pasakos apmąstymui

MAŽYTĖ MIŠKO PASAKA

Siauručiu miško takeliu, pramintu sniege, ridenosi maža Saulytė, sunkiai tempdama krepšį, pilną švelnios moralinės paramos, kuri buvo skirta mažam Kiškučiui, gyvenusiam tame miške. Kiškutis mėgo vienatvę, o gal tiesiog bėgo nuo visų ir savęs. Prasidėjus žiemai jis pakeitė savo kailinukus į sniego baltumo ir tapo visai nebepastebimas, ir slėptis nuo visų jam pasidarė dar lengviau. Jį išduodavo tik mažų letenėlių pėdsakai sniege. Saulytei besiridenant nuo medžio šakos ant takučio liuoktelėjo ruda voveraitė. Pasveikinus Saulytę ir pasidomėjusi, ką gi ši taip sunkiai tempia krepšyje, voveraitė irgi panoro gauti nors vieną mažytę moralinę dovanėlę.Bet kadangi visos dovanėlės buvo skirtos Kiškučiui, Saulytė padovanojo voveraitei savo spindulį, nuo kurio pastarosios kailiukas ir pūkuota ruda uodega pradėjo žėrėti tarsi vakaro saulės ugninis kamuolys, prieš įkrentant į jūros gelmes horizonte. Paskui Saulytė sutiko genį, lapę, šešką, barsuką, kėkštą ir dar daug miško gyventojų. Kad išsaugotų krepšio dovanas, visiems sutiktiems ji dovanojo savo spindulius. Kuo ilgiau ji ridinėjosi Žeme, tuo daugiau spindulėlių išdalijo ir kai padovanojo paskutinį, miške pasidarė visai tamsu. O Kiškučio ji taip ir nesutiko, nors miške visur matė jo pėdsakus. Jis sugebėjo meistriškai mėtyti pėdas ir pradingo kaip į vandenį. Sutemoje Saulytė judėjo vis pirmyn, neprarasdama vilties sutikti Kiškutį. Ji nebijojo tamsos, nes jos krūtinėje vis dar degė ryški, pulsuojanti liepsnelė – jos maža ugninė širdutė, kuri vedė ją tarsi kelrodė žvaigždė. Po kiek laiko medžiai miške pradėjo retėti ir Saulytė priėjo laukymę. Danguje , prisiglaudęs prie minkštučio debesėlio , snūduriavo Mėnuliukas.Jo spindinčios, gražios akys buvo užmerktos, o švelnias, rožines lūpas puošė vos pastebima šypsena. Saulytei pasirodė, kad jis net ne snaudžia, o apie kažką svajoja. Akimirką ji sustingusi žiūrėjo į Mėnuliuką, lyg nenorėdama nutraukti tų sidabrinių svajų. Be to, ji nebeturėjo nė vieno spindulėlio, kad galėtų paglostyti jo švelnų sidabrinį skruostą. Ji turėjo tik savo ugninę širdutę, kuri buvo paskutinė galimybė pažadinti Mėnuliuką. Ji išplėšė tą ugninį kamuoliuką sau iš krūtinės ir švystelėjo kiek galėdama aukščiau į dangų. Ugninė širdutė pirmiausiai palietė sidabrinę kaktą, paskui švelniai nuslydo sidabriniu skruostu, palietė kaklą ir po akimirkos lėtai nusirideno krūtine. Jai besiridenant, krūtinės centre atsivėrė mažučiai sidabriniai vartai ir pro juos ugninė širdutė įkrito į deimantais žėrinčią sidabrinę širdį. Tą akimirką Mėnuliukas atsimerkė ir meiliai pažvelgė žemyn. Saulytė paklausė jo, ar negalėtų nors kartą jis jos apšviesti, nes ji turi surasti mažą Kiškutį ir atiduoti jam moralines dovanėles. Mėnuliukas suspindo tarsi Saulė ir Mėnuo vienu metu. Į Žemę liejosi sidabriniai ir auksiniai spinduliai, kurie apšvietė ne tik nuvargusią Saulytę, bet ir ežerą, kurio pakrantėje ji stovėjo. Staiga ji pamatė ežero viduryje Kiškutį, tupintį ant plonyčio ledo atbrailos, kuri rodės tuoj sutrupės ir pasklis lediniame vandenyje. Jis kalbėjosi su didžiuliu šamu, kurio galva su ilgais ūsais buvo išlindusi iš vandens. Mėnuliukas nutiesė Saulytei žėrintį taką per ežerą, kuriuo ji nusitempė savo dovanų krepšį. Šamas, pamatęs Saulytę, atsisveikindamas mostelėjo ūsais ir pradingo gelmėje. Saulytė apgaubė Kiškutį moraline parama ir apibėrė visomis kitomis dovanomis, kokiomis tik gali apdovanoti Saulytė. Ir tada Kiškučio kaktoje suspindo sidabrinis Mėnuliukas.

Po kelių akimirkų nuraudusi Saulytė vėl kabėjo danguje, skleisdama savo šilumą ir šviesą bundančiai Žemei. Laimingas Kiškutis ratais liuoksėjo mišku, ausytėmis mojuodamas besišypsančiai Saulytei. Danguje vis dar matėsi kiek pablyškęs Mėnuliuko veidas. Jo akyse žaidė mažas Kiškutis…

VALENTINO DIENOS PASAKA

Miške išaušo naujas rytas. Visas dangus buvo užklotas storu debesų patalu, kurį keliose vietose išardė išdykėlis šiaurės vėjas.Pro išardyto patalo skyles į Žemę lėtai byrėjo didžiulės sniego plunksnos.

Tai nebuvo eilinis rytas ir miške jautėsi sujudimas. ”Meilės diena !!! Švento Valentino diena!!!” – mišku aidėjo Šarkos-Patarškos balselis, kurį pasigavęs aidu keliskart atkartojo siausdamas vėjas. Visi miško gyventojai gyveno tik vienu rūpesčiu – dovana savo mylimajai ar mylimajam.

Gražuolis Kėkštas , tupėdamas ant seno ąžuolo šakos, ieškojo gilės su kepuraite ir svajojo, kaip pamalonins savo mylimą Kėkštukę pačia skaniausia pasaulyje gile.

Po didžiule egle triūsė Voveraitė. Juk tiek kankorėžių reikėjo perrinkti ir išrinkti patį gražiausią, patį didžiausią ir su daugiausiai sėklyčių savo mieliausiam.

Netoli ežero, žemesnėje miško vietoje garsiai pūškavo Ežiukas. Jis stengėsi atkapstyti sniege išlikusias raudonskruostes spanguoles ir atsargiai , po vieną vėrė ant sudžiūvusios pernykštės smilgos. Jis be galo stengėsi, nes žinojo , kad tai bus nuostabūs karoliai jo dar nuostabesnei Ežiukei.

Net miegalis Meškutis išvirto iš savo migio ir iš po minkštos pagalvės išsitraukė mažutę statinaitę su dar mažiau medaus, kurį tiesiog užmiršo išlaižyti, prieš užmigdamas žiemos miegu. ”Aš būsiu tikras riteris, jei padovanosiu tą medų panelei Lepeškutei. Ji tikriausiai net nesvajoja apie tokią dovaną ir ramiausiai sau parpia šiltame guolyje irštvoje kitoje ežero pusėje” – mąstė su pasididžiavimu Meškutis.

Tokiam malonių rūpesčių šurmuly diena netruko įpusėti, o dangus vis dar buvo apsiniaukęs, o sniego plunksnos tuose dangaus pataluose, rodės, nesibaigs niekada. Ir mažam Kiškučiui nebuvo linksma, kaip kitiems miško gyventojams. Jau kelintą kartą , išbėgęs iš savo trobelės, jis nukreipdavo žvilgsnį į dangų, bet Saulytės vis dar nesimatė. Jos spindinčią šypseną patikimai saugojo ir slėpė stori debesys, ir tik didžiuliai sniego kąsniai lėtai leidosi ant mažos , šaltos Kiškučio nosytės. Kiškučiui buvo liūdna ir jo mažą pūkuotą širdutę užliejo keistas ilgesys. ”Nejaugi tokią dieną Saulytė nepasirodys danguje? Nejaugi ji nepadovanos man savo šypsenos? Nejaugi nepažaisiu jos auksiniuose spinduliuose?” – mąstė nusiminęs Kiškutis. O ir ši ypatinga diena jam pasirodė kažkodėl labai ilga, o ir ne tokia jau ypatinga. Nusvirusiom ausytėm jis grįžo į trobelę, kuri jam pasirodė tokia pat šalta, kaip ir tos snaigės ir ne tokia jauki, kaip visada. Kiškutis susirangė guolyje, ir žiūrėjo, kaip trobelę pamažu užlieja prieblanda, vis labiau kažkur išstumdama dar likusią šviesą. Trobelėje buvo tylu ir girdėjosi tik mažos širdutės plakimas…

Staiga Kiškutį pažadino keistas pojūtis. Pramerktas akeles užliejo auksinė šviesa ir jis pajuto švelnias vibracijas, tarsi kas glostytų. Pakėlęs galvelę, jis pamatė mažą auksinę Elfukę, su didžiuliais pastelinių vaivorykštės spalvų sparnais, be galo panašią į Saulytę.Ji stovėjo šalia Kiškučio guolio ir spindinčių akių žvilgsniu glostė jo švelnų kailiuką. ”Saulyte, ar tai tu?” – sušnibždėjo Kiškutis. Elfukė meiliai šypsodamasi tepaklausė:”Ar nori skristi su manim?” Jos balsas nuskambėjo taip švelniai, švelniau, nei ryto rasos krištolinių karoliukų skambesys bundančiose gėlėse…

Nespėjęs atsakyti, Kiškutis staiga pradėjo mažėti ir netrukus tapo visai mažulytis. Visai sutrikusį Elfukė paėmė jį ant rankų ir švelniai priglaudė prie spindinčios krūtinės. Šiluma užplūdo Kiškutį ir jis suprato , kad su Elfuke jis skris visur, kur tik ji panorės…

Kai jie pakilo aukštyn, gimtasis miškas ėmė sparčiai tolti. Laimingas Kiškutis jautėsi labai saugiai švelniam Elfukės glėbyje ir grožėjosi nuostabiais gamtos vaizdais , kuriuos regėjo apačioje. Jie skrido virš rugiagėlių spalvos vandenyno, virš auksinės dykumos, kurioje kur-ne kur išsimėtė senovinės piramidės, regėjo dangų remiančius kalnus su akinančiomis , snieguotomis viršūnėmis…Per naktį jie apkeliavo visą Pasaulį. Naktis buvo nuostabi ir ypatinga. Bet viskas , kas nuostabu, baigiasi labai greitai ir toji naktis ištirpo tarsi sniegas, sušildytas Saulytės spindulių.

Ryte prabudęs, Kiškutis pašoko iš guolio, tarsi norėdamas pavyti jau ištirpusią naktį ir pagauti tą sparnuotą svajonę, bet Elfukės šalia jo nebebuvo. Pro trobelės langą vidun liejosi auksiniai Saulytės spinduliai. Netoli guolio gulėjo numesti du mažučiai švelnių vaivorykštės spalvų sparneliai. Kol susijaudinęs Kiškutis žiūrėjo į juos, pajuto šilumą savo mažame, pūkuotame delnuke.Jame spindėjo mažutė ugninė širdutė. Kiškutis priglaudė ją prie savo spurdančios pūkuotos širdutės ir tada išgirdo švelnų Saulytės balsą: ”Šiąnakt aš padovanojau tau Pasaulį, Kiškuti…” “Pasaulį …visą Pasaulį…” – lyg aidas kartojo Kiškutis. Jis jautėsi begalo pamalonintas, gavęs Pasaulį dovanų. Juk tokių dovanų ir pasakoje negausi, ar ne ?..

SNIEGO ZUIKUTIS

     Išaušo giedras, šaltas sekmadienio rytas. Ką tik nubudusi Saulytė dovanojo Žemei pirmuosius savo spindulius. Danguje nebuvo nė debesėlio ir nuraudę, auksiniai jos skruostai, ir švelni šypsena dar gražiau spindėjo žydrame dangaus fone. Pasveikinusi bundančią Žemę su nauja diena, Saulytė nukreipė žvilgsnį į dar snūduriuojantį, nubalusiomis nuo sniego, skarotomis šakomis, mišką. Auksinis spindulėlis palietė medžių viršūnes ir, švelniai purtydamas sniegą, nustraksėjo išsikerojusiomis eglių šakomis žemyn, ir nuslydęs storu kamienu pasileido bėgti siauručiu takučiu, pažadindamas ir pasveikindamas visus, kas tik pasipainiojo jo kelyje.Po kelių minučių spindulėlis pasiekė Kiškučio trobelę ir pasuko prie lango, ištapyto nuostabiausiomis ledo gėlėmis. Tyliai pabeldęs į langą, spindulėlis sukluso.Bet iš trobelės nebuvo girdėti nė garso. Saulytė, stebėjusi spindulėlio kelionę, suprato, kad Kiškutis dar skendi svajingame sapne ir panoro pažadinti jį pati. Akimirka , ir ji jau buvo prie trobelės. Jos žvilgsnį patraukė ledo gėlės ant stiklo, nes jos , Saulytės apšviestos , tapo dar gražesnės ir pradėjo žėrėti, tarsi nusagstytos spindinčiais žvaigždžių krisleliais. Pasigrožėjusi gėlių žiedais, Saulytė pažvelgė pro langą ir po akimirkos jau buvo viduje.

Kiškutis saldžiai miegojo savo guolyje, susirangęs į baltą, pūkuotą kamuoliuką ir tik kartas nuo karto sujudančios ausytės bylojo apie tai, kad jis vis dar kažką sapnuoja. Meiliai žvelgdama į jį, Saulytė palietė mažą, šaltą nosytę ir švelniai suspaudė ją savo ugniniais pirštukais. Kiškutis atsimerkė, bet kai auksinė šviesa pliūptelėjo jam į akeles, vėl užsimerkė. Tada Saulytė palietė jo pūkuotą skruostą, paskui ausytes…”Čia tu, Saulyte…”- ištarė jau iš tiesų prabudęs Kiškutis ir meiliai nusišypsojęs, švelniai prisiglaudė prie jos. Kai pasisveikinus ji paklausė, ką įdomaus ir malonaus jie šiandien galėtų nuveikti, jis pasiūlė Saulytei pasivažinėti rogutėmis. Sutarę, kad veš vienas kitą pakaitomis, susirado rogutes ir iškeliavo į mišką.

Pirmasis rogutes tempė Kiškutis. Saulytė patenkinta sėdėjo rogutėse, tarsi karališkoje karietoje, ir grožėjosi nuostabiu miško keliuku, apsnigtomis skarotomis eglėmis, pasveikindama ir padovanodama savo šypsnį kiekvienam miško gyventojui, sutiktam kely. Kai Kiškutis pavargo, jiedu apsikeitė vietomis. Dabar jau jis įsirangė į rogutes, o Saulytė, įraudusiais skruostais, net suprakaitavusi tempė Kiškutį. Paklausta, ar nepavargo, ji tik meiliai nusišypsojo ir nieko neatsakiusi tempė rogutes tolyn. Vėliau jie vėl apsikeitė vietomis ir vėl, kol, pagaliau, pasiekė aukštą, gana statų šlaitą, kuriuo žemyn jau važinėjosi rogutėmis nemažas būrelis miško gyventojų. Nutarus, kad leisis žemyn abu kartu, bet Saulytei nepanorus sėdėti priekyje, ten atsisėdo Kiškutis, o Saulytė – už jo. Ji tvirtai apkabino Kiškutį savo ugninėmis rankutėmis, jos spindulėliai, tarsi šildantis auksinis voratinklis apgaubė baltą, švelnų kailiuką. “Kad nesušaltum ir neiškristum iš rogučių” – trumpai tepasakė Saulytė. Jiems leidžiantis, balti, žėrintys sniego krisleliai fontanu tryško iš po rogučių ir akino. Abu, Kiškutis ir Saulytė, užsimerkė ir po akimirkos kažkur nutolo visas šurmulys, nebesijautė greičio. Jie tarsi susiliejo, paskendę švelnioje sparnuotoje svajonėje. Laikas išnyko.Ir ta palaiminga būsena , rodės, nesibaigs niekada…

Bet kur tau! Didžiuliu greičiu nusileidę nuo šlaito, rogutės atsitrenkė į medį, apvirto ant šono ir du svajotojai išvirto į sniegą. Kai , išsivolioję sniege, abu atsimerkė, suprato, kad vis dar kartu, kad Saulytė vis dar laiko apkabinusi Kiškutį, o jos spindulėlių voratinklis vis dar saugo jį nuo šalčio ir mėlynių. “Dabar tu esi tikras sniego zuikutis” – pažvelgusi spindinčiomis akimis tarė Saulytė ir padovanojo jam savo nuostabią šypseną, nuo kurios miške pasidarė dar šviesiau, nei buvo. “Saulyte, aš tau nulipdysiu sniego zuikutį” – tarė Kiškutis. ”Tu galėsi jį pasiimti kartu, į dangų. Jis visada bus šalia tavęs ir primins tau mane.”

