas – su kuo lyginant? Jei vyksta supriešinimas, pusiausvyros jėgos būtinai imasi darbo, kad pašalintų potencialą, tiek teigiamą, tiek neigiamą. Kadangi potencialą sukuriate jūs, pusiausvyros jėgų poveikis pirmiausia bus nukreiptas prieš jus. Tas poveikis siekia prieštaravimų subjektus išskirti arba juos suvienyti. Siekiama abipusio susitarimo arba susidūrimo.
Visų konfliktų priežastis yra sugretinimas ir supriešinimas. Pirmiausia išsakoma pagrindinė nuostata: „Jie ne tokie kaip mes“. Netrukus ji vystoma: „Jie turi daugiau nei mes – reikia iš jų atimti“. „Jie turi mažiau nei mes – mes privalome jiems atiduoti“. „Jie blogesni nei mes – reikia juos pakeisti“. „Jie geresni nei mes – reikia su savimi kovoti“. „Jie elgiasi ne taip kaip mes – reikia ką nors daryti“. Visi šie įvairių formų sugretinimai veda konflikto link, nuo asmeninio dvasinio diskomforto ir iki karų ir revoliucijų. Pusiausvyros jėgos siekia panaikinti supriešinimą ir bando sutaikyti arba, priešingai, sukelti konfrontaciją.
Dabar apžvelgsime kitą nevienareikšmį ir paradoksaliausią pusiausvyros pažeidimo atvejį. Viskas prasideda nuo mažo, o baigiasi labai neigiamais padariniais. Paprastai nuo vaikystės mus moko viską atlikti rūpestingai, sąžiningai, ugdo atsakomybės jausmą ir stengiasi įteigti, kas gerai, o kas blogai. Be abejo, taip ir turi būti, kitaip slunkių ir netalentingų žmonių armija būtų didžiulė. Tačiau aistringieji gerbėjai tuos nurodymus taip įsikala, kad uolumas tampa jų asmenybės dalimi.
Siekimas tapti tobulam kai kuriems žmonėms tampa manija. Tokių žmonių gyvenimas – nuolatinė kova. Atspėkite su kuo? Žinoma, su pusiausvyros jėgomis. Siekimas visur ir visada pasiekti tobulybės energetiniame lygmenyje sukelia komplikacijų, nes vertinimai nėra tikslūs, vadinasi, sukuriamas perteklinis potencialas.
Siekti viską daryti gerai nėra blogai. Bet jei tam skiriama per didelė reikšmė, pusiausvyros jėgos pasirengusios veikti. Jos tiesiog viską gadins. Atsiras priešingas ryšys ir žmogus vis labiau taps priklausomas. Jis nori tobulybės, o rezultatas priešingas, jis nusiminęs bando viską pataisyti, o rezultatas dar blogesnis. Pagaliau tobulybės siekimas tampa įpročiu ir gali peraugti į maniją. Gyvenimas tampa kova, o tai nuodija gyvenimą aplinkiniams, nes idealistas reiklus ne tik sau, bet ir kitiems. Tai pasireiškia nepakantumu kitų žmonių įpročiams ir skoniui. Taip kyla daugelis smulkių konfliktų, kartais virstančių dideliais.
Iš šalies puikiai matyti nesėkmingų bandymų siekti tobulumo ir aplinkinių terorizavimo beprasmiškumas. Tačiau pats idealistas taip įsijaučia į vaidmenį, kad jam atrodo, jog jis nepriekaištingiausias ir dorybingiausias žmogus. Girdi, jei siekiu etalono, vadinasi, pats esu etalonas. To jis net sau neprisipažįsta, nes žino, jog pranašumo jausmas nesiderina su visuotinai pripažintomis tobulybės normomis. Bet jausmas, kad „visur ir visada yra teisus“, tokio idealisto pasąmonėje giliai įsišaknijęs.
Štai tada idealisto tyko pavojus tapti visos žmonijos aukščiausiu teisėju, sprendžiančiu, ką ir kaip reikia daryti kitiems paklydėliams. Žinoma, jis lengvai pasiduoda tokiai pagundai. Juk jis įrodinėja savo teisumą, jį stumia noras visus atvesti į tiesos kelią.
Nuo tos akimirkos „likimų lėmėjas“, apsigaubęs mantija, pasisavina teisę teisti kitus žmones ir skelbti jiems nuosprendį. Toks teismo procesas neperžengia buitinių kaltinimų ir nurodymų ribų. Tačiau energetiniame lygmenyje sukuria didžiulį perteklinį potencialą. „Teisėjas“ leidžia sau spręsti, kaip turi elgtis neprotingi, niekingi tvariniai, apie ką jiems derėtų galvoti, ką vertinti, kuo tikėti, ko siekti. Jei koks netikėlis sumanys turėti savo nuomonę, jam reikia parodyti jo vietą, jei priešinsis, teisti, paskelbti nuosprendį ir prisegti etiketę, kad visi žinotu, kas yra kas.
Tai paties šiurkščiausio pusiausvyros pažeidimo pavyzdys. Visi mes svečiai šiame pasaulyje, kiekvienas turi teisę rinktis savo kelią, tačiau niekas neturi teisės teisti kitų, skelbti jiems nuosprendį ir segti etikečių.
Štai taip, rodos, nekaltai prasideda tobulybės siekimas, o baigiasi bandymu tapti šeimininku. Todėl ir pusiausvyros jėgų pasipriešinimas, iš pradžių pasireikšdavęs smulkių nemalonumų forma, augs. Kai svečias užmiršta, kad yra tik svečias, ir bando tapti šeimininku, jį gali išprašyti lauk.
Būkime tokie,kokie atėjome į šį pasaulį- nuoširdūs, atviri, besišypsantys ir mylintys!