Žmonės patys susikuria problemas ir kliūtis, o po to švaisto jėgas jas įveikdami.Kai kurie žmonės tvirtina, kad problemų priežastys yra visiškai kitame lygmenyje. Kaip pašalinti problemas iš savo gyvenimo?
Visa gamta siekia pusiausvyros. Atmosferos slėgio svyravimus sulygina vėjas. Temperatūrų skirtumus sušvelnina šilumos apykaita. Visur, kur atsiranda bet kokios energijos perteklinis potencialas, randasi pusiausvyros jėgos, siekiančios panaikinti nestabilumą. Esame įpratę prie šių dėsnių, todėl net neklausiame, kodėl taip turi būti. Kodėl veikia pusiausvyros dėsnis? Į šį klausimą nėra atsakymo.
Tiesa sakant, bet kokie dėsniai nieko nepaaiškina, o tik konstatuoja faktus. Visi gamtos dėsniai yra antriniai, išplaukiantys iš pusiausvyros dėsnio. Šis dėsnis pirminis (bent taip atrodo), todėl neįmanoma paaiškinti, kodėl gamtoje turi būti pusiausvyra. Tiksliau, iš kur atsiranda pusiausvyros jėgos ir kodėl jos egzistuoja. Tai, kad mes prie to pripratome, dar nereiškia, kad taip ir turi būti. Galima tik spėlioti, koks būtų pasaulis be pusiausvyros dėsnio. Pavirstų į kažkokį amorfinį kisielių ar agresyvų pragarą? Nemalonus tokio pasaulio vaizdas negali būti dėsnio egzistavimo priežastis. Todėl mums belieka priimti šį faktą ir susižavėjus stebėtis mus supančios erdvės tobulumu bei spėlioti, kas visa tai valdo.
Įpratome, kad gyvenime būna tamsūs ir šviesūs ruožai, sėkmę keičia pralaimėjimai. Visa tai – pusiausvyros dėsnio pasireiškimai. Juk tiek sėkmė, tiek nesėkmė yra pusiausvyros pažeidimai. Absoliuti pusiausvyra, kai išvis nieko nevyksta, o tokios nebūna. Bent jau niekam nepavyko tai pamatyti. Pasaulyje visada vyksta svyravimai: diena – naktis, potvynis – atoslūgis, gimimas – mirtis ir t.t. Net vakuume nuolat randasi ir anihiliuojasi dalelės.
Visą pasaulį galima įsivaizduoti kaip besisupančias, stabdomas ir sąveikaujančias viena su kita energetines bangas. Kiekvieną bangą pastūmėja jos kaimynė, o ji perduoda postūmi kitoms. Vienas iš pagrindinių šios sudėtingos sistemos valdymo dėsnių yra pusiausvyros dėsnis, nes visa siekia įgyti pusiausvyrą. Jūs taip pat esate savotiška banga. Jei sumanysite pažeisti pusiausvyrą ir staigiai pasvirti į šoną, užkabinsite kaimynines bangas ir sukelsite aplink save pasipiktinimą, kuris bus nukreiptas į jus.
Pusiausvyrą galima pažeisti ne tik veiksmais, bet ir mintimis. Ir ne tik todėl, kad po jų seka veiksmai. Jau žinote, kad mintys skleidžia energiją. Materialinės realizacijos pasaulyje viskas turi savo energetinį pagrindą. Ir visa, kas vyksta nematomame pasaulyje, atsispindi matomų materialių objektų pasaulyje. Atrodo, mūsų minčių energija labai menka, kad paveiktų aplinkinį pasaulį. Kitu atveju viskas būtų daug paprasčiau.
Nespėliokime, kas vyksta energetiniame lygmenyje, nes galime visiškai susipainioti. Mūsų tikslui visiškai pakanka supaprastinto pusiausvyros modelio – jei atsiranda perteklinis potencialas, atsiranda pusiausvyros jėgos, besistengiančios jį pašalinti.
Minčių energija perteklinį potencialą sukuria tada, kai kokiam nors objektui skiriamas per didelis dėmesys. Palyginkime dvi situacijas: jūs stovite ant grindų savo namuose ir ant bedugnės krašto. Pirmuoju atveju tai jūsų visiškai nejaudina, antruoju atveju situacija reiškia labai daug ką – vienas neatsargus žingsnis, ir įvyks nepataisomas dalykas. Energetiniame lygmenyje faktas, kad stovite, turi vienodą reikšmę tiek pirmu, tiek antru atveju. Tačiau stovėdami ties bedugne savo baimę sukeliate įtampa, sukuriate nevienodumą energetiniame lauke. Čia pat atsiranda pusiausvyros jėgos, veikiančios taip, kad pašalintų perteklinį potencialą. Galite net pajusti jų veikimą: vienu atveju nepaaiškinama jėga traukia jus žemyn, kitu – ragina pasitraukti kuo toliau nuo krašto. Jūsų baimės perteklinis potencialas bus pašalintas, jei pusiausvyros jėgos jus atitrauks nuo pakraščio arba numes į bedugnę. Tą jų veikimą jūs ir jaučiate.
Energetiniame lygmenyje visi materialūs objektai turi vienodą reikšmę. Tai mes suskirstome juos į įvairias kategorijas: geri – blogi, linksmi – liūdni, patrauklūs – atstumiantys, geri – pikti, paprasti – sudėtingi ir t.t. Šiame pasaulyje viską vertiname. Vertinimas energetiniame lygmenyje nesukuria nevienodumų. Jūs sėdite krėsle ir vertinate: čia sėdėti saugu, o stovėti ant bedugnės krašto – pavojinga. Tačiau šią akimirką tai jūsų nejaudina. Jūs tik vertinate, todėl pusiausvyra nepažeidžiama. Perteklinis potencialas atsiranda tik tada, kai vertinimui skiriama itin didelė reikšmė.
Potencialas padidėja, kai labai reikšmingas vertinimas itin iškreipia tikrovę. Taip jau yra, kad mums ypač svarbaus objekto savybių negalime objektyviai įvertinti. Pvz., garbinimo objektui visada priskiriame jo neturimų privalumų, neapykantos objektui – trūkumų, baimės objektui – bauginamų savybių. Vadinasi, minčių energija siekia dirbtinai sukurti savybes, kurių tikrovėje nėra. Tokiu atveju susikuria perteklinis potencialas, sukeliantis pusiausvyros jėgų vėją.
Vertinimo nukrypimas, iškreipiantis tikrovę, gali būti dviejų rūšių: objektui suteikiamos itin neigiamos arba itin teigiamos savybės. Tačiau vertinimo klaidingumas savaime nevaidina jokio vaidmens. Dar kartą įsidėmėkite, vertinimo netikslumai sukelia perteklinį potencialą tik tada, kai vertinimas labai sureikšminamas. Tik tai, kad vertinimas reikšmingas jums, suteikia vertinimui jūsų energijos.
Perteklinis potencialas, nematomas ir nejaučiamas, vaidina žmonių gyvenime klastingą vaidmenį. Pusiausvyros jėgų veikimas, stengiantis jas pašalinti, sukelia daugelį problemų. Klastingas tas veikimas todėl, kad žmogus dažniausiai gauna priešingą rezultatą, nei tikėjosi, ir visiškai nesuprantama, kas vyksta. Atrodo, kad veikia nesuprantama blogio galia, savotiškas „kiaulystės dėsnis“. Jau minėjome, kodėl gauname tai, ko aktyviai nenorime. Panagrinėkim kitą pavyzdį ir pažiūrėkim, kaip prarandame geidžiamus dalykus.
Vyrauja klaidinga nuomonė, kad visiškai pasišventus darbui galima laimėti reikšmingų rezultatų. Pusiausvyros dėsnio atžvilgiu „pasišvęsti darbui“ reiškia, kad ant vienos svarstyklių lėkštės dedamas darbas, o ant kitos – visa kita. Pusiausvyra pažeista, ir netrukus pajusite pasekmes. Rezultatas bus priešingas, nei tikitės.
Jei jums „dirbti daugiau“ reiškia daugiau uždirbti arba pakelti kvalifikaciją, žinoma, stenkitės ir nieko baisaus neįvyks. Tačiau visur reikia turėti saiką. Jei jaučiate, kad labai pavargstate, kad darbas jums tapo katorga, vadinasi, reikia lėtinti tempą arba visiškai pakeisti darbą. Per didelės pastangos sukels neigiamą rezultatą.
Pažvelkime, kaip visa tai vyksta. Be darbo, jūs turite tam tikrą vertybių sistemą: namus, šeima, pasilinksminimus, laisvalaikį ir kt. Jei darbą supriešinate su visomis tomis vertybėmis, sukuriate labai stiprų potencialą. Visa gamtoje siekia pusiausvyros, vadinasi, neatsižvelgiant į jūsų valią, atsiras jėgų, kurios stengsis mažinti perteklinį potencialą. O veikti jos gali labai įvairiais būdais. Pvz., jūs susirgsite ir jokio uždarbio nebus. Jus gali apimti depresija, nes verčiate save daryti tai, kas jus vargina. Protas tvirtina: „Judėk, reikia uždirbti pinigus!“ O siela (pasąmonė) stebisi: „Nejau aš tam atėjau į šį pasaulį, kad kentėčiau ir kankinčiausi?“ Pagaliau apims chroniškas nuovargis ir apie jokį našumą nebus nė šnekos. Plakiesi kaip žuvis ant ledo, o naudos jokios.
Tuo pat metu pastebėsite, kad kiti žmonės pasiekia daugiau įdėdami mažiau pastangų. Sureikšminus darbą reikalai sustoja. Kuo didesnę reikšmę jums turi darbas, tuo daugiau kyla problemų. Atrodys, kad visos tos problemos įprastas dalykas. Iš tikrųjų jų bus daug mažiau, jei mažiau sureikšminsite savo darbą.
Peršasi viena išvada – būtina sąmoningai peržiūrėti požiūrį į darbą, kad perteklinis potencialas būtų panaikintas. Reikia turėti laisvo laiko savo pomėgiams. Kas nemoka ilsėtis, atsipalaiduoti, tas nemoka dirbti. Atėję į darbą išnuomokite save. Išnuomokite savo rankas ir galvą, bet ne širdį. Darbui reikia visos jūsų energijos, bet jūs gi atėjote į šį pasaulį ne tik tam, kad dirbtumėte. Jūsų darbo efektyvumas ženkliai pakils, kai pašalinsite perteklinį potencialą ir išsilaisvinsite nuo neigiamų energetinių bangų.
Išnuomodami save dirbkite nepriekaištingai. Nedarykite smulkių klaidų, kad jūsų neapkaltintų paprastu aplaidumu. Nepriekaištingas darbas įeina į jūsų pareigas. Išnuomoti save visai nereiškia, kad galima elgtis nedrausmingai ir neatsakingai. Tai reiškia, kad veikti reikia šiek tiek nutolus nuo aplinkos, nesukuriant perteklinio potencialo, bet tuo pat metu atliekant viską, ko reikalaujama. Kitu atveju gali kilti nemalonumų. Jūsų aplinkoje visada atsiras žmonių, paskendusių darbe. Jie pasąmonėje pajus, kad save išnuomojot, t.y. nededate ypatingų pastangų, tačiau veikiate efektingai. Šie krapštukai intuityviai ims ieškoti priekabių, kad pagautų konkurentą nusižengiant. Kai tik padarysite klaidą, jie jus užsipuls. Klaida gali būti elementari, todėl bus apmaudu. Pvz., jūs pavėluosite į darbą, ką nors pamiršite ar pražiopsosite. Jei būtumėte apsikrovęs darbu, į jūsų klaidą nekreiptų dėmesio. O dabar jus apkaltins tuo, kad darbą vertinate atsainiai.
Panašios situacijos susidaro ne tik darbe, bet ir šeimoje, artimųjų ratelyje. Todėl bet kurioje situacijoje, kai save išnuomojate, būtina tiksliai atlikti savo pareigas, kad jums negalėtų nieko prikišti. Jūsų vidinis stebėtojas – Prižiūrėtojas – turi stebėti, kad dirbtumėte nepriekaištingai. Kitaip vėl nugrimsite į energijų žaidimą. Vidinis prižiūrėtojas neturi nieko bendra su asmenybės susidvejinimu. Tiesiog stebi, ką darote ir kaip.
Norisi paprieštarauti: juk įprasta dirbti „iš širdies“. Žiūrint koks darbas. „Pasišventimas darbui“ pateisinamas tik tada, kai tikslas yra pats darbas. Tokiu atveju darbas būtų tunelis, vedantis jus į sėkmę. Jis suteikia energijos, džiaugsmo, įkvėpimo ir pasitenkinimo.
Jei esate vienas tų retai pasitaikančių laimingųjų, kurie tvirtai gali pasakyti šiuos žodžius apie savo darbą, jums nėra ko rūpintis.