Kol jis lipdė iš sniego zuikutį, ji gėrėjosi būreliu gražuolių Kėkštų, atskridusių ir sutūpusių į seną gudobelę, pasmaguriauti jos smulkiais, raudonais vaisiais.

Po kelių minučių sniego zuikutis buvo baigtas. Patenkintas Kiškutis padavė jį Saulytei. “Jis toks pat baltas, kaip ir tu”- apsidžiaugė Saulytė.Bet staiga sniego zuikutis jos ugniniuose delnukuose pradėjo tirpti ir po kelių akimirkų juose teliko tik garuojanti vandens balutė. “Zuikutis, mano sniego zuikutis…” – suaimanavo Saulytė ir pravirko. Didžiulės , karštos, krištolinės ašaros riedėjo jos auksiniais skruostais ir krito į šaltą sniegą, kuriame tuojau pat virto lediniais karoliukais. “Saulyte, neverk , prašau” – šnibždėjo Kiškutis. ”Aš tau nulipdysiu kitą sniego zuikutį, ir dar kitą, ir dar kitą…Kiek tik panorėsi, tik neverk. ”Bet Saulytė verkė net pasikūkčiodama ir vis negalėjo sustoti.

Viena didžiulė ašara, nuriedėjusi skruostu, įkrito į ugniniuose delnukuose telkšančią balutę, kuri po akimirkos pradėjo trauktis, keisti formą ir ėmė švytėti. Kiškutis, išpūtęs akeles, nesuprasdamas žiūrėjo, kas gi vyksta Saulytės delnuose. Netrukus dar tik tik krištolinėmis ašaromis nubarstytą Saulytės veiduką užliejo šypsena. Jos delnukuose spurdėjo mažytis , spindintis Saulės Zuikutis. “Jis gyvens mano širdutėje” – kalbėjo laiminga Saulytė. ”O kai tau bus liūdna, Kiškuti, atsiųsiu jį pas tave…”

Kiškutis irgi jautėsi labai laimingas.Jis surinko į krepšelį visas , virtusias lediniais karoliukais , Saulytės ašaras ir nulipdė naują sniego zuikutį , kurį patupdė ant tų žėrinčių karoliukų. O tada tarė Saulytei: ”Tegul šis sniego zuikutis saugo tavo ašarėles iki pat pavasario.” Grįžus namo, jis pastatė krepšelį su ašarėlėmis ir zuikučiu lauke, po savo langu. Ir visą žiemą, kas rytą, kai Saulytės delnuose pradeda siausti mažutis Saulės Zuikutis, prie Kiškučio trobelės, apšviesti pirmųjų spindulių žėri maži ledo karoliukai, kuriuos labai brangina ir patikimai saugo baltas sniego zuikutis…

ŠIRDUČIŲ SODAS

     Nuo pat ryto miške siautė pūga. Nors žiema gyveno paskutines savo dienas, ji nė už ką nenorėjo užleisti vietos atskubančiam su krištolinių upeliūkščių čiurlenimu, linksma vieversėlio giesme ir pirmaisiais žibuoklių žiedais, pavasariui. Įnirtingas, šiaurus vėjas be gailesčio gainiojo sniego plunksnas, kartkartėmis sukeldamas stiprius sūkurius ir gūsius, tarsi norėtų iš atskirų plunksnelių suvynioti didžiulius, retus sniego kamuolius. Rodės, dangus maišėsi su žeme.Ir niekas iš miško gyventojų nenorėjo net nosytės iškišti iš savo namučių laukan.

     Kiškutis tą niūrią, snieguotą ir jau gerokai pabodusią dieną taip pat leido savo trobelėje. Sėdėdamas prie karštos krosnies, jis žiūrėjo pro langą į siautulingą snaigių šokį, kurį lydėjo ritmingas medžių ošimas, ir mąstė. Jo mintys buvo niūrios. Rodos, gyvenimas sustingo tarsi įšaldytas, viskas nesisekė, atsibodo ir erzino. Kiškutis net savo pūkuoto pirštelio pajudinti nenorėjo – rodės, viskas bus veltui. ”Negi ta pūga nesibaigs niekada ir turėsiu tupėti namuose tarsi įkalintas” – mąstė Kiškutis. “Ir ką gi ta Saulytė veikia, kad negali , pagaliau, savo spindulėliais išstumdyti tų prakiurusių debesų patalų, kol iš jų neišbyrėjo paskutinės sniego plunksnos, į tolimiausius dangaus kampus? Ką ji veikia? O gal tyčia purto tuos pilkus sniego debesis, nors nuo to jie visai nesidaro švaresni?! Jei tas pakvaišęs pūgos ir vėjo šokis nesibaigs, turbūt išprotėsiu!” – mintimis vilnijo ugningos Kiškučio emocijos.

     Jis buvo teisus, nes po kiek laiko pūga ėmė pamažu rimti, sniego plunksnų – mažėti, kol , po kelių minučių, jos tikrai baigėsi. Išdykėlis vėjas, nebeturėdamas su kuo siausti, dar kartą stipriai suošė medžių viršūnėse, sukeldamas snaigių verpetus, ir nuskrido sau į kitą pasaulio kraštą ieškoti naujo žaidimo, kartu pasiimdamas ir kiaurus sniego debesis.

     Neužilgo dangus išsigiedrijo, bet kadangi jau vakarėjo, Saulytės pro Kiškučio trobelės langą nesimatė. Išlindęs laukan, Kiškutis, pasipustęs padus, dideliais šuoliais nuliuoksėjo prie aukštojo šlaito, paskui save palikdamas savo mažų letenėlių pėdsakus ką tik vėjo nubarstytame sniego kilime. Pakilęs šlaitu jis pamatė didelę, oranžinę Saulytę, kabančią palei pat medžių viršūnes.Ji tarsi laikėsi įsikabinusi į šakeles spindulėliais, kad nenukristų iš dangaus.

     “Saulyte, kur tu buvai visą dieną? Ir ką tu veiki ten, medžių viršūnėse?” – puolė klausinėti Kiškutis.

     Saulytė nusišypsojo, meiliai paglostė spindulėliu jo galvelę ir tarė: ”Tu šiandien labai suirzęs, Kiškuti. Nusiramink, prašau. Gal norėtum su manim aplankyti Širdučių Sodą? Tai nepaprastas sodas – jame auga viso pasaulio širdutės.Ir tavoji – taip pat.”

     “Nesąmonės, negali būti!” – pamanė sau Kiškutis. “Širdutės auga sode, o tai kas tada plaka mano krūtinėje – juk ne laikrodėlis” – jo emocingos mintys vijosi viena kitą. Bet kartu jam buvo labai smalsu, todėl jis panoro aplankyti tą ypatingą sodą.

     “Gerai, Kiškuti. Aš ateisiu tavęs paimti sapne, kai užmigsi” – dar pasakė Saulytė ir, pamojavusi paskutiniu spindulėliu, dingo už medžių, palikdama tik rausvai auksinį šleifą balsvame vakaro danguje.

     Kol Kiškutis grįžo namo, miške jau beveik visai sutemo. Danguje įsižiebė Vakarė žvaigždė. Priešingoje dangaus pusėje, nei nusileido Saulytė, nušvito pilnas , sidabrinis Mėnuliukas. Jis apšvietė Kiškučio trobelę ir langą, pro kurį vidun nusidriekė žėrintis šviesos takas. Kiškutis susirietė į kamuoliuką savo guolyje ir žiūrėjo, kaip sidabriniu Mėnuliuko taku liuoksi mažas sidabrinis Kiškutis. Mintys nurimo, akelės pamažu užsimerkė ir jis užsnūdo.

     Po kiek laiko jį tarsi kas pažadino. Atsimerkęs Kiškutis pamatė spindinčiu taku iš dangaus šokuojantį auksinį Saulės Zuikutį. Sidabrinis Kiškutis nustriksėjo įkandin jo pasitikti ir netrukus jau abu žaisdami liuoksėjo žėrinčiu taku žemyn, tiesiai į trobelę. Po kelių akimirkų trobelėje staiga nušvito ir Kiškutis pamatė šalia savęs stovinčią Saulytę. ”Kelkis, Kiškuti, ir eik paskui mane sidabriniu taku aukštyn, į dangų.Ir nieko nebijok, nes aš tave saugau.”

     Sidabrinis ir Saulės zuikučiai žaisdami nuliuoksėjo šuoliais į priekį, o Kiškutis lėtai nusekė Saulytę. Taip pamažu jiedu kilo žibančiu Mėnuliuko taku. Kelionė buvo keista ir rami. Nesijautė nei šalčio, nei vėjo. Kiškutis nebijojo. Jis judėjo pirmyn, žiūrėdamas į Saulytę ir žėrintį sidabrą, kuris tarsi susiliejo su auksine Saulytės šviesa. Viską aplink gaubė tyla ir ramybė. Kiškutis nežinojo, kiek laiko jie keliavo. Laiko tarsi nebuvo.

     Staiga, lyg atvėrus nematomas duris, prieš akis nušvito žydras dangus, kuriame skirtingomis kryptimis driekėsi trys spalvingos vaivorykštės.

     “Vaivorykštės, kai nėra Saulytės danguje ir lietaus?” – nustebo Kiškutis.

     “Juk mes ir esame Danguje.Ir man visai nebūtina kabėti žydrynėje ir praustis lietaus ašaromis, Kiškuti. Juk čia visur Dangus – ir virš galvos , ir po kojomis. O vaivorykštės – tai tiltai, kurie sujungia Dangų su Žeme ir su tavuoju mišku. Tik žiemą Žemėje vaivorykštės nebūna, todėl turėjai keliauti sapne, Mėnuliuko taku” – paaiškino Saulytė.

     Kiškučio žvilgsnį prikaustė didžiulis, rodos, toks pat beribis, kaip ir dangus, sodas, kuriame augo nuostabūs , spalvingi medeliai, tarsi nusagstyti margaspalviais kaspinėliais. Saulytė švelniai palietė vieną medelį savo spindulėliu ir akimirksniu visi kaspinėliai pakilo nuo liaunų šakelių, ir nuskrido. Tada Kiškutis pamatė nusvirusias, pailgas, į viršūnę smailėjančias smulkų , rausvų žiedelių kekes, kurių kvapas priminė alyvas.

     “Tai – budlėjos, drugelių medžiai” – tarė Saulytė. ”Ir ne kaspinėliai, o tūkstančiai drugelių buvo aptūpę šakeles.”

     Tarp medelių augo daugybė gėlių, labai panašių į tulpes. Jos skyrėsi savo aukščiu ir žiedų dydžiu: vienos buvo stambesnės ir aukštesnės, o kitos – mažutės ir smulkios. Visų žiedai buvo skirtingo intensyvumo rožinės spalvos ir labai priminė širdutes, kurios viršuje tarsi buvo įskilę. Iš širdučių centro į išorę stiebėsi trys spalvingi liežuvėliai. Sode darbavosi trys mažučiai angelėliai: rausvas, gelsvas ir melsvas. Kiekvienas iš jų turėjo po mažulytį savo spalvos laistytuvėlį ir iš jo liejo savo spalvos šviesą į širdutes. Nuo atitinkamos šviesos tos spalvos liežuvėlis, stiebėsi aukštyn, jo spalva ryškėjo.

     “Tai – mūsų dvasinės širdutės. O mūsų geri darbai jas augina ir stiprina. Todėl jos ir yra skirtingų dydžių, nes mes visi nevienodai padarome gerų darbų” – pasakojo Saulytė.

     “Ar širdutės turi uodegėles?” – pasidomėjo Kiškutis.

     “Tai – ne uodegėlės. Iš širdučių centro auga trispalvės tulpytės. Jos skiriasi nuo žemiškųjų tulpių tuo, kad turi tris skirtingų spalvų žiedlapius. Vienos širdutės, kurios atsivėrę – turi didelę, ryškią trilapę tulpytę, o kitos, vis dar miegančios – laiko ją uždarę savo viduje. O štai ir tavoji širdutė, Kiškuti, pažvelk.”

     Jiedu sustojo ir žiūrėjo į balkšvai rausvą, švelniu aksomu padengtą širdutę, kuri saldžiai miegojo , susisupusi į platų ,žalią tulpės lapą. Širdutė buvo visai užsidariusi ir tulpytės žiedlapių tesimatė tik trys mažučiai, melsvi ūsiukai. Šalia širdutės tupėjo mažas, baltas, beveik skaidrus, švytintis zuikutis. Kai Kiškutis, norėdamas paliesti savo širdutę, priėjo visai arti, švytintis zuikutis liuoktelėjo į šoną ir , plasnodamas mažais sparneliais , po akimirkos išnyko dangaus žydrynėje.

     “Tai – tavo Šviesos Zuikutis, Kiškuti” – tarė Saulytė. ”O tavo širdutė taip kietai miega, kad tulpytė yra beveik visai uždaryta viduje ir ne trispalvė, o melsva. Jei darysi gerus darbus , tavoji širdutė augs ir įgaus ryškiai rožinę spalvą.Jei sieksi gėrio, grožio ir harmonijos – ji tikrai prabus iš savo gilaus miego ir leis skleistis tulpytei, kuri , prižiūrima angelėlių , sutvirtės ir įgaus ryškias spalvas. O tada ir tavo žemiškasis gyvenimas įgaus tas spalvas, kurių iki šiol trūko…Bet naktis Žemėje jau baigiasi ir tau jau laikas grįžti namo, Kiškuti. Į savo gimtąjį mišką tu nusileisi vaivorykštės tiltu.”

     Saulytė palietė Kiškutį, kuris tą pat akimirką pradėjo mažėti, paėmė jį ant rankų, priglaudė ir netrukus jie jau buvo dangaus žydrynėje, šalia spalvingos vaivorykštės. “Laimingos kelionės, Kiškuti” – tarė meiliai nusišypsojusi Saulytė, švelniai paglostė jo galvelę auksiniu spindulėliu ir pasodino jį ant vaivorykštės viršūnės. Kiškutis nė nepajuto, kaip tarsi rogutėmis nuo kalno, pradėjo slysti vaivorykšte žemyn, vis greičiau ir greičiau, kol visai išnyko spalvų sraute…

     Kai ryte jis prabudo, pasijuto esąs trobelėje, savo guolyje. ”Ar aš sapnavau Širdučių Sodą , vaivorykštę ir Šviesos Zuikutį?..” – mąstė jis, vis dar neatsitokėjęs po nakties kelionės. Jis pakėlė akeles į langą, pro kurį į trobelę liejosi šilti, auksiniai Saulytės spinduliai. Prie lango, ant stalo, pamerkta arbatos puodelyje, tarsi žvaigždutė spindėjo mažutė trispalvė tulpytė, visai išskleidusi savo tris žiedlapius ir atvėrusi auksinių kuokelių karūną Saulytės šviesai ir šilumai. Šalia, ant nulinkusio žalio tulpytės lapo sparneliais mojavo ir mažus, juodus ūselius kraipė gražuolis margaspalvis drugelis…

ŽIBUOKLIŲ ROJUS

     Kovo mėnuo ėjo į pabaigą. Dienos darėsi vis šiltesnės ir ilgesnės. Į mišką kartu su vieversėliais sugrįžo pavasaris. Dažnai lynojant šiltam lietučiui, sniegas beveik visur nutirpo ir virto srauniais mažulyčiais upeliūkščiais , tankiu , šniokščiančiu voratinkliu apraizgiusiais bundantį po žiemos miego mišką. Lazdynai pasipuošė gelsvai žalsvais žirginėliais, aplipusiais auksinėmis žiedadulkėmis, kurias po visą mišką nešiojo šiltas pavasarinis vėjas.

     Vieną rytą Saulytė su Kiškučiu nutarė pasivaikščioti po pavasarėjantį mišką. Jiems bekeliaujant miško takeliu, Saulytė staiga sustojo, tarsi ką prisiminusi ir tarė: “Kiškuti, juk tau jau laikas keisti kailinukus. Gamta bunda, visur – pavasaris, o tu vis dar nešioji žieminius kailinukus. Nuspalvinkime juos ir tu iškart pasijusi geriau, atsinaujinęs, tarsi naujai atgimęs.”

     “O kaip mes juos spalvinsime?” – paklausė Kiškutis. “Norėčiau gražių, puošnių kailinukų.”

     “Tavo kailinukus nuspalvinsime švelnia, pilkšvai rusva spalva, kuri yra įprasta visiems kiškučiams šiltuoju metų laiku,” – atsakė Saulytė. “Ir tau visai nereikia puošnių sabalo kailinių, nes tikrasis tavo grožis nėra išorinis, ir jis nepriklauso nuo tavųjų kailinukų spalvos ar plaukelių ilgio. Juk tikrasis – tai vidinis grožis, kuris spinduliuoja iš tavo vidaus , iš tavo širdutės. Tai jis sušildo, pradžiugina ir traukia aplinkinius. Tai jo dėka tu tampi gražus ir patrauklus su savo pačiais paprasčiausiais kailinukais…Susiraskime kelmelį, Kiškuti. Tu ramiai ant jo patupėsi, o aš tave nuspalvinsiu, nes dabar, kai miške sniego nebėra, tu atrodai tarsi tas sniego zuikutis, kuris, man prisilietus karštu spindulėliu, tuoj pat ištirps.”

     Kiškutis sutiko. Jiedu susirado nedidelėje miško aikštelėje seną kelmą, Kiškutis atsitūpė ant jo, o Saulytė kibo į darbą. Ji nekalbėjo ir atrodė labai susikaupusi, ir tik švelni šypsena jos ugniniame veiduke rodė, kad tas užsiėmimas jai malonus. Dirbo visi jos spindulėliai. Kiekvienas jų spalvino po atskirą kailinukų plaukelį švelnia , pilkšvai rusva spalva ir kai baigė vieną, ėmėsi kito. Kiškutis žiūrėjo į švytintį Saulytės veiduką ir iš pasitenkinimo kraipė ūselius. Juk spindulėliai taip švelniai glostė jo plaukelius ir taip maloniai šildė…

     Baigusi darbą, Saulytė dar labiau nušvito, jos šypsena dar labiau suspindo ir ji tarė: “Atrodai puikiai. Dabar tu tikras pavasarinis Kiškutis.”

     Kiškutis apžiūrėjo savo letenėles, krūtinę, atisukęs atgal pažvelgė į savo mažą uodegėlę. Ir jam jo kailiukas pasirodė tikrai gražesnis , nei kitais pavasariais.

     “Ačiū, Saulyte. Tu puikiai padirbėjai. Ar galime keliauti toliau?”

     “Žinoma,” – atsakė Saulytė, įsitaisė tarp stačių Kiškučio ausyčių, apkabino jas savo spindulėliais ir jiedu nukeliavo takeliu tolyn, link aukštojo šlaito…

     Šlaitas atrodė kitaip , nei žiemą, kai visi juo važinėjosi rogutėmis. Sniego nebebuvo nė kvapo. Visa pašlaitė buvo tarsi nubarstyta triskiaučiais žibuoklių lapais. Tarp jų aukštyn stiebėsi pumpurėlių pulkeliai. Saulytei priartėjus, balkšvais pūkučiais apaugę koteliai augo tiesiog akyse, o kotelius vainikuojantys pumpurėlių bumbulai, uždengti žaliais taurėlapiais, vis dar buvo užsidarę ir tarsi ką slėpė savo viduje nuo išorinio pasaulio. “Pažadinkime žibuokles!” – abu vienu balsu , tarsi susitarę, sušuko Kiškutis ir Saulytė. Abu labai apsidžiaugė, kad galvoja apie tą patį ir tuoj pat kibo į darbą.

     Kiškutis švelniai pakuteno savo ūsiukais žalią žibuoklės taurėlapį. Pūkuotas kotelis pradėjo linguoti į šonus, kraipydamas pumpurėlį, tarsi rąžydamasis, pabudęs iš gilaus žiemos miego. Po kelių akimirkų pumpurėlyje tarsi kas sprogo ir jis išskleidė savo žiedlapius, kuriuos Saulytė spindulėliu tuoj pat spalvino sodria, alyviniai žydra spalva, o žiedlapių centre pūpsantį karoliuką su kyšančiais kuokeliais – gelsva. Ir taip žiedelį po žiedelio Kiškutis žadino, o Saulytė spalvino, kol visas šlaitas pražydo žibuoklėmis.

     “Saulyte, pažiūrėk, kiekvienas žibuoklės žiedelis – tai tarsi dangaus lopinėlis ir jame šviečia maža saulytė, panaši į tave,” – tarė Kiškutis.

     “Paėjėkime tolėliau, “ – atsakė nusišypsojusi Saulytė, – “ir pasigrožėkime žibuoklėmis iš tolo”.

     Taip ir padarė. Paėję toliau, jie grožėjosi Saulytės atokaitoje mėlynuojančiu šlaitu, kuriame mėlyni žiedlapiai tarsi susiliejo į vientisą dangų su tūkstančiais mažulyčių saulyčių.

     “Saulyte, žiūrėk , kaip gražu,” – džiaugėsi Kiškutis. “Tarsi dangus nusileido į Žemę”.

     Saulytė šypsojosi. Jos ugninė širdutė spinduliavo begalinį džiaugsmą. Juk ne kasdien gali regėti tokį grožį. “Matai, Kiškuti, “ – ištarė ji,- “ tereikia didelio noro ir bendrų pastangų, ir Žemę galima paversti Dangumi”.

     “Tu teisi. Tai tikras žibuoklių rojus…” – šnibždėjo susijaudinęs Kiškutis.

     Bet staiga jis nutilo, pasitrynė pūkuotais kumšteliais akeles, vėl pasižiūrėjo…

     Šlaitu tarp žibuoklių leidosi keli mažulyčiai žmogučiai raudonomis, smailėjančiomis į viršų kepurėlėmis. Jie rinko senus, pernykščius lapus ir sudžiūvusias medžių šakeles. Šlaito apačioje, prie šalia didelio kelmo telkšančios balutės, ant metų metais čia gulinčio akmens sėdėjo mažytė mergytė didžiule, žvynuota, gražiu , žėrinčiu peleku užsibaigiančia uodega, ir mažute eglės šakele šukavo savo ilgus, žalsvai rudus plaukus.

     “Kas tai? Pasaka pasakoje?” – sušnibždėjo Kiškutis ir sustingo, tarsi bijodamas pajudėti, kad ta graži pasaka, kurią jis regėjo prieš save, neišnyktų , tarsi miražas.

     “Tai – nykštukai ir Undinėlė. Jie sugrįžo, nes tavajame miške vėl įsiviešpatavo Šviesa, Gėris ir Harmonija. Nykštukai gyvens miške ir prižiūrės jį, o Undinėlė apsigyvens ežere, šalia miško, didžiojo šamo draugijoje ir vakarais dainuos jums lopšines, kurios padės jums nukeliauti į stebuklingą sapnų šalį, kurioje sapnuosite pačius nuostabiausius sapnus,” – nesustodama pasakojo Saulytė. ”Prieikime arčiau, Kiškuti. Aš tau parodysiu dar kai ką. Ir nebijok. Tai , ką matai, niekur nedings.”

     Jiedu priėjo prie Undinėlės, pasisveikino, paskui pasveikino triūsiančius nykštukus ir Kiškutis pamatė tarp žibuoklių skraidančius mažulyčius elfus, kurie , plasnodami gražiais, miniatiūriniais sparneliais, tūpė ant žiedelių pasmaguriauti auksinių žiedadulkių.

     “Ar ir jie čia gyvens?” – paklausė Kiškutis, žiūrėdamas į elfus ir nejučiomis mintimis nuklydo į savo sapną, kai su Elfuke apkeliavo pasaulį…

     “Kiškuti, atsibusk!” – tyliai pašaukė Saulytė. “Dar ne naktis”.

     “Aš nemiegu…” – pradėjo teisintis Kiškutis . “Tik truputį užsigalvojau…”

     “Pavasaris – svajonių metas…” – švelniai tarė Saulytė ir meiliai paglostė jį spindulėliu. ”Bet mes dar turime šiandien kai ką nuveikti. Kadangi į mišką sugrįžo stichijų karalystės gyventojai, surenkime šį vakarą miške nedidelę šventę…”     

     Bet staiga Saulytę nutraukė Šarkos – Patarškos riksmas, aidintis miške: ”Žibuoklės pražydo!!! Žibuoklės pražydo!!! Miške pasirodė neūžaugos žmogučiai, o vienas jų turi žuvies uodegą vietoje kojų ir arklio uodegą ant galvos!!! O kiti, dar mažesni – neūžaugų neūžaugos turi drugelių sparnus ir sėdi žibuoklių žieduose!!! Stebuklai miške!!! Visi greičiau prie aukštojo šlaito!!!”

     Ir nors saulėta diena jau ėjo vakarop, netrukus prie didžiojo šlaito iš visų kampelių pradėjo rinktis miško gyventojai.Jie uždegė aikštelėje, esančioje šlaito papėdėje, didžiulį laužą, kuriam šakeles ir sausus lapus sunešė darbštuoliai nykštukai. Vakaras buvo ramus, be vėjo ir laužo liepsna kilo aukštai aukštai , į dangų. Miško gyventojai susikibę šoko aplink laužą ir dainavo dainas, džiaugdamiesi sugrįžusiu pavasariu. Saulytė ir nykštukai linksminosi kartu su jais , o Undinėlė , įmerkusi savo uodegą į balutę, plojo delnukais. Prieblandoje, tarp medžių šakų, pradėjo kažin kas švytėti, tarsi baltos liepsnelės.

     “Tai – ugninės salamandros, “ – sušnibždėjo Saulytė Kiškučiui į ausytę.

     Liepsnelės tarsi šoko su visais , tai susitraukdamos, tai išsiplėsdamos į taktą. Virš šokančiųjų galvų pleveno maži elfukai, ritmiškai plasnodami savo gražiais sparneliais. Iš dangaus savo sidabrine šypsena šypsojosi anksčiau, nei įprastai patekėjęs Mėnuliukas. Jis liejo į Žemę savo sidabrinius , žėrinčius spindulius, o laužo liepsna, rodės , siekė jį ir spalvino auksu…

     Senoje gudobelėje, augančioje netoliese, suglaudę baltus , plunksninius sparnus, ilsėjosi ir gėrėjosi švente pulkelis angelų. Į jų taurias, angeliškas širdeles liejosi beribis džiaugsmas, žibuoklių grožis, vakaro daina ir rožinės pavasario svajonės…

MARGUČIŲ MEDIS

Aušo. Rytuose pilkšvas dangus nusispalvino rausvai. Žemė dar miegojo ir viską aplink gaubė tyla ir ramybė.Bet štai, po akimirkos, kitos iš už horizonto pasirodė rausvai auksinis, ugninis liežuvis, kuris beregint pradėjo didėti, plėstis ir netrukus didžiulis, žėrintis Saulytės kamuolys pakibo dangaus skliaute. Spindinti Saulytės šypsena liejosi auksiniais spinduliais ir tarsi švelnia ranka glostė numylėtą Žemę, kuri vis dar snūduriavo ir neskubėjo sugrįžti iš spalvingo nakties sapno. Pirmieji prabudo paukšteliai. Kažkur , virš laukų pasigirdo vyturėlio čirenimas. Netrukus prie jo, vienas po kito, prisijungė ir kitokie paukšteliai. Jie savo rytinėmis giesmelėmis sveikino Saulytę ir bundančią Žemę su nauja diena, nauju gyvenimo puslapiu, kuriame rinksime naujus Gėrio, Džiaugsmo ir Šviesos krislelius…

Ką tik nubudęs miškas skendėjo Saulytės spindulių žaisme ir paukščių giesmėse, žadinusiose visus, kas dar miegojo. Ir kuo tolyn, tuo sujudimas miške didėjo. Visi miško gyventojai buvo apimti malonių, džiugių rūpesčių. Juk ryt – Velykos, didžiausia pavasario šventė. Ir kiekvienas norėjo jai pasiruošti kuo geriau.

Kiškučio šį rytą žadinti nereikėjo. Prabudęs pats, pasikrapštė akeles, iššoko iš savo guolio laukan ir nuliuoksėjo prie didžiojo šlaito pasveikinti Saulytės. “Nusiprausiu vėliau,” – dar pamanė šokuodamas.

Saulytė jau iš tolo lydėjo atliuoksintį Kiškutį meiliu žvilgsniu ir spindinčia šypsena. Kai jis priartėjo prie šlaito, ji apkabino Kiškutį spindulėliais, akimirksniu jį pakėlė, priglaudė prie savo ugninės širdutės ir vėl pastatė ant žemės. Tai įvyko taip greitai, kad Kiškutis net nespėjo susigaudyti.

“Sveika, Saulyte!”- šūktelėjo jis.

“Sveikas, Kiškuti,” – atsakė ji. “ Tikriausiai neužmiršai, kad ryt Velykos. Paruoškime tavajam miškui velykinę dovaną. Papuoškime margučių medį.”

“Gerai, Saulyte,”- sutiko Kiškutis. “O kaip mes jį puošime?”

“Pamatysi,” – tarė Saulytė. “O mums padės stichijų karalystės gyventojai. Eime prie ežero, pas Undinėlę.”

Po akimirkos Kiškutis liuoksėjo miško takeliu link ežero, o iš paskos ridenosi besišypsanti Saulytė, apšviesdama savo šypsena tamsiausius miško kampelius, kurių šypsena iš dangaus nepasiekdavo.

Neilgai trukus, jie jau buvo prie ežero. Undinėlė, išnirusi iš ežero gelmės,sėdėjo ant akmenėlio ir pynė savo gražius plaukus į kasas. Saulytei priartėjus, jos uodegos žvynai suspindo visom vaivorykštės spalvom. Pasisveikinę su Undinėle, Kiškutis ir Saulytė paprašė jos padėti papuošti margučių medį. Ji sutiko. Tada Saulytė staiga tėškė spindulėliu šaltą ežero vandenį, kuris nuo jos karščio tuoj pat sušilo, Kiškučiui tiesiai į akeles ir jos auksinis juokas nuskardeno paežere, ir aidu atsiliepė miške.

“Ar šiandien prauseisi, Kiškuti? Kažkodėl ant tavo nosytės prilipęs sudžiūvęs morkos gabalėlis!” – krykštaudama čiauškėjo ji. Ir dar kartą tėškė spindulėliu vandenį, ir dar kartą, kol Kiškutis pašildytu vandenėliu nusiprausė. Tada jis priskynė pluoštą sausų, pernykščių meldų, kuriais Undinėlei apgobė pečius, kad neperdžiūtų, užsisodino ją ant nugaros ir nušuoliavo į mišką. Saulytė pakilo kiek aukščiau, kad nenudegintų Undinėlės žvynų ir nuskubėjo iš paskos.

Prie didžiojo šlaito jau triūsė nykštukai. Vieni jų rinko sausas medžių šakeles, o kiti drožė iš jų gražučius kiaušinukus. Saulytė, Kiškutis ir Undinėlė prisijungė prie jų ir padėjo daryti velykinius papuošalus. Kiškutis rinko pernykštes žoles, iš kurių Undinėlė vyniojo apvalius, lengvus kiaušinukus ir apraišiojo juos savo plaukais, kad neprarastų formos. Saulytė spindulėliu spalvino medinius ir žolinius kiaušinukus švelniom vaivorykštės spalvom. Mažieji elfukai rinko žiedadulkes iš baltų plukių žvaigždučių, kuriomis buvo nusėtas visas šlaitas, bebaigiąs pakeisti savo spalvą iš mėlyno žibuoklių dangaus į žalią, su daugybe baltuojančių plukių žvaigždynų. Jie barstė nudažytus kiaušinukus žiedadulkėmis, kad šie būtų margi.

Gerokai po pietų velykiniai papuošalai buvo baigti. Saulytė apglėbė savo šiltais spindulėliais senąją gudobelę, kurios pumpurėliai tuoj pat pradėjo brinkti ir tyliai sproginėti. Po kelių minučių senoji gudobelė švytėjo vaiskia pavasariška žaluma.

“Dabar galime ją puošti,” – tarė Saulytė. Tada elfukai pradėjo kabinti spalvingus margučius ant šakelių, pririšdami juos Undinėlės plaukais ir papuošdami Saulytės nuspalvintais pernykščių meldų kaspinėliais. Vakarėjant tarp gudobelės šakelių įsižiebė ugninių salamandrų švieselės, apšviečiančios elfukams visą puošiamą medį. Kai margučių medis buvo papuoštas, Saulytė padėkojo visiems, padėjusiems sukurti gražią velykinę dovaną ir pamojavusi spindulėliu, nugrimzdo į minkštą patalėlį už horizonto.

Velykų rytą ji prabudo labai anksti. Giedrame danguje dar švietė sidabrinis Mėnuliukas. “Mėnuliuk, “- tyliai ištarė tik pakilusi Saulytė. “Padovanokime Pasauliui margučių medį,”- ir švelniai palietė rausvu spindulėliu jo sidabrinį skruostą.

“Gerai, Saulyte.Tu šiandien labai ankstyva”, – atsakė nusišypsojęs Mėnuliukas ir apgaubė ją savo sidabriniais spinduliais tarsi antklode, lyg saugodamas nuo ryto vėsumos.

Netrukus abu, pasitelkę būrį angelėlių , kibo į darbą. Vieni angelėliai iš mažų laistytuvėlių liejo vandenį į ryto dangų, kiti mažais debesų kąsneliais tarsi kempine plovė jį tol, kol jo žydrynė tapo ypatingai ryškios ir skaisčios spalvos. Liejamo vandens lašeliai, susidūrę su Saulytės ir Mėnuliuko skleidžiamais spindulėliais, virto nuostabaus grožio vaivorykštėmis, kurios pamažu įgavo gražaus , šakoto medžio formą. Angelėliai iš debesėlių gabalų vyniojo gražius kiaušinukus, kuriuos Saulytė su Mėnuliuku spalvino, o nuspalvintus sidabriniais ir auksiniais spindulėliais tvirtino prie vaivorykštinio medžio šakų…

Neužilgo, kai žemiškojo Pasaulio bažnyčių varpai skelbė Atgimimą, dangaus viduryje visu savo grožiu švytėjo didžiulis, vaivorykštinis margučių medis, papuoštas gražučiais, spalvotais debesėlių kiaušinukais, kuriuos Rytuose Saulytė barstė aukso krisleliais, o Vakaruose – Mėnuliukas – sidabriniais. Tarp vaivorykštinių šakų pleveno mažučiai, spalvingi angelėliai, kurie iš savo spalvotų laistytuvėlių liejo į Velykų sulaukusią Žemę Gėrį, Grožį, Meilę ir nenumaldomą Džiaugsmą …

GABALĖLIS SAULĖS

     Balandis ėjo į pabaigą. Dienos darėsi vis ilgesnės ir nenuilstantis , kūrybingas Pavasaris vis gražiau puošė mišką vaiskia žaluma. Svyruokliai berželiai ir lazdynai pasipuošė švelnučiais , mažulyčiais lapeliais, o pieva miško laukymėje pasidengė skaisčiu kilimu, kuriame išsibarstė peržydėjusių šalpusnių pūkelių rutulėliai, tarsi balionėliai, parišti jau gerokai ištįsusiais koteliais. Netoli ežero, žemesnėje , pelkingoje laukymės vietoje, pražydo purienos. Kiekvienas purienos krūmelis atrodė tarsi miniatiūrinė žalia salelė, į kurią Pavasaris patupdė po kelis ryškiai geltonų penkialapių žiedų žiedynus, sukabintus į mažas kekeles ir ilgoku, pažeme išlenktu koteliu prisegtus prie širdelės formos lapų kupstelio. Žiedelių centre įsodintas siaurų piestelių žvaigždutes juosė platus geltonų kuokelių vainikas. Purienų spalva buvo tokia ryški, jog iš tolo traukė žvilgsnį ir atrodė tarsi mažulyčiai saulės gabalėliai, kur ne kur išsimėtę tarp žalių lapų. Aukštesnėje pievos dalyje į dangų stiebėsi pienių pumpurai, ieškodami Saulytės, bet jos neradę apniukusiame danguje ir toliau liko laukti užmerktais žiedeliais.

     Jau kelios dienos dangus buvo apsiniaukęs. Naktį nulijęs šiltas lietus dar labiau paaugino ir išlygino pievos kilimą, pažadino pramigusius medžių ir krūmų pumpurus, ir miške nebeliko nė vieno miegančio augalo. Gamta visiškai atbudo ir naujas Metų ciklo ratas pradėjo suktis, įgaudamas vis didesnį pagreitį.

     Pamiškės ežeras sulaukė naujų gyventojų. Vieną dieną, jau po Velykų, čia atskrido gražuolių baltų gulbių porelė ir ežero gyventojai jas sutiko su džiaugsmu. Baltosios gulbės tapo tikra ežero puošmena ir miško gyventojai dažnai grožėjosi jomis. Net mažoji Undinėlė, sėdėdama ant akmenėlio ir šukuodama plaukus, vis žiūrėjo į ramiai, kiek pakeltais sparnais ir didingai išlenktais, grakščiais, ilgais kaklais, besibaigiančiais dailiomis galvutėmis su spindinčiomis juodomis akimis ir rausvais snapais, plaukiojančias, baltumu švytinčias kaimynes ir vis apie kažin ką svajojo. Vandens raibuliavimas ir grakščios, tarsi porcelianinės, gulbės skleidė kažkokią ypatingą ramybę ir nešė minčių sparnais kažkur tolyn, gal būt ten, iš kur ir sklido ta ramybė ir harmonija…

     Ryte Kiškutis nubudo neramia širdim. Nerimo kirminuko graužiamas ir nerasdamas sau vietos, jis vis galvojo apie Saulytę, kurios nematė jau kelias dienas. Deja, ir šį rytą dangus buvo aptrauktas storu pilkų debesų sluoksniu, ir Kiškutis suprato, kad šiandien ir vėl Saulytės danguje nebus. ”Gal ji susirgo?” – sunerimęs mąstė Kiškutis. ”Neįtikėtina, kad pavasarį šitiek dienų nebūtų Saulytės danguje. Nulėksiu iki ežero, gal aprimsiu. Tada ir sugalvosiu , ką daryti,” – pamanė sau.

     Šokuojant takeliu link ežero, iš dangaus retais lašais pradėjo kapsėti lietus, kuris Kiškučiui pasirodė tarsi Saulytės ašaros. ”Gal jai liūdna?.. Tada turiu ją pralinksminti …” – mąstė liuoksėdamas Kiškutis. Jam beskubant, medžiai pradėjo retėti, miškas baigėsi ir jis pasiekė laukymę.

     Jo žvilgsnį prikaustė iš tolo šviečiantys geltoni akmenukai, išmėtyti kur ne kur pelkingoje laukymės dalyje. ”Tarsi mano Saulytę kas išbarstė…” – dar labiau sunerimo Kiškutis ir maža širdutė pradėjo daužytis pūkuotoje krūtinėje, ir , rodės, tuoj iššoks laukan , ir nusiridens į pelkę.

     Prisiartinęs jis pamatė purienas. Lengviau atsidusęs, kad tai tik gėlytės, iš tolo primenančios Saulytę, pamanė, kad padovanojęs purienų puokštelę jai, tikrai pradžiugintų. Bet kaip tai padaryti? Kaip pasiekti dangų be Saulytės pagalbos? ”Pasikalbėsiu su Undinėle. Ji labai protinga, tikrai ką nors patars ,“ – nusprendė jis ir nuliuoksėjo prie ežero.

     Undinėlė, kaip įprastai, sėdėjo ant akmenėlio ir šukavo plaukus. Jos žvilgsnis buvo nukreiptas į gražuoles gulbes, ramiai plaukiojančias ežere. Pasveikinęs užsisvajojusią Undinėlę, Kiškutis išsakė jai savo susirūpinimą Saulyte ir kad norėtų jai padovanoti purienų, tik nežinąs, kaip pasiekti Saulytės namučius.

     “Manau, kad tau galėtų padėti gulbės,” – išklausiusi tarė Undinėlė. ”Jos – ateities paukščiai ir žino, kur gyvena Saulytė”. Ji pakvietė gulbes arčiau kranto, išsakė Kiškučio rūpestį ir paprašė pagalbos. Kai Gulbinas sutiko padėti Kiškučiui ir nuskraidinti jį pas Saulytę, Undinėlė ėmė ploti delnukais ir šaukti “Valio!!!”. Kiškutis iš džiaugsmo pašoko taip aukštai, jog , rodės, nebenusileis žemėn, o gulbės ėmė plasnoti sparnais, taškydamos į šalis vandens purslus.

     Tada Kiškutis priskynė purienų, Undinėlė surišo jas į dailią, apvalią puokštelę ir padavė ją Kiškučiui.

     “Galime skristi,” – tarė Gulbinas.

Kiškutis, tvirtai spausdamas purienų puokštelę delnuke, atsargiai atsitūpė ant išlipusio į krantą Gulbino nugaros, pamojavo Undinėlei ir Gulbei letenėle, o Gulbinas lėtai nukrypavo į vandenį. Priplaukęs ežero vidurį, jis išskleidė didžiulius , baltus sparnus ir pradėjo plaukti vis greičiau, vis tankiau plasnodamas sparnais, ir netrukus jiedu pakilo.

     Pradžioje Kiškutis dar žiūrėjo į tolstantį ežerą ir savo gimtąjį mišką, bet vėliau jam tarsi pradėjo svaigti galva ir jis užsimerkė. Taip skrendant užmerktomis akimis, jam pasirodė , kad jiedu pradėjo sukti ratus ir staigiai kilti spirale aukštyn. Laisva letenėle jis tvirtai apkabino Gulbino kaklą, bijodamas nukristi nuo jo nugaros, o atsimerkti neišdrįso.

Netrukus atmintis ir laikas tarsi išnyko. Kiškutis nebejautė baimės ir galvos svaigimo. Jis nebejautė sėdįs ant Gulbino nugaros ir laikąs apkabinęs jo kaklą. Viskas tarsi susiliejo į vieną visumą – jis, Gulbinas, laikas, pojūčiai ir viskas buvo tarsi ištirpę joje. Kiškutį užliejo ramybė. Jam buvo gera ir saugu.

Iš to ištirpimo jį sugrąžino Gulbino balsas, bet atsimerkė jis tik pajutęs, kad jiedu nutūpė ant kažko minkšto. Pramerkęs akeles, Kiškutis pamatė , kad jie nusileidę ant debesėlių, kurių švelnių spalvų rutuliai jungėsi vieni su kitais, tarsi sudarydami minkštutį, spalvingą patalą, kurį, lyg sutvirtinimui, apjuosė plati vaivorykštės juosta, tarsi laikanti debesėlius, kad šių padriki rutulėliai neišsibarstytų danguje. Šio ypatingai švelnaus, minkšto patalo vidury, susisupusi į rausvą debesėlį, liūdėjo Saulytė. Iš liūdesio jos spindulėliai buvo visai nulinkę, o Saulės zuikutis, gerokai blyškesnis, nei visada, nuleidęs auseles, tupėjo šalia jos. Ugniniais Saulytės skruostukais riedėjo karštos ašarėlės, kurios sunkėsi pro debesėlių patalą žemyn ir kapsėjo į Žemę retais, šiltais lietaus lašais.

“Miela Saulyte, neliūdėk!” – sušuko Kiškutis. “Aš atnešiau tau gabalėlį saulės! Štai, pažvelk!” – tęsė jis ir švelniai paglostė jai galvelę.

Saulytė pažvelgė liūdnomis akelėmis, bet pamačius tai, ko ji visai nesitikėjo išvysti, jos vėl suspindo. ”Kiškuti, tu? Čia? Ir dar su gėlėmis iš saulės gabalėlių? Negaliu patikėti,” – su jauduliu šnibždėjo be galo nustebinta Saulytė. Akimirksniu ašaros, dar tik tik riedėję jos ugniniais skruostukais, išdžiūvo ir jos auksinį veiduką nušvietė spinduliuojanti šypsena. Kiškutis prisiglaudė prie jos, o ši, laiminga, delnuke laikydama purienų puokštę, spindulėliais švelniai jį apkabino. Pralinksmėjęs ir vėl švytintis Saulės zuikutis liuoksėjo nuo vieno debesėlio ant kito, o Gulbinas ramiai ilsėjosi, pakišęs galvą po sparnu, minkštame Saulytės patale…

Kai jis pailsėjo, jiedu su Kiškučiu išsiruošė atgal, į Žemę.

“Aš jus palydėsiu,” – tarė Saulytė. ”Tada tu, Kiškuti, jausiesi saugiau ir galėsi pasidairyti į šalis. Pamatysi nuostabių dalykų.”

Ji buvo teisi. Kiškutis pamatė tai, ko net neįsivaizdavo galėsiąs pamatyt. Jis matė nuostabius žvaigždynų raštus ,tarsi deimantai, žėrinčius juodame erdvės fone. Jis regėjo įvairius žvaigždžių darinius, kurie visi buvo skirtingi, o kai kurie savo forma priminė miško gyventojus. Žvaigždės buvo įvairių dydžių ir švytėjo skirtingomis spalvomis. Kai po kiek laiko jis atsigręžė atgal, juodame dangaus fone pamatė milžinišką žvaigždžių drugelį, kuris visas buvo nusagstytas žėrinčiomis , skirtingo dydžio žvaigždėmis ir turėjo viename sparne raudoną, o kitame – mėlyną dėmę…

Kai jiedu nusileido į pamiškės ežerą, Gulbė ramiai plaukiojo ežero vidury, o Undinėlė vis dar šukavo savo plaukus. Dangus buvo visiškai giedras. Saulytė meiliai šypsojosi ir tiesė į Žemę savo šiltučius spindulėlius. Pievoje, ten, kur nukrito jos ašarėlės, išsiskleidė geltoni pienių žiedeliai. Jais buvo nusėta visa laukymė…

O gal iš tiesų geltoni purienų ir pienių žiedeliai – tai Saulytės ašarėlės, kurios, iškritę lietaus lašais, pasiekę Žemę, virsta gėlėmis. Gal iš tiesų visa mūsų Žemė nusėta saulės gabalėliais ir mums tereikia tik juos susirinkti. Juk iš tiesų, padovanoję puokštelę saulės gabalėlių, pakelsime ir suteiksime džiaugsmą savo artimam. Juk iš tiesų tam tereikia visai mažai – tik mūsų noro …

ŽEMĖS ŽVAIGŽDŽIŲ ŠALIS

     Išaušo nauja gegužės diena. Saulytė jau nuo pat ryto lepino Žemę savo šviesa ir šiluma. Jos spindulėliai švelniai glostė kiekvieną bundantį medį, krūmą, gėlę, o auksinė šypsena džiugino kiekvieną paukštelį ar žvėrelį, pasveikinusį ją.

     Prabudęs miškas skendėjo Saulytės šviesoje. Ausį džiugino melodingos įvairiausių paukštelių giesmės, akis – baltomis smulkių žiedelių kekėmis, tarsi apibarstytos snaigėmis, pasipuošę ievos, o nosį maloniai kuteno saldus jų kvapas. Nors miško gyventojai buvo užsiėmę kūrybiniais pavasario darbais, kiekvienas atrasdavo valandėlę pasidžiaugti ypatingu pavasarišku miško grožiu.

     Jau gerokai įdienojus, Kiškutis, liuoksėdamas miško takeliu link ežero, išgirdo keistą , tylų skambėjimą. Sustojęs jis sukluso. Iš miško sklido švelnus, tarsi krištolinis , varpelių skambesys. Pasukęs ten, iš kur sklido tas be galo malonus jo auselėms garsas, netrukus jis išvydo nedidelę, Saulytės apšviestą miško aikštelę. Jos vienas kraštas kiek kilo įkalnėn ir buvo visas apaugęs pakalnutėmis. Tarp plačių, žalių lapų kyšojo laibi koteliai, ant kurių kiekvieno buvo suverta visa eilė baltų, be galo maloniai kvepiančių, apvalių, tarsi karoliukai, varpelių. Keli mažulyčiai, baltais rūbeliais pasipuošę elfukai, plazdendami balkšvais, pusiau skaidriais sparneliais, pernykščiais pušų spygliais, tarsi burtų lazdelėmis, judino pakalnučių karoliukus, išgaudami tą nuostabų, be galo skaidrų, tarsi krištolinį, varpelių skambesį.

     Kiškutis įsitaisė pievutėje, Saulytės atokaitoje, visai prie pat skambančių pakalnučių. Jis mėgavosi šiluma, nuostabiu vaizdu, švelniai svaiginančiu aromatu ir tyriausiu garsu, kokį tik buvo kada girdėjęs.

     Netrukus jis pastebėjo, kad pakalnutės auga ne bet kaip, o tam tikra tvarka, kad vidury eina tarsi takas, kurį iš abiejų pusių juosia baltuojantys krištoliniai pakalnučių žiedynai. O elfukai plevena abiejose tako pusėse ir skambina žiedeliais, tarsi varpeliais. Kiškučiui pasidarė be galo smalsu, ar iš tiesų tas takelis tarp pakalnučių kur nors veda. Jis pakėlė akeles į Saulytę. Ši jam meiliai nusišypsojo, pritariamai linktelėjo ir nukreipė spindulėlį tiesiai į takelį tarp pakalnučių, vedantį kažkur tolyn.

     Taip Saulytės padrąsintas, jis pajudėjo takeliu pirmyn. Spindulėlio apšviestos pakalnutės atrodė dar baltesnės, nei iš tolo, o elfukų sparneliai tiesiog žvilgėte žvilgėjo. Besigrožėdamas gėlytėmis, tarsi užburtas subtilios jų muzikos, Kiškutis palengva nutipeno pirmyn, spėliodamas, kur gi veda šis takelis, kurio anksčiau jis niekada nepastebėjo.

     Jam judant skambančiu pakalnučių takučiu, pradėjo dėtis keisti dalykai. Baltuojančios pakalnutės pradėjo sparčiai augti, kaip ir elfukai, plevenantys aplink, o Kiškutis tarsi pradėjo mažėti. Po kelių akimirkų jis tapo visai mažulytis, o pakalnutės šalia jo atrodė tarsi medeliai, tarp kurių didžiuliais, ažūriniais sparnais plasnojo elfai, savo dydžiu beveik praaugę Kiškutį. Sutrikęs, jis vis dar tipeno pirmyn, kol prieš save išvydo didžiulius , dailius vartus, nusagstytus pakalnučių karoliukais. Sustojęs prie jų, Kiškutis nebežinojo, ką toliau daryti, bet vartai skambėdami atsivėrė patys ir jį, visai sutrikusį, letenėlės nunešė pro vartus pirmyn.

Kai tyliai skambėdami pakalnučių vartai užsidarė, jis pasijuto beesąs nuostabiame gėlių sode. Čia vienu metu žydėjo visų sezonų gėlės, nedidelėmis grupėmis išsidėstę gražioje, žalioje pievoje, kuri vienoje pusėje kilo įkalnėn, nusėton mažulyčių kalnų gėlyčių lopinėlių kilimu, iš kurio aukštyn stiebėsi ugniniais žiedais pasipuošę azalijos, o kitoje pusėje leidosi žemyn, link mirguliuojančio visomis vaivorykštės spalvomis, ežero. Jo spalvingame vandenyje plūduriavo gražuolės vandens lelijos ir lotosai. Švelniai rožinės spalvos dangų puošė keletas įspūdingų orchidėjų žiedų formos debesėlių ir netgi Saulytė, žymiai rausvesnė, nei įprastai, barstė mažulyčius spindinčius neužmirštuolių žiedelius į tą nuostabaus grožio Rojaus kampelį, kuriame ką tik atsidūrė Kiškutis. Švelnus rožinis vėjelis linksmai siautė, nešiodamas neužmirštuolių žiedelius ir paskleisdamas erdvėje malonų, susimaišiusį įvairių gėlių kvapą.

Geriau įsižiūrėjęs, Kiškutis pastebėjo, kad gėlėse kažkas juda ir netrukus jį apsupo gausybė elfukų, įvairių spalvų rūbeliais ir skirtingais sparneliais. Elfukai buvo Kiškučio dydžio. Gražutė elfukė melsvu varpelio sijonėliu ir į viršų nusmailėjusiais melsvais, ažūriniais sparneliais, prisiartino prie Kiškučio, padavė jam melsvą varpelį, sklidiną saldaus gėlių nektaro ir tarė: ”Būk pasveikintas Elfų šalyje, Kiškuti. Tikriausiai pavargai keliaudamas. Paragauk nektaro, kurį surinkome iš įvairiausių gėlių. Jis padės tau atgauti jėgas.”

Kiškutis išgėrė visą nektarą ir po akimirkos, jau kitomis, žvalesnėmis akelėmis pažvelgė į nuostabias didžiules gėles ir jų gyventojus. Tik dabar, kiek atsitokėjęs , jis suvokė, kad ne gėlės išaugo, o jis sumažėjo.

“O dabar tau aprodysime mūsų šalį ir nuskraidinsime pas mūsų karalienę,” – tarė melsvoji elfukė, užkabino Kiškučiui gražius , rusvus sparnelius ir truktelėjo jį už letenėlės aukštyn. Nespėjęs atsitokėti, jis pasijuto skrendąs, plasnodamas sparneliais, o melsvoji elfukė plasnojo šalia, tvirtai spausdama jo letenėlę. Jis dar labiau nustebo, kai pamatė šalia skrendančią Saulytę, mosuojančią gražiais švytinčiais sparneliais, nusagstytais mažulyčiais neužmirštuolių žiedeliais. Net ir skrisdama, ji savo spindulėliais svaidėsi neužmirštuolėmis. Jiems beskrendant link rožių, pro šalį, plasnodamas rausvais, tarsi suplėšytais į juosteles, sparneliais, sukeldamas mažulyčių žiedelių ir spalvingų žiedlapių gūsius, ir pakutendamas visų noseles maloniausiais gėlių aromatais, pralėkė linksmuolis rožinis vėjelis ir nušvilpė tolyn.

Netrukus trijulė pasiekė rožes ir nutūpė ant didžiulio, švelniai rausvo, gražiai išsiskleidusio pilnavidurio žiedo. Juos pasitiko gražutė rausva elfukė pūstu, tarsi iš rožės žiedlapių surauktu sijonėliu ir švelniais, apvaliais, rožiniais sparneliais ir padovanojo svečiams po mėlyną žydrės karoliuką su rožių aliejumi, su palinkėjimais skaniai kvepėti.

Toliau Kiškutis su Saulyte ir elfuke nuskrido link lelijų. Nutūpus ant geltono, tamsiais rudais taškučiais išmarginto žiedo, juos pasitiko lelijos gyventoja – linksma , geltonsijonė elfukė, kurios rūbeliai ir geltoni, siauroki, smaili sparneliai buvo išdabinti rudais, kaip lelijos , taškučiais. Ji padovanojo svečiams po rudą, aplipusį saldžiomis žiedadulkėmis, kuokelį su koteliu, ant kurio iš apačios buvo užmautas scylės žiedelis, puošiantis ir apsaugantis, kad žiedadulkės nuo kuokelio nebyrėtų žemėn. Pasmaguriavusi saldžiu desertu, tarsi ledais, trijulė padėkojo ir nuskrido tolyn, link kvapniųjų žirnelių, kurie viliote viliojo savo maloniu aromatu ir švelniomis spalvomis.

Žirneliai augo vyniodamiesi aplink arkos forma sulenktas vyteles, o švelnių žiedų kekės karojo žemyn, lyg sūpuoklės, sūpuodamos nuo menkiausio vėjelio pūstelėjimo. Čia svečius pasitiko žirnelių elfukas, alyviniu rūbeliu ir švelnučiais, tarsi aksomas, alyviniais sparneliais, pasipuošęs mažulyčiu žirnelio ankšties kardeliu. Apdovanojęs svečius tokiais pat kardeliais, elfukas pakvietė juos pasisupti žirnelių žiedynuose. Ligi valios prisisupę, padėkoję šeimininkui, Kiškutis, Saulytė ir jų melsvoji palydovė nuskrido prie ežero.

Ežero vanduo raibuliavo visomis vaivorykštės spalvomis. Tokio vandens Kiškutis dar nebuvo matęs. Visa pakrantė buvo nuaugusi mėlynai-violetiniais žiedais pražydusiais, siauralapiais vilkdalgiais, šalia kurių gražiai derėjo žemutės geltonžiedės purienos. Kiek tolėliau nuo kranto, vandeny puikavosi gražuolės įvairiaspalvės vandens lelijos ir lotosai. Trijulė nutūpė ant didžiulio, žalio, lygaus lotoso lapo. Kiškutis negalėjo atitraukti akių nuo lotoso žiedo, kurio kiekviena žiedlapių eilė švytėjo vis kitu vaivorykštės atspalviu. Žiedo centre, tarsi soste, sėdėjo elfų karalienė kuri, pamačiusi svečius, tuoj pat pakilo, pasveikino atvykėlius ir kelis kart suplasnojusi sparnais, jau buvo šalia jų, ant apvalaus lotoso lapo. Savo išvaizda ji išsiskyrė iš kitų elfų. Jos banguojančius ilgus plaukus puošė miniatiūrinis lotoso žiedas, švytintis visomis vaivorykštės spalvomis, tarsi karūna, įsodintas viršugalvyje. Jos pūsta suknelė taip pat labai priminė lotoso žiedą, kaip ir sparneliai, kurie, rodės, buvo sudėti iš atskirų, skirtingų spalvų lotoso žiedlapių. Dabar Kiškutis jau visai aiškiai suprato, kad visi gėlių gyventojai yra labai panašūs į gėlę, kurioje gyvena.

Elfų karalienė pakvietė svečius pasiklausyti muzikos. Kol šie patogiai įsitaisė vandens lelijų žieduose, ant lotoso lapo nutūpė gražuolė elfukė raudona aguonos suknele. Paskui atskubėję du elfukai atnešė ir atsargiai pastatė ant lapo iš plonyčių vytelių išlenktą didžiulę arfą, kurios stygos buvo iš ploniausio šilko voratinklio. Arfos šonus abiejose pusėse puošė pakalnučių kotai su baltučiais varpeliais. Atsisėdusi ant apvalaus, pilnavidurio vėdryno pumpuro, tarsi ant minkštos kėdutės, raudonoji elfukė palietė mažulyčiais elfiškais piršteliais arfos stygas. Pasigirdo be galo skaidrūs garsai, kurie elfukės piršteliuose ir klausančiųjų auselėse susiliejo į subtiliausią melodiją, kuri tarsi vilnijo bangomis ir sklido šioje nuostabioje šalyje, papildoma krištolinių pakalnučių garsų, kuriuos išgavo elfukai, ilgais kuokelių koteliais judindami mažulyčius varpelius. Ši nuostabi muzika traukė elfus ir netrukus visi aplinkiniai žiedai ir vandens lelijų lapai buvo nutūpti įvairiausių elfų. Aplinkui nesigirdėjo jokio šurmulio ar triukšmo. Erdvėje skambėjo tik arfos ir pakalnučių garsai, kuriuos rožinis vėjelis nešiojo po visą šalį, o gal net ir už jos ribų.

Po koncerto karalienė pakvietė elfukus ir svečius prie vaišių stalo. Trys didžiuliai lotoso lapai buvo nukrauti įvairiausiais skanėstais. Ant baltų, geltonų ir rausvų raktažolių žiedelių, tarsi lėkštelių, buvo sustatytos miniatiūrinės įvairiausių gėlių žiedadulkių piramidės. Skirtingų spalvų ir formų varpelių taurelės buvo sklidinos gėlių nektaro ir ryto rasos. Nykštukinių astrų pilnaviduriai žiedai, išdėstyti ratu lotoso lapų vidury, buvo prismaigstyti ilgakočių tulpių ir lelijų kuokelių su žiedadulkių desertu.

Vaišėms baigiantis, atskridę keli žirnelių elfukai atnešė glėbius jau prinokusių žirnelių ankščių, kurias sustatė į tam specialiai vertikaliai sudėtų narcizų žiedų vamzdelius. Visai netrukus pasigirdo petardų pokšėjimas. Tai sproginėjo žirnelių ankštys, iššaudamos aukštyn mažučius, įvairiaspalvius žirnelius, tarsi šventinį fejerverką, kuris vainikavo iškilmes.

Nei Kiškutis, nei Saulytė nepastebėjo, kaip prabėgo diena šioje nuostabioje gėlių ir elfų šalyje. Tik danguje pakibęs Mėnuliukas ir įsižiebę pirmosios žvaigždės, kuriuos labiau priminė gėlytes, nei žvaigždes, bylojo, jog diena ritasi į pabaigą ir Saulytė suskubo namo. Padėkojusi ir atsisveikinusi, ji pažėrė paskutines spindinčias neužmirštuoles ir nuplasnojo švytinčiais sparneliais tolyn. Kiškutį elfukai nulydėjo iki skambančių Elfų šalies vartų. Kai skambėdami jie užsidarė už Kiškučio nugaros, jis pasijuto tupįs šalia savo trobelės ir žiūrįs į žvaigždes. Ir kuo ilgiau jis žiūrėjo, tuo panašesnės jos jam atrodė į nuostabias gėlytes, matytas Elfų šalyje. Bet kas gi čia? Tai juk žvaigždžių lietus! Kiškutis žiūrėjo, kaip švytinčios žvaigždės krisdamos leidžiasi dangaus skliautu. Ir štai kažin kas šiltas palietė jo kaktą, krūtinę, pūkuotą delnuką. Pažvelgęs į save Mėnuliuko šviesoje, jis pamatė esąs apibertas gėlėmis. Jo delnuke, tarp melsvų neužmirštuolių, puikavosi mažutis, pilnaviduris rožytės žiedelis, kurio viduriuke mėlynavo žydrės karoliukas su rožių aliejumi…

Ar žvaigždės tik danguje būna žvaigždės? Ar jos, nukritę iš dangaus , virsta gėlėmis? O gal jau danguje jos būna gėlėmis, kaip nuostabioje Elfų šalyje. Kodėl gėlės yra dažniausia ir labiausiai laukiama dovana? Kodėl be jų neapseiname nė vieną šventę? Gal todėl, kad gėlės – tai žvaigždės Žemėje. Gal todėl, kad jų grožis neatkartojamas, kaip ir žvaigždžių. Gal todėl, kad , sušildytos mūsų meilės, jos spindi tarsi žvaigždės danguje, o nusiritę dangaus skliautu, mūsų delnuose ir vėl virsta nuostabiomis, spalvingomis gėlėmis, puošiančiomis mūsų gyvenimą ir šildančiomis mūsų širdutes…

PAPARČIO ŽIEDAS

     Šilta vasaros diena ėjo į pabaigą. Vakaruose, išblyškusiame danguje, apsisiautusi rausvu šydu, visai žemai, ties tolumoje boluojančių medžių viršūnėmis, kabėjo didžiulė, sunki, oranžinė Saulytė. Kiškutis, tupėdamas aukščiausiai iškilusioje šlaito dalyje, lydėjo ją meiliu žvilgsniu, kas akimirką vis labiau grimztančią už horizonto, į minkštutėlį debesėlių patalėlį. Kad galėtų ilgiau ją matyti, jis pasistiebė užpakalinėmis kojelėmis ir ištempė auseles aukštyn, tarsi nuo to taptų didesnis, ir šypsojosi švelniai glostomas paskutiniųjų, auksinių Saulytės spindulių, kuriuos ji dosniai dalijo Žemei ir Kiškučiui tol, kol jos spindinti šypsena, pasiuntusi paskutinį spindulėlį, dingo už horizonto. Kiškutis vis dar mojavo letenėle, atsisveikindamas su Saulyte nakčiai, ir tik po akimirkos, kitos susigriebė, kad jos čia jau nebėra. Jis pakėlė akeles į įsižiebusią Vakarę žvaigždę, po to jo žvilgsnis nukrypo į Rytuose tekančią didžiulę Mėnuliuko pilnatį. Netoli besišypsančio Mėnuliuko į dangų kilo baltų dūmų stulpas. Pasisveikinęs, Kiškutis pakvietė Mėnuliuką į šventę prie laužo paežerėje ir nuliuoksėjo šlaitu žemyn ežero link.

     Čia, ežero pakrantėje, degė didžiulis Joninių laužas, o šviečiantys ugnies liežuviai, rodės, kilo iki pat medžių, juosiančių paežerės laukymę, viršūnių ir tarsi susiliejo su žvaigždėtu dangum, iš kurio kiek parausvėjusius , sidabrinius spindulius liejo švytintis Mėnuliukas. Į šventę buvo susirinkę visi miško ir pamiškės ežero gyventojai. Jie susikibę šoko aplink laužą. Mažoji Undinėlė, pasipuošusi lauko gėlių vainiku, sėdėjo iš meldų supintoje supynėje ir laikydama rankutėje ramunės žiedą, kitos piršteliais skabė po vieną žiedlapį, sau murmėdama :”Myli…Nemyli… Myli… Nemyli…” O miško panelės, susibūrę prie vieno ežero kranto, leido vandenin plaukti gėlių vainikus su vidury įstatytomis degančiomis žvakelėmis iš sudžiūvusių žolelių, apvyniotų apie medžio šakeles ir sulipdytų pušų sakais.

     Neilgai trukus, visas ežeras mirksėjo plaukiojančių žvakelių akelėmis. Ežero vidury, išniręs iš gelmės, apšviestas žvakelių, ūsus kraipė didysis Šamas. Jis palietė ūsais prie jo priplaukusį gėlių vainiką, tarsi norėdamas užuosti pievų gėlių kvapą. Jo akyse žaidė atsispindinčios pakrantės laužo liepsnos, o svajinga akimirka nunešė į krantą, iš kur atskriejo melodinga Undinėlės daina, aidu atsiliepianti visuose miško kampeliuose. Netrukus, prie jos prisijungė kiti dainingi miško gyventojai. Skambi, daugiabalsė daina nuvilnijo paežere, mišku vis tolyn, ir , rodės, neliko Žemėje tokio kampelio, kur nebuvo galima jos girdėti…

     “Įdomu, ar Saulytė ją girdi?” – mąstė Kiškutis. ”Gal ji sapnuoja gražų sapną, kuriame skamba ši nuostabi daina? Gaila, kad ji nemato mūsų šventės, jai tikrai būtų labai linksma…Kaip galėčiau ją pamaloninti?.. Juk ši naktis – tai stebuklinga Joninių naktis, kai pražysta paparčio žiedas, “ – iš džiaugsmo net suplojo pūkuotais delnukais Kiškutis. “Surasiu jį ir padovanosiu ryt Saulytei, “ – ir ,patenkintas savo sumanymu, nuliuoksėjo atgal į mišką, į žemesnę jo vietą, kur augo paparčiai. Visą kelią iki papartyno, jį lydėjo sidabrinė Mėnuliuko šypsena, nušviečianti miško takelį, ir nuo paežerės atskriejanti daina.

     Neilgai trukus Kiškutis jau buvo papartyne. Čia buvo gana tamsu, nes mėnesieną užstojo medžiai, leisdami kur ne kur prasiskverbti tik vienam kitam sidabrinės šviesos spinduliui. Suglumęs Kiškutis tupėjo, nežinodamas ką daryti, nuo ko pradėti, bet tarsi kažkieno pastūmėtas, pakilo ir nutipeno į papartyno tamsą.

     Kurį laiką jis klaidžiojo, glostomas paparčių lapų, tarsi švelnių rankų, kol visai netoli, priešais save išvydo tarp paparčių sklindantį aukštyn balkšvos šviesos spindulėlį. Prisiartinęs, jis praskleidė lapus ir pamatė nedidelio paparčio krūmo lapų skrotelės centre pūpsantį , švytintį pušies kankorėžio dydžio pumpurą, iš kurio viršūnės ir sklido tas šviesos spindulėlis, besiskverbiantis iš pumpuro centro. Kiškutis, neatitraukdamas akelių, pritūpė prie pumpurėlio, kuris, tarsi sušildytas jo žvilgsnio, pradėjo didėti ir švytėti įvairiomis spalvomis. Po akimirkos, kitos, iš pumpuro vidaus sklido jau visų vaivorykštės spalvų spinduliai, nušviečiantys tamsų papartyną, o pumpuras pradėjo augti aukštyn, tarsi vydamasis spindulėlius, sklindančius iš jo vidaus. Dar po akimirkos, pumpuro vidury tarsi atskilo penki mažučiai liežuvėliai, kurie gražiai išlenkė savo švytinčias violetines nugarėles žemyn. Šis penkių žiedlapių vainikas, apjuosęs spinduliuojančio pumpuro centrą, tarsi degė violetine liepsna. Vėliau, iš pumpuro centro, kiek aukštėliau violetinių žiedlapių, atsilenkė penki mėlynai švytintys žiedlapiai, dar aukštėliau – penki žydri, žalsvi, raudoni, rausvi, geltoni. Visą šią septynių aukštų, į viršų siaurėjančią ir septynių spalvų ugnim liepsnojančią paparčio žiedo karūną vainikavo baltu ir geltonu auksu švytinti, daili piestelė, kurios viršuje įsodintas puikavosi kreminis perlas. Piestelę juosė septynių spindulių kuokeliai, kurie stiebėsi į vidurnakčio dangų ir baigėsi kažkur beribėje erdvėje. Kiškutis žiūrėjo į gerokai jį praaugusį, nuostabų ugninį žiedą, aiškiai suvokdamas, kad jo tikrai nenuskins…

     Staiga šalia jis išgirdo lapų šnaresį. Nukreipęs žvilgsnį nuo paparčio žiedo žemyn, jis pastebėjo ropinėjančius į driežus panašius, švytinčius gyvūnėlius su ryškiai oranžinėmis dėmėmis ant nugaros. Jis pažino ugnines salamandras. Aplenkę Kiškutį ir paparčio žiedą, jos lėtai nuropojo tolyn. Kiškutis lydėjo akimis pamažu tolstančius , švytinčius driežiškus siluetus ir nė nepastebėjo, kaip paparčio žiedo spinduliniai kuokeliai tarsi pasidalijo pusiau ir nulinko vieni į Kiškučio pusę, o kiti – į priešingą – ten, kur nuropojo ugninės salamandros. Abu spindulių lankai tarsi sudarė arkinį ugninį tiltą, kurį viršūnėje laikė septynaukštis ugninis paparčio žiedas.

     Ir vėl Kiškutis, tarsi kažko pastūmėtas, pajudėjo spindulių tilto link, nors ir neįsivaizdavo, kaip galėtų keliauti ugnies tiltu. Kojelės tarsi pačios nešė. Jis kilo spindinčiu ugnies lanku aukštyn, paskendęs spalvingų liepsnų šviesoje. Liepsnos nedegino. Jis jautė tik šilumą savo pūkuotoje krūtinėje. Pasiekęs arkinio tilto viršūnę, Kiškutis pažvelgė žemyn. Jam labai jau norėjosi pažiūrėti į paparčio žiedą iš viršaus. Jis be galo nustebo, kai vietoje paparčio žiedo pamatė ugninę upę, kurioje spalvingi ugnies liežuviai žaisdami piešė įvairiausias figūras, primenančias tai salamandras, tai drugelius, tai gėles. Ši liepsnojanti upė tarsi skyrė du pasaulius – viename jos krante bolavo tamsus Kiškučio miškas, o kitame, kurlink jis keliavo – spinduliavo žaismingas ugninis pasaulis. Vos tik jis pradėjo leistis spindulių tiltu žemyn, išgirdo balsą, tarsi ugnies liežuviais atsklidusį iš liepsnų miško, iškilusio jam prieš akis: ”Būk pasveikintas Ugnies karalystėje, Kiškuti!”

     Apstulbintas neįtikėtino reginio, jis nė nepastebėjo, jog ir pats nebevilki įprastų, pilkšvai rusvų kailinukų ir turi tik šviečiantį, tarsi ugninį siluetą.

     Nužengusį nuo spindulių tilto į ugninį mišką, Kiškutį pasitiko ugninės salamandros ir maloniai pakvietė pasisvečiuoti jų šalyje. Sekdamas paskui švytinčius, uodegotus jų siluetus, Kiškutis žiūrėjo į ugninį mišką, kuris kažkuo priminė jo gimtąjį. Abipus takučio augo gražūs, plunksniniai paparčiai. Jų žaliuose lapuose plaikstėsi žalsvi ugnies liežuviai. Tolėliau už jų augo didžiuliai ugniniai medžiai, panašūs į tuos , kurie augo ir Kiškučio gimtajame miške, tik jų lapuose ir spygliuose žaidė ugnis. Pievos ir samanų kilimas taip pat švytėjo žalia liepsna ir kaišiojo ugnies liežuvėlius, švelniai glostydamas Kiškučio letenėles.

     Netrukus jie priėjo didžiulę ugninių paparčių palapinę. Salamandros išsirikiavo prie įėjimo dviem eilėm, praleisdamos svečią į priekį. Praskleidęs paparčio lapus, Kiškutis įžengė vidun. Palapinėje , ant didžiulės, minkštos ugninių samanų pakylos, ilsėjosi ugninių salamandrų karalienė. Ji buvo gerokai stambesnė, nei kitos, iki šiol jo matytos salamandros. Jos galvą, labai primenančią varlės, puošė daili, penkiais, nusmailėjančiais į viršų lapeliais užsibaigianti, oranžinė karūna, kurios kiekvieno lapelio viršūnėje kibirkščiavo mažulyčiai baltos ugnies rutulėliai. Jos keturios kojos taip pat labai priminė varlės kojas, o penki pirštai baigėsi bumbuliukais. Jos kūnas ir stipri, stambi uodega buvo kaip driežo. Nugarą ir uodegą puošė , tarsi brangakmeniai, žėrinčios oranžinės ir tamsios dėmės. Jos visas kūnas švytėjo, o iš tamsių , išsprogusių akių sklido maloni šiluma.

     “Sveikas, Kiškuti,” – švelniai ištarė karalienė.”Ar tik ne paparčio žiedo ieškai? Tikriausiai supratai, jog jį surasti ne taip paprasta, o nuskinti – neįmanoma, nes jis ne žemiškas, o ugninis… Pritūpk ant samanų kilimo, pailsėk, o aš tau papasakosiu, kaip gyvena Ugnies stichijos gyventojai. Paliesk mano kojos mažojo piršto bumbuliuką , “ – tarė ji ir ištiesė priekinę kairę koją Kiškučiui.

     Kai šis palietė ją letenėle, pajuto, kaip šiluma ir energija srūva į jį ir kyla aukštyn, užlieja krūtinę. Pasijutęs pailsėjęs ir sotus, jis patogiai įsitaisė ant samanų pakloto, priešais karalienę.

     “Ugninės salamandros gyvena papartynuose, netoli ugninės upės,” – pradėjo savo pasakojimą karalienė. “Savo mažulyčius, perlinius kiaušinukus jos padeda upės dugne ant ugninių vandens žolių. Išsiritę iš kiaušinėlių, ugninės salamandros būna labai šviesios, beveik permatomos ir turi nugaroje didžiulį , švytintį peleką, einantį iki uodegos galo. Taip pat ir uodegos apačioje. Šiame periode salamandros labai primena miniatiūrinius dinozaurus. Jos visiškai subręsta ir įgauna tikrąjį pavidalą tada, kai sukilusi ugnis dar labiau įkaitina ugninę upę. Tik tada jos išlipa gyventi į sausumą.”

     “Ar jūsų ugniniame danguje Saulytės nebūna?” – paklausė Kiškutis.

     “Žinoma, būna, “ – atsakė karalienė. ”Koks gi dangus be Saulytės. Be to, būna ir ugniniai debesys, ir ugninis lietus. O dabar tavoji ugninė Saulytė su Saulės zuikučiu saldžiai miega spalvingame ugninių debesėlių patalėlyje, mažoje, pintoje ugninių vytelių lovelėje, kurią pamažu sūpuoja švelnus ugninis vėjas. Juk jai irgi reikia poilsio. O kol ji ilsisi, mūsų ugninis dangus būna be Saulytės. Juk Ugnies karalystėje visada šviesu, nes čia viešpatauja Šviesa. Beje, Kiškuti, čia tu gali nuskinti paparčio žiedą ir padovanoti Saulytei, nes čia ir tu pats esi ugninis Kiškutis. Bet tik čia, Ugnies karalystėje…Už mano didžiosios palapinės auga karališkųjų ugninių paparčių sodas. Jame gali nuskinti tau patinkantį žiedą. O savąją Saulytę surasi už ugninio miško. Ten, laukymėje, auga didžiulis ugninių plunksninių debesų medis. Ant apatinės šakos kabo Saulytės lovelė, o ugninis ėjas, šiurendamas ugnines medžio plunksneles, švelniai ją sūpuoja ir saugo jos ramų miegą. Į laukymę tave nuves raibuliuojantis ugninis takelis, bėgantis tolyn už paparčių sodo… Lik sveikas, Kiškuti! Geros kelionės!” – baigė savo pasakojimą ugninių salamandrų karalienė, pakėlė kairę penkiapirštę kojelę ir atsisveikindama pamojavo Kiškučiui. Jos pirštų bumbuliukai suspindo tarsi krištolo lašeliai saulėje. Kiškutis pajuto atplūdusią šiltą gėrio ir ramybės bangą, padėkojo karalienei, atsisveikino ir nuliuoksėjo į ugninių paparčių sodą.

     Gražūs , žali , plunksniniai jų lapai mirguliavo įvairiais perlamutriniais atspalviais. O iš kiekvienos lapų skrotelės aukštyn stiebėsi septynaukštis, septynspalvis ugninis žiedelis. Kiekvienas jų turėjo kreminį perlą auksinės piestelės viršūnėje ir septynis spindulinius kuokelius, kurie raibuliavo visom vaivorykštės spalvom tai susisukdami į švytinčią spiralę, tai vėl išsitiesdami, tarsi stiebtųsi aukštyn, į ugninį dangų…

Reginys buvo išties be galo įspūdingas. Akimirką Kiškutis sustingęs grožėjosi ugniniais žiedais ir jautė kažkokias švelnias vibracijas, glostančias jo ugninį kūną. Jis , rodos, girdėjo net švelnią, tylią muziką, kurią skleidė susisukdami ir išsitiesdami kuokeliai…Pagaliau, tarsi prabudęs iš nuostabaus sapno, jis nuskynė labiausiai patikusį ugninį paparčio žiedą, kuris net akino savo spinduliavimu, tvirtai suspaudė letenėlėje ir nuskubėjo raibuliuojančiu septynspalviu takučiu pirmyn, kuris, rodės, vilnijo spalvingomis , švytinčiomis bangelėmis.

Neilgai trukus, ugninis miškas baigėsi ir jis išvydo ugninėje laukymėje augantį didžiulį ugninių debesų medį. Jo šakos buvo iš spalvingų, plunksninių, tarsi iškarpytų, ugninių debesų. Plunksnelės, judinamos vėjelio, tyliai skambėjo tarsi sidabriniai varpeliai. Pamatęs Kiškutį, vėjas apgaubė ugninių vytelių lovelę švytinčiu šydu, kuriame blyksėjo mažytės ugnies kibirkštėlės. Lovelei sustojus suptis, iš jos kyštelėjo dvi mažos, auksu degančios ausytės, o paskui – ir visa mažytė, ūsuota Saulės zuikučio galvelė. Pamatęs Kiškutį, jis valiūkiškai nusišypsojo ir sviedė jam auksinį spindulėlį, visai jį apakindamas. Auksinis juokas nuskardeno erdvėje ir sidabrinis medžio plunksnelių skambesys nutilo. Tą pat akimirką kibirkščiuojantis šydas aplink lovelę išnyko ir ką tik atsimerkęs Kiškutis išvydo lovelėje sėdinčią mielą rausvą Saulytę, savo ugniniais kumšteliais trinančią užmiegotas akeles. Jos auksiniai spindulėliai skverbėsi visur – žemyn, pro ugninių debesėlių patalą, į šonus ir viršun, dar labiau nušviesdami Ugnies karalystę. Pramerkusi akeles, ji išvydo Kiškutį su nuostabiu, septynaukščiu žiedu, priglaustu prie krūtinės, stovintį ugninėje laukymėje, priešais plunksninį medį. Akimirksniu ji išsirideno iš savo lovelės žemyn.

“Čia tau, mano miela Saulyte,” – tarė šypsodamasis Kiškutis ir ištiesė jai ugninį paparčio žiedą.

Kai Saulytė palietė ugnine rankute žiedo kotą, viskas tarsi sustojo. Abu stovėjo sustingę, laikydami ugninį spinduliuojantį žiedą, kurio viršūnėje žibėjo nuostabus perlas. Nuo jo sklido švytintis kreminis debesėlis, kuris tarsi tirpo ugniniuose Saulytės ir Kiškučio kūnuose. Kuokeliai tarsi suskilo pusiau ir vėl nulinko į priešingas puses, sudarydami tiltą, kurio vienas galas baigėsi Saulytės širdutėje, o kitas – Kiškučio. Taip , sujungti paparčio žiedo, jiedu kurį laiką stovėjo nejudėdami ir nekalbėdami. Kalbėjo tik jų akys ir šypsenos. Ir tik ugninės salamandros, susibūrę miško pakrašty, ir nurimęs ugninis vėjas, pasislėpęs plunksninėse šakose, stebėjo, kaip Kiškutį su Saulyte apjuosė švytinti ugninė aštuoniukė, kurios centras buvo ten, kur jiedu laikė paparčio žiedą…

Kiek jiedu taip stovėjo, taip niekas ir nepasakė. Kai , pagaliau, prabudo iš to keisto sustingimo, nei ugninės aštuoniukės, nei paparčio žiedo nebebuvo. Tiesiog Kiškutis laikė savo delnuke švytintį Saulytės delnuką, o ši meiliai glostė savo spindulėliais jo skruostelius. Apie paparčio žiedą jiedu nebekalbėjo, o gal tiesiog jį užmiršo…

“Kiškuti, mudviem jau laikas grįžti, nes trumputė vasaros naktis jau baigiasi,” – po ilgos tylos pasigirdo Saulytės balsas.” Prie ugninio tilto mus nuneš ugninis vėjas.”

Neilgai trukus, jiedu jau buvo ugninio tilto viršūnėje. Ten, kur tilto spinduliai leidosi žemyn, prieblandoje bolavo gimtasis Kiškučio miškas.Kai jis atsigręžė atgal, kur buvo Ugnies karalystė, išvydo tik spalvingus ugnies atšvaitus jau brėkštančiame danguje, kurie savo forma labai priminė septynaukštį gėlės žiedą su išorėn atlenktais žiedlapiais…

Kai jis pasiekė savo gimtąjį mišką, Saulytės šalia jo nebebuvo. Liuoksėdamas takučiu, jis išgirdo tylią, gražią dainą. Tai mažoji Undinėlė dainavo lopšinę tiems, kurie tik sugulė po nakties šventės. Atšokavęs į paežerės laukymę, Kiškutis pamatė vis dar teberusenantį laužą. Undinėlė, palengva sūpuodamasi meldų supynėje, dainuodama mojavo jam rankele. Ežere, ūsais glostydamas vandens lelijų žiedus, šypsodamasis snūduriavo didysis Šamas. Kitame ežero krašte, pakišę galvas po sparnais, ramiai plūduriavo baltosios gulbės.

Atsitūpęs prie laužo, Kiškutis klausėsi Undinėlės lopšinės. Dangaus Vakaruose leidosi vis labiau blykštantis pilnas Mėnuliukas, o nuraudusiuose dangaus Rytuose lėtai kilo didžiulė, rausvai oranžinė Saulytė…

ŠIRDUČIŲ VARTAI

     Išaušo rytas. Virš pamiškės ežero ir šalia snaudžiančios pievos pakibo balkšvas rūko šydas. Dangaus rytuose, virš horizonto, pamažu kilo didžiulė, auksiniai oranžinė Saulytė, o visai išblyškęs Mėnuliukas, surankiojęs paskutinius praėjusios nakties lašelius, jo delnuose virtusius vėsia ryto rasa, jau nematomais spindulėliais barstė jais dar snūduriuojančią, rudenėjančią Žemę. Rūko šydas plėtėsi ir kilo aukštyn, ir, rodės, tuoj uždengs visą dangų ir visą Žemę, bet besišypsanti Saulytė paskleidė ratu auksinius spindulėlius ir neilgai trukus rūko šydas ištirpo spinduliuojančioje šilumoje, tarsi atverdamas Žemei vartus į giedrą, žydrą dangų ir meilią Saulytės šypseną. Jos paliesti, rasos lašeliai, išbarstyti gėlių žieduose, pievose ir krūmus išdabinusiuose šilkiniuose voratinkliuose, suspindo skaidriausiu krištolu. Saulytė žiūrėjo savo spinduliuojančiomis akutėmis į numylėtinę gražuolę Žemę, žėrinčią ryto rasa ir Rudenėlio jau spalvinamu lapų raudoniu ir auksu, ir jos ugninę širdutę užplūdo begalinis džiaugsmas, kuris nebetilpęs pradėjo lietis išorėn ir slysti spindulėliais aukštyn, ir žemyn, ir mažais lašeliais kapsėti į rytmečio dangų ir į jau bundančią Žemę…

     Kiškutis tą rytą prabudo pats. Pasitrynęs pūkuotais kumšteliais akeles, iššoko iš guolio. Pažvelgęs pro langą į giedrą dangų ir nusistebėjęs, kodėl gi šįryt Saulytė užmiršo jį pažadinti, nuskubėjo į paežerės pievą nusiprausti rasoje, kad pats galėtų ją pasveikinti ir padovanoti savo gaivią šypseną ir spindintį akelių žvilgsnį.

     Nusiprausęs, jis nuliuoksėjo prie ežero. Čia jis rado nykštukus, Undinėlę, gulbes ir elfus, aptūpusius pakrantės gėles. Krantu besiridinėjančios Saulytės spinduliuose žvilgančios rasotos žolės ir paežerės gėlės žvilgėjo dar labiau ir dar gražiau, nei įprastai.

     Susirinkusieji buvo išties susirūpinę ir net nuliūdę.

     “Ką gi veikia toji Mergytė, rašanti pasakas apie mūsų mišką ir apie mus, kad jau beveik du mėnesius mūsų gyvenimas tarsi sustingęs ir sustojęs vietoje?..” – nusiminusi kalbėjo Undinėlė.

     “Gal ji užmiršo Pasakų pasaulį ir nebenori apie mus rašyti ?” – pridūrė vyriausias nykštukas. ”Juk ji sustojo vidury pasakos, kurioje Saulytė su Kiškučiu turėjo aplankyti mūsų Požemio karalystę …”

     “Ir metų laikai tarsi sustabdyti…” – švelniu balsu įsiterpė prie kranto priplaukusi baltoji gulbė. ”Juk Žemėje šiuo metu – jau ruduo, o mūsų Pasakų pasaulio laikas sustojo vidurvasarį, kada prisirpsta žemuogės. O juk iš tiesų mūsų laikas teka greičiau, nei žmogučių…”

     ”Ar dar kada galėsiu pamatyti tą besišypsančią tamsiaplaukę Mergytę vaikščiojant ežero pakrante,” – ilgesingai atsiliepė iš gelmės išniręs didysis Šamas. ”Ar dar atvers ji mums savo širdutę, ar įsileis vidun ?..”

     “Juk ir žmogučiai pasijunta laimingi, kai rožiniai fantazijos ir svajonių sparnai nuneša juos į nuostabų Pasakų pasaulį, kuris iš tiesų yra visai čia pat, šalia Žmonių pasaulio,” – tarsi varpelis suskambo skaidrus rausvasparnės elfukės balselis.

     “Taip, “ – pritarė iš šlapios žolės iškišusi galvą, iš papartyno atropojusi ugninė salamandra. ”Juk iš tiesų, subtilus Pasakų pasaulis ir žemiškasis egzistuoja kartu, ir Mergytė, rašydama pasakas, juos tarsi sujungia. Tada mes galime pasiekti Žmonių pasaulį, o jie gali atkeliauti pas mus. Todėl ir laukiame, kad ji pas mus sugrįžtų…”

     “Neliūdėkite, mano mielieji.Ji jūsų neužmiršo,” – švelniai tarė Saulytė, vienu spindulėliu meiliai glausdama prie savęs tylintį, auseles nuleidusį Kiškutį, o kitais apglėbdama visus nusiminusius draugus, ežerą ir mišką. ”Tiesiog gyvenimas Žmonių pasaulyje yra kitoks, “ – tęsė ji – “ir kartais žemiškieji rūpesčiai praryja visą žmogučių laiką, ir atima visą jų dėmesį. Aišku, kai kurie suaugę žmogučiai užmiršta pasakas, nuostabią jų karalystę ir jos gyventojus, ir nepakartojamus pojūčius, kažkada vaikystėje patirtus čia, pas mus. Tai įvyksta tada, kai pilka kasdienybė nulaužo jų fantazijos sparnus ir tvirtai uždaro jų širdučių vartelius, pro kuriuos mes nebegalime patekti vidun, į žmonių širdutes, ir nuspalvinti jų džiaugsmingomis pasakų spalvomis. O jie mumis nebetiki, o kai kurie ir visai užmiršta tvirtindami, jog Žemėje trykšta visai kitokie džiaugsmo ir malonumų šaltiniai…Bet ne visi jie tokie. Yra daug žmogučių, kurių širdutėse dega tokios trispalvės liepsnelės, kaip Dangaus Širdučių sode žydinčios trispalvės tulpytės. Tų žmonių širdutės yra atvertos subtiliam Pasakų pasauliui, o fantazija išaugina milžiniškus sparnus, kuriais jie gali pasiekti tolimiausių pasaulių užkampius ir patirti tokį džiaugsmą, apie kokį kiti net pasvajoti negali…”

     Visi tylėdami , tarsi sustingę, klausėsi, užliūliuoti malonios šilumos ir švelnaus Saulytės balso. Net miškas nustojo ošti, o lygiame, tarsi stiklas, ežero veidrodyje tik daugybė nematomų spindulėlių barstėsi auksu ir sidabru…

     “O mūsų Mergytė sugrįš, pamatysite, “ – toliau kalbėjo Saulytė aksominiu balsu.”Juk jos širdutėje žydi tulpytė, viena iš mėgstamiausių jos gėlių. Juk jos mažoje, karštoje širdutėje užtenka vietos mums visiems ir tam džiaugsmui, ir gėriui, kuris gimsta bendraujant su mumis ir, nebetilpęs viduje, per pasakas liejasi į išorinį pasaulį… Ji sugriš ir nauja pasaka vėl išjudins mūsų sustojusį laiką, ir mūsų mišką aplankys auksinis Rudenėlis, o išeinanti Vasarėlė pasiims ir išsineš nebaigtą rašyti pasaką, kad kitąmet jai sugrįžus, Mergytė galėtų pabaigti ją ir pradžiuginti nors kelis žmogučius, kurie ją perskaitys…”

     Saulytė, kaip visada, buvo teisi. Šeštadienio rytą mažoji Mergytė pasirodė paežerėje nešina kažkokiu keistu, nematytu šikšnosparnio ausimis, tamsiai rudu, lojančiu mažulyčiu stirniuku, patogiai įsitaisiusiu jai ant rankų. Kaip kasryt, pasveikinusi Saulytę, ji lėtai ėjo pakrante, šypsodamasi visiems sutiktiems ir grožėdamasi kiekvienu pamilto Pasakų pasaulio kampeliu…

     Turbūt supratote, kad ji parašė naują pasakėlę, ir Pasakų Laiko Ratas vėl pradėjo suktis, kartu įsukdamas ir mus į savo spalvingą, džiaugsmingą gyvenimą, jei tik atvėrėte savo širdučių vartelius tam subtiliam pasauliui, kuris nuspalvins mūsų šypsenas, pažadins mumyse miegantį vaiką, išaugins rožinius svajonių sparnus ir pražydins mūsų širdutėse tulpytes…

PAVASARIS RUDENĮ

Švito. Kas akimirką vis labiau šviesėjančio dangaus fone, apgaubtas švelnia balsvo rūko skraiste, bolavo jau grįžtantis iš sapnų karalystės, bet vis dar besilepinantis maloniu snūduriavimu, išmargintas spalvingomis dėmėmis, miškas. Danguje pasirodžius Saulytei ir jos pirmiems spindulėliams slystant miško link, rūkas sutirštėjo ir, visai paslėpęs mišką po tankia miglos skraiste, ėmė kilti aukštyn ir, rodės, uždengė visą dangų…

Saulytei gerokai pasidarbavus spindulėliais, rūkas išsisklaidė ir dangus nušvito blyškia rudens žydryne. Jos spindulėliai tiesėsi į mylimą Žemę, smalsiai apžiūrinėdami kiekvieną miško kampelį, grožėdamiesi nuostabiomis spalvomis, kurių vasarą neregėjo…

Atkulniavęs Spalis nuspalvino miško medžių ir krūmų lapus raudoniu ir auksu, gudobeles ir šermukšnius apkabinėjo skirtingų atspalvių raudonais uogelių karoliukais. Pirmųjų šalnų jau ankstėliau pakąsti lapai vos laikėsi ant medžių šakelių ir šiltas rudeninis vėjas negalėjo atsispirti pagundai sukelti jų šokį. Prisiartinęs prie raudonai auksinio klevo, jis, tarsi šilta banga, plūstelėjo į gražuolį medį, suvirpindamas spalvingus lapus, kurių daugelis, jau nebepajėgdami išsilaikyti ant gimtosios šakelės, pagauti šiltos sūkurio srovės, pakilo aukštyn auksiniu stulpu, šokdami savo paskutinį, bet neapsakomai gražų šokį. Šokančiuose lapuose atsispindėjo Saulytės spinduliai, dar labiau išryškindami jų grožį ir mažytis Saulės zuikutis šokinėjo nuo vieno lapelio ant kito, kol visus juos palydėjo žemyn, besileidžiančius šokiui baigiantis ir lėtai klojančius auksiniu kilimu rudenėjančią žolę…

Jau prabudusiame rudeniniame miške gyvenimas virė. Gražuolių kėkštų būrys triūsė prie ąžuolo. Vieni jų, plasnodami spalvingais sparnais, skabė giles nuo šakų, o kiti rankiojo jau nukritusias nuo gelsvai rusvais lapais nubarstytos žolės.

Nors Spalis jau gerokai įpusėjo, miške buvo šilta ir augo įvairiausi grybai, net ir tokie, kuriems augti šiuo metu buvo lyg ir pervėlu. Ežiukų šeimynėlė šauniai darbavosi ir neilgai trukus, visų spygliuotos nugarėlės buvo nusagstytos įvairių grybų kepurėlėmis.

Voveraitės, stebėję ežiukus iš medžio aukštybės, taip pat panoro pasirinkti grybų. Juk visą žiemą vien riešutėlių negrauši ir kankorėžių nelukštensi! Visos, tarsi susitarę, netikėtai, vienu metu liuoktelėję iš medžio žemėn, išgąsdino ežiukus, kurie , išgirdę įtartinus garsus, kaipmat susirietė į dygliuotus kamuoliukus, išbarstydami didesnę dalį savo surinktų grybų. Reginys voveraitėms pasirodė labai juokingas ir skambus jų juokas nuaidėjo mišku, o ežiukai pūškuodami vėl bandė susmeigti ant nugarėlių nukritusius žemėn grybus…

Pasigrožėjusi mirgančiu spalvomis mišku, Saulytė nuskubėjo pas Kiškutį. Reikėjo jį kuo skubiau pažadinti. Juk taip miegodamas jis galėjo pramiegoti visą grožį!

Kol ji meiliai glostė dar snūduriuojantį savo guolyje Kiškutį, jiedu išgirdo miške neįprastą, keistą lojimą. Kiškučiui miegai kaipmat išgaravo. Pašokęs guolyje, pastatęs auseles, jis sukluso.

“Tai pasakų Mergytė su savuoju šuniuku aplankė mūsų mišką,” – tarė Saulytė.

“O kas tas šuniukas – šikšnosparnis ar stirniukas?” – paklausė Kiškutis.”Ir kodėl jis taip triukšmauja, kad aidi visas miškas?”

“Mielas Kiškuti,” – nusijuokė Saulytė, -“miške jau seniai verda gyvenimas. Tu vienas miegi taip ilgai. Taigi lojimas tik tave vieną ir išgąsdino. O šuniukas – tai toks gyvūnėlis, kokius augina žmogučiai. Mūsų Mergytės šuniuko kūnas – tarsi mažyčio stirniuko, o galvytė su didžiulėmis ausimis – tarsi šikšnosparnio. Bet jis neturi sparnų. Užtai loja, ir dar kaip garsiai! O jo gyvenimo būdas tikrai primena šikšnosparnio, tik jis nekaba urve, patamsyje žemyn galva, bet labai mėgsta lipte prilipti prie savo numylėtos Mergytės pilvuko ir taip prisiglaudus būti ilgai ilgai. Beje, tokie gyvūnėliai miške negyvena ir būna labai prisirišę prie savo mylimo žmogučio. Be to, šuniukai labai panašūs į savuosius žmogučius, kaip elfai panašūs į gėles, kuriose gyvena. Beje, šis šuniukas, kaip ir mūsų pasakų Mergytė, taip pat yra mergytė. Ji tikrai labai draugiška ir linksma, netruksi tuo įsitikint…Lekiam jų pasitikt!” – šūktelėjo baigdama Saulytė, trūktelėjo Kiškutį už letenėlės ir netrukus abu skubėjo miško takeliu pasitikti viešnių.

Pirmiausiai Kiškutis išvydo mažąją Šuniukę. Ji, tarsi mažytis stirniukas, o gal – zuikutis, šuoliais liuoksėjo takučiu linksmai lodama. Tarsi bijodamas su ja susidurti, Kiškutis sustojo kaip įbestas, o Saulytė padrąsinamai paglostė jo nugarėlę. Tos kelios akimirkos jam virto amžinybe.

“Ar ji kada nustos lojusi?” – žiūrėdamas į šokinėjančią aplink jį, lojančią didžiaausę būtybę, mąstė sustingęs Kiškutis. ”Greičiau ta Mergytė pasiimtų ją ir prilipintų prie savo pilvuko…”

Netrukus prieš jo akis išniro ir pasakų Mergytė, nešina nedideliu krepšeliu grybų vienoje rankoje ir krepšeliu, su kaupu prikrautų daržovių ir obuolių – kitoje.

“Sveiki, mano mielieji!” – šūktelėjo ji šypsodamasi. ”Labai jūsų visų pasiilgau…” Ji pritūpė, paėmė žado netekusį Kiškutį ant rankų ir priglaudė jį prie krūtinės. Kiškutį užliejo šilta banga. Jis jautė, kaip švelni, maža rankutė glosto jo auseles, galvelę, nugarėlę. Dabar jis suvokė, kodėl gi ta Šuniukė taip mėgsta prilipti prie Mergytės pilvuko. Atsitokėjo jis tik tada, kai Mergytė atsargiai nuleido jį ant žemės ir šypsodamasi tarė:

“Žinau, Kiškuti, kad mėgsti pamiegoti ilgėliau, tai , tikriausiai, dar nepusryčiavai,” – ir ištiesė jam žalsvą kopūsto lapą.

Kiškučiui net galvelė pradėjo svaigti. Jis žiūrėjo į Mergytę, kurios švytinčiose tamsiose akyse ir šypsenoje žaidė Saulytės spinduliai, žiūrėjo į Saulytę, pakibusią virš Mergytės galvelės ir savo spindulėliais tarsi susiliejančią su ja, ir nelabai begalėjo suvokti, ką gi iš tiesų mato prieš save – Saulytę ar pasakų Mergytę. Jį stulbino nepaprastai panašus jų akių spindesys, panaši šypsena, balsas, netgi prisilietimas…Žiūrėdamas sustingusiu, tarsi stikliniu žvilgsniu, jis kramtė kopūsto lapą, visai nejausdamas jo skonio ir atsitokėjo tik tada, kai Šuniukė ilganage letenėle grybštelėjo jo drėgną nosiuką ir garsiai sulojo, žiūrėdama jam į akeles. Krūptelėjęs, Kiškutis pažvelgė į tamsias Šuniukės akis. Jos buvo visai tokios pat, kaip ir pasakų Mergytės, o trumpaplaukis tamsiai rudas kailiukas – tokios pat spalvos, kaip Mergytės plaukai. Jis jautė, kaip mažulytė ūsuota noselė apuostinėja jį, kaip juodi ūseliai paliečia jo nosiuką, skruostelius…Staiga Šuniukė griebė Kiškučiui iš dantų kyšantį kopūsto gabalėlį ir nulėkė takeliu pirmyn. Skambus Saulytės ir Mergytės juokas tarsi pažadino Kiškutį ir jis, suvokęs, kad Šuniukė žaisdama nusinešė jo kopūsto lapą, pasileido paskui ją takeliu.

Iki valios prisilakstę, jiedu grįžo takeliu atgal, kur lėtai žingsniavo pasakų Mergytė, o Saulytė ridenosi šalia jos, kiek pakilusi nuo žemės. Dabar jau visa ketveriukė nukeliavo prie ežero. Mergytė šypsodamasi sveikino kiekvieną sutiktą, o Šuniukė džiaugsmingai šokinėjo visus aplodama.

Paežerėje, jie pirmiausiai pamatė Undinėlę, kaip visada , sėdinčią ant akmenėlio ir šukuojančią savo ilgus plaukus. Pritūpusi Mergytė apkabino ją, paglostė jos šlapią galvelę ir , supynusi plaukus, padovanojo jai savo mažą veidrodėlį , kad ši bet kada galėtų pasigrožėti savo kaselėmis.

Pamatę viešnias, ežero vidury plaukiojančios gulbės priplaukė prie kranto pasisveikinti ir Mergytė meiliai jas pakalbino, paglostė jų grakščius kaklus, o Šuniukė – dar meiliau aplojo. Ežero vidury, iš gelmės išniręs didysis Šamas, ūsais tyliai praskleidęs vandens lelijų lapus, žiūrėjo į Mergytę. O ši, pajutusi žvilgsnį, tarsi šiltą prisilietimą, tuoj pat nukreipė akeles į ežerą, švelniai žvilgsniu paglostė Šamą ir pamojavo jam rankele.

Pabuvę prie ežero, viešnios, Saulytė ir Kiškutis nukeliavo į miško laukymę, prie didžiojo šlaito. Pakeliui Mergytė išdalijo visas daržoves, obuolius ir visus grybus, kuriuos pati surinko miške. Jos širdutę džiugino visi sutikti miško gyventojai ir nuostabus miško grožis. Auksiniai klevai spindėjo Saulytės spinduliuose, o šiltame rudens vėjuje savo paskutinį šokį šoko gražuoliai lapai. Mergytė šoko kartu su jais, sukdamasi ratu tame auksiniame lapų lietuje, kai jie pamažu leidosi žemyn, švelniai paliesdami iškeltas aukštyn jos rankeles, plaukus ir skruostus, o jos maža širdutė spurdėjo iš džiaugsmo, tyliai šnabždėdama: ”Pavasaris rudenį…” Tą širdutės šnabždesį pasigavęs vėjas ir šokantys, šnarantys lapai nešiojo po visą mišką ir, rodės, miškas ošė:”Pavasaris rudenį…Pavasaris rudenį…”

Auksinė rudens dienelė miške netruko prabėgti, o Mergytė su Šuniuke nesuskubo grįžti namo. Kiškutis su Saulyte pakvietė jas pabūti Pasakų Pasaulyje iki ryto ir pernakvoti Kiškučio trobelėje. Kai Saulytė, atsisveikinusi su visais, pabučiavusi Mergytei skruostuką ir spindulėliu paglosčiusi Šuniukei nugarėlę, susiruošė į savo debesėlių patalėlį už horizonto, Mergytė uždegė tris žvakeles, kurias buvo atsinešusi iš Žmogučių pasaulio. Kiškučio trobelė vėl nušvito, o žvakelės, pastatytos ant stalo, priešais trobelės langą, traukė visų akis savo keista, neįprasta šviesa…

Patekėjęs Mėnuliukas pro trobelės langą nuleido sidabrinę skraistę, kuria, tarsi šilta antklode, apklojo Kiškučio guolyje susirietusią į kamuoliuką pasakų Mergytę. Nuo ežero atsklido Undinėlės lopšinė. Mergytė, viena rankute priglaudusi prie savęs Kiškutį, o kita – savo Šuniukę, klausėsi šios gražios, vilnijančios mišku, vakaro dainos, kol jos akeles pamažu užmerkė gražus , spalvingas sapnas. Ji sapnavo pavasarį rudenį, kuriame praleido visą dieną, savo mylimą pasakų pasaulį ir per miegus šypsojosi…

Žvakelių ir Mėnuliuko nušviestoje Kiškučio trobelėje, aplink guolį susirinkę raudonkepuriai nykštukai, ugninės salamandros ir ažūriniais sparneliais plazdenantys elfai žiūrėjo į besišypsančią , sapnuojančią Mergytę ir klausėsi tylaus mažos širdutės, kurioje tilpo jų visas Pasakų Pasaulis, plakimo. Beužmiegantis miškas, palengva šnarėdamas medžių šakomis, tyliai šnabždėjo: ”Pavasaris rudenį…”

KALĖDINĖ DOVANA

     Išaušo nauja diena. Giedrame žiemos rytmečio danguje kylanti Saulytė, švelniai šypsodamasi, grožėjosi Žiemos nubalinta Žeme. Ji skleidė savo auksinius, bet gerokai vėsesnius, nei vasarą, spindulėlius, norėdama jais paliesti baltutį sniego kilimą, kuris , jos apšviestas, sužibo deimantais. Nors danguje debesėlių nesimatė, pavienės apsnūdę snaigės tingiai leidosi žemyn, nubarstydamos Saulytėje žėrinčiais deimantų krisleliais visą erdvę tarp Dangaus ir Žemės.

     Miškas taip pat buvo padengtas puriu sniego kilimu, o, tarsi sustingę, medžiai tyliai rymojo, apsigaubę minkštomis sniego skaromis. Rudens aukso miške nebeliko nė pėdsako. Jį pakeitė žėrinti šalta Žiemos baltuma. Pajutęs švelnų Saulytės spindulėlių prisilietimą, miškas budo iš šalto Žiemos sapno ir, neilgai trukus, jis vėl buvo sklidinas įprastinių garsų ir judėjimo.

     Bet ši diena nebuvo įprasta. Tai buvo Kūčių diena ir visi miško gyventojai su džiaugsmu rengėsi šventėms. Vieni jų ruošė skanėstus, o kiti – kalėdines dovanėles savo artimiesiems ir draugams.

     “O kurgi jie padės savo dovanėles?” – mąstė iš blyškios žydrynės juos stebėdama Saulytė. ”Reikia papuošti didžiąją eglę miško aikštelėje, prie didžiojo šlaito.Po ta skarota gražuole tikrai tilps visos dovanėlės…”

     “Sveika, Saulyte! Kada puošim eglutę?” – liuoktelėjęs iš miško tankmės tiesiai prie didžiosios eglės, tarsi atspėjęs Saulytės mintis, šūktelėjo Kiškutis.

     “Sveikas, Kiškuti! Negaliu patikėti savo spindinčiomis akelėmis ir auksinėmis auselėmis! Ar tave kas nors prikėlė, kad toks ankstyvas?.. O kokie baltučiai tavo naujieji kailinukai! Tokie gražučiai… Ir taip tau tinka…” – juokdamasi atsiliepė Saulytė ir po akimirkos, nusiridenusi eglės šakomis žemyn, jau buvo šalia Kiškučio. ”Papuošti eglutę mums padės nykštukai ir elfai. Nykštukai prigamino gražiausių kalėdinių žaislų. Padėkim juos atgabenti čionai.”

     Jiedu pasuko prie didžiojo šlaito, kurio papėdėje nykštukai krovė į mažulytį vežimėlį spalvingus medinius ir šiaudinius žaislus. Kai vežimėlis buvo prikrautas su kaupu, Kiškutis turėjo nutempti jį iki didžiosios eglės. Nors tempti toli nereikėjo, jam sekėsi sunkiai. Sniego sluoksnis buvo dar plonas ir Kiškučio kojelės vis kliuvo už sušalusių žemės grumstų. Užkliuvęs už didesnio, jau būtų nuvirtęs ir pats, ir vežimėlį išvertęs, bet Saulytė laiku pačiupo jį už ilgų auselių, ir vežimėlis su žaislais buvo išgelbėtas. Tada ji pakibo priekyje Kiškučio, ištiesė spindulėlius atgal, apkabino jį ir dviese tempti buvo visai nesunku.

     Neilgai trukus, kalėdiniai žaislai saugiai pasiekė eglutę. Čia jau laukė būrelis elfų. Nors diena nebuvo šalta, jie visi vilkėjo pienės pūkelių liemenes, o kojelės buvo apautos veltinukais.

     “Ar elfukai irgi su žieminiais kailinukais?” – tyliai sušnibždėjo Kiškutis Saulytei į ausytę.

     “Ne, tai ne kailinukai, o pienių pūkai,” – paaiškino ji. ”Jų tarpuose esantis oras apsaugo elfukus nuo šalčio. Juk jų šalyje visada vasara ir čia jiems gerokai šalta”. Tada Saulytė apglėbė spindulėliais elfukus, pašildė jų sparnelius, po to švelniai paglostė raudonkepures nykštukų galveles ir baltą Kiškučio nugarėlę. O tada tarė: ”Na, mano mieli mažyliai, kimbam į darbą, kol dar nesušalote! Papuoškim šią skarotą gražuolę gražiausiais kalėdiniais žaislais! Padovanokim džiaugsmą ir grožį vieni kitiems, ir visiems, kam to trūksta! Ir paskubėkime, nes ši žiemiška dienelė – trumpa , ir aš netruksiu išdalinti savo spindulėlius…”

     Nykštukai padavinėjo išdrožtus iš medžio žaislus, gėles, vaisius, nuspalvintus gražiomis spalvomis, Kiškutis kabino juos ant žemiau esančių eglės šakų, o Saulytė su elfukais darbavosi aukščiau, kur neturintys sparnelių ir spindulėlių pasiekti negalėjo. Pakabinus medinius žaislus, atėjo eilė šiaudiniams. Elfukai kabino šiaudinius angelėlius, didžiules snaiges, žvaigždeles. Galiausiai atėjo eilė kankorėžių ir gudobelės vaisių girliandoms…

     Saulytei dar nespėjus išdalinti visų spindulėlių, Kalėdų eglė buvo papuošta. Visi, triūsę prie jos, grožėjosi ja ir džiaugėsi savo pastangų vaisiais, suvokdami, kiek daug jiems reiškia šios šventės, eglė, dovanos, grožis, draugiškumas, kaip svarbu ir smagu sukurti džiaugsmą ir padovanoti jį kitiems…     

     Kai, neužilgo, Saulytė paskutiniu spindulėliu palietė kalėdinės eglės viršūnėje įtaisytą šiaudinę žvaigždę, ši ėmė mirguliuoti įvairiomis spalvomis ir nuo jos žemyn nusidriekė spalvingos, spindinčios šviesos girliandos. Visa eglė spinduliavo ir švytėjo vaivorykštės spalvom, ir miško gyventojai, atnešę kalėdines dovanėles padėti po eglute, kad šventinį rytą jų artimieji galėtų jomis pasidžiaugti, stovėjo tarsi pakerėti to spalvų žaismo ir tylėdami grožėjosi nuostabiu reginiu.

     Neilgai trukus, patekėjęs Mėnuliukas, užliejęs miško aikštelę savo sidabrine šviesa, dar labiau išryškino kalėdinės eglės grožį ir ypatingą švytėjimą, o po Kūčių vakarienės miško gyventojai rinkosi pasigrožėti mėnesienoje spinduliuojančiu kalėdiniu medžiu, kuris skleidė kažkokią ypatingą ramybę, harmoniją, užliedamas visus tyliu džiaugsmu ir pakilia nuotaika…

     Tuo pat metu ir Žmonių pasaulyje Kūčių vakaras skaičiavo paskutines valandas, pamažu užleisdamas vietą stebuklingai Kalėdų nakčiai, kai net ir Žmogučių pasaulyje atgimsta žaislai ir gyvuliukai pradeda kalbėti žmogaus balsu.

     Pasakų Mergytė, laikydama ant rankų savo mažąją Šuniukę, stovėjo prie lango, apšviesta žėrinčiais žaisliukais išpuoštos eglutės margaspalvių lempučių šviesų ir žiūrėjo laukan. Lango stikle atsispindėjo mirgančios lemputės, bet Mergytė jų nebematė. Jos sparnuotos mintys nešė kažkur tolyn, prikaustydamos ją prie lango jau stojančiam neapčiuopiamam laikui, o sustingęs akelių žvilgsnis, nukreiptas priekin, tarsi norėjo kažką įžvelgt šviesioje Žiemos naktyje…

     Ir, štai, danguje įsižiebė didžiulė žvaigždė, ir suspindo auksu , ir sidabru, skleisdama į erdvę pulsuojančius spindulius. Po kelių akimirkų į Žemę nusidriekė auksiniai sidabrinis spindulių šleifas, palietęs Žmonių pasaulio žemę aikštėje, priešais Pasakų Mergytės namus. Tiesiog akyse jis virto nuostabia, žalia, spindinčia, tarsi ugnine, egle, o naujai įsižiebusi didžioji žvaigždė, staiga nukritusi iš dangaus , papuošė jos viršūnę.

     Glausdama mažąją Šuniukę prie širdutės, Mergytė šypsodamasi žiūrėjo pro langą į stebuklus, vykstančius jau nebe Pasakų pasaulyje, ir jos mažą, karštą širdutę užplūdo begalinis džiaugsmas, kuris nebetilpęs joje, pradėjo lietis išorėn ir sklisti tolyn, į baltuojančią Kalėdų naktį…

     Beregint šalia gražuolės eglės atsirado ir nykštukai, ir elfai, ir ugninės salamandros, ir net mažoji Undinėlė su Kiškučiu. Aukštai danguje nušvito auksinė Saulytė, o po ja – sidabrinis Mėnuliukas. Erdvėje įsiviešpatavo visiška harmonija. Ugninė eglutė nedegino, o baltas sniegas – nešaldė. Nors dangus buvo visiškai giedras, švelnus vėjo gūsis paskleidė ant eglės šakų iš kažkur atsiradusias sniego plunksnas, kurios beregint virto švytinčiomis ugninių medžių plunksnomis. Didžiulis būrys elfukų pakilo aukštyn ir, plasnodami savo žvilgančiais ažūriniais sparneliais, nutūpė ant eglės šakelių, kuri dabar atrodė, tarsi išpuošta spalvingais švytinčiais kaspinėliais ir ugninėmis plunksnelėmis.

     Mėnuliukas abiem sidabriniais delnais pažėrė daugybę mažų sidabrinių žvaigždelių, kurios, pasiekę eglutės šakas, sužibo tarsi mažos žvakelės. Tada Saulytė ištiesė pluoštą plonyčių auksinių spindulėlių žemyn, kurie apgaubė Kalėdų eglę, tarsi plonytės auksinio lietučio srovelės. Kalėdų eglutė buvo nuostabi!

     Kol ją puošė, mažieji nykštukai, kiekvienas ant savo nugarėlės atnešę po maišelį su kalėdinėmis dovanėlėmis, išdėliojo jas po egle.

     Tada Kalėdų nakties tyloje pasigirdo Undinėlės balsas. Patogiai sėdėdama ant Kiškučio nugarėlės, ji giedojo gražią kalėdinę giesmę. Netrukus, vienas po kito, prie jos prisijungė vis daugiau balsų ir kurį laiką stebuklų nakties harmonijoje viešpatavo nuostabi muzika, užliejusi visą žmogučių pasaulį ir jame nebetilpusi, pasklido tolyn, neaprėpiamoje erdvėje.

     Pasakų Mergytės širdutė irgi giedojo tą neapsakomai gražią Kalėdų giesmę, kaip ir visų tų žmogučių širdutės, kurie tyliai stebėjo pro savo langus šios nakties stebuklus, negalėdami patikėti, kad visa tai iš tiesų vyksta čia ir dabar…

     Kai giesmė baigėsi, danguje nušvito dar viena žvaigždė, kuri greitai leidosi lanku žemyn, į Žemę, palikdama purpuriniai auksinį šleifą kalėdiniame danguje. Neilgai trukus, šalia kalėdinės eglės nusileido purpuriniais rūbais ir auksiniu apsiaustu pasipuošusi Kalėdų Dvasia. Šalia jos, iš abiejų pusių, auksiniais sparneliais pleveno du mažučiai, purpuriniais apdarėliais, angelėliai su krepšeliais rankutėse. Kalėdų Dvasia pasveikino visus čia esančius ir visą Žmogučių pasaulį su Šv.Kalėdom, ir palinkėjo visiems Meilės ir Taikos, o angelėliai pabėrė po saujelę purpuriniai auksinių miltelių iš savo mažų krepšelių. Tada švytinti trijulė nuskubėjo tolyn Žmogučių pasaulio gatvėmis, dalindama visiems Meilę ir Taiką.Ten, kur ji apsilankė, viskas nušvito purpuriniai auksine šviesa.Po kiek laiko Kalėdų eglutės fone, danguje, tarsi šiaurės pašvaistė, mirgėjo purpurinės ir auksinės šviesos atšvaitai.

     Didžiausias Kalėdų nakties stebuklas įvyko! Žemėje, nors trumpam, įsiviešpatavo Meilė ir Taika. Žmonių širdutėse išsiskleidė trispalvės tulpytės, žaislai atgijo, o gyvuliukai iš tiesų prakalbo žmogaus balsu. Pasakų Mergytė, vis dar stovėdama prie lango, priglaudusi Šuniukę, išgirdo jos tylų šnabždesį: ”Labai tave myliu…” ir pajuto, kaip mažas liežuvėlis švelniai palaižė jai rankutę.Ir jūs visi, kas dar nemiegojote, tikriausiai išgirdote kalbant savo mylimus gyvūnėlius, tiesa? O tie, kurie dar žaidžiate su lėlėmis, tikriausiai išgirdote jas tyliai šnekučiuojantis tarpusavy. Tie, kurie jau miegojote, keliavote į nuostabią sapnų karalystę, kurioje irgi vyko Kalėdų stebuklai, praturtinę ir apdovanoję visus brangiausiomis dovanomis, kurių apčiuopti ir įkainoti – neįmanoma…

     Bet viskas, net ir stebuklai, baigiasi. Pasakų Mergytė, prastovėjusi visą naktį prie lango, net nepajuto, kaip prabėgo ši nuostabi naktis. Juk stebuklų laikas lekia daug greičiau, tiesa?..

     Pradėjus švisti, spinduliuojanti ugninė eglė išnyko ir Pasakų karalystės gyventojai sugrįžo į savo pasaulį. Didžiulės ugninės plunksnos, dar neseniai puošę nuostabią eglę, uždengė langų stiklus, sustingo ant jų ir užgeso.

     Kai , Kalėdų rytą pakilusi Saulytