VELYKŲ GIESMĖ. ATGIMIMAS
Prabudusi saulytė švelniai palies auksiniais spindulėliais
Sidabro varpelius, nusagsčiusius Dangaus medžių šakas.
Varpeliai tyliai tyliai suskambės: Tilin-dilin… tilin-dilin…,
Pasklisdami beribėje erdvėj ir Dangaus vartai atsivers.
Ir leisis pamažu Žemėn mažučiai, gražūs angelėliai,
Nešini vaiskių vaivorykštės spalvų margučių pintinėlėm,
Kartu nešdami tyrą, skaidrų dangiškų varpų skambėjimą,
Pavasarišką džiaugsmą, Šviesą, meilę ir stebuklą Tikėjimo.
Varpai bažnyčių varpinėse aidu kartos Dangaus varpelių skambesį,
Žadindami visus džiaugtis pavasariu, mylėti ir atgimti,
Auginti širdyse gėrio daigus, įžiebti jose Dieviškąją Kibirkštėlę,
Pražydinti širdy tyros meilės gėles ir jas dosniai kitiems dalinti.
Šventų Velykų rytą mažučiai angelėliai apsilankys visuos namuos,
Nešdami džiugią Atgimimo žinią kiekvienam iš mūsų.
Užlies skaisčia Šviesa, kuri atneš palaimą ir sušildys mus,
Atgimti pasiruošusias širdis apgaubs švelnia džiaugsmo, meilės skraiste.
Po mažulytį dangišką margutį įdės jie kiekvienon širdutėn.
Su margučiu mažą Šviesos sėklelę pasės jie kiekvienos širdies gelmėj.
Atneš mums Viltį, Džiaugsmą, Meilę, nuoširdų Tikėjimą
Tuo, kas brangu ir šventa sielai, išskleidusiai sparnus pakilt.
Skambės Dangaus ir žemiški varpai, atliepdami virpančioj džiaugsmu, širdy,
O mes, pajutę skambančias sielos stygas, dalinsimės visi tuo stebuklu,
Dėkodami AUKŠČIAUSIAJAM už nuostabiausią dovaną gyvenimą
Čia ir dabar, akimirką šią, trumpą blyksnį ilgame Pažinimo kelyje.
Linksmų šventų Velykų… tyliai skambės erdvėj Dangaus varpeliai.
Linksmų šventų Velykų… aidu kartos bažnyčioj gaudžiantys varpai.
Linksmų šventų Velykų… linkiu Jums visiems, mano Brangieji,
Telydi Jus šviesi Viltis, tikras Tikėjimas, Džiaugsmas ir Meilė amžinai…
PAVASARIS. SAULĖS PASVEIKINIMAS
Pirmas, oranžiniai auksinis Saulės spindulėlis
Švelniai palies, dar skendinčią sapnuose, Žemę
Ir lėtai slysdamas medžių viršūnėmis, laukais ir pievom,
Užlies gimtinę tviskančia auksine rytmečio šviesa.
Lėtai atmerks akis, paskendus ryto tinguly, gimtoji Žemė,
Pasveikindama Saulę su nauja, džiaugsminga ir gražia diena.
Ir apkabins Saulelė, žėrinčiom aukso spinduliais, rankom
Gražuolę Žemę, tarsi vaiką, rūpestinga, mylinti mama.
Šypsosis Žemė, dėkodama už Šviesą, Šilumą, Džiaugsmą ir Meilę,
Už naują dieną mažą akimirką dar vieną amžinybėje
Kaip Dangaus dovaną, suteiktą jai pragyvent čia ir dabar –
Neišmatuojamam laike, beribėje erdvėj, Visatos begalybėje…
Prabils mažučio vyturio balsu ji, čirenančio virš bundančių laukų,
Kuriam pritars sraunūs tirpstančio sniego upeliūkščiai.
Ir ties švelnias, pūkuotas galveles dangun karklų kačiukai,
Pasidabindami aukso žiedadulkių rūbeliais Saulės šviesoje.
Ir žvelgs Žemė į Saulę Motiną mėlynomis žibuoklių akimis,
Barstyte išbarstytomis, sėte nusėtomis pavasarėjančiuos šlaituos.
Ryto malda šnarės lengvo vėjelio supamose medžių šakose,
Kurią tyliai šnabždės išsprogę žalsvi vaiskūs pumpurėliai.
Pabusime ir mes visi, kad meilėje, džiaugsme išgyvent naują dieną…
Išvydus Saulę danguje, akis užlies šviesa jos, veidą šilta šypsena;
Širdis, sklidina tyro džiaugsmo, kartos paskui medžius, nuoširdžią maldą,
Dangui dėkodama už tai, ką teko jai patirt ir ką patirt dar lemta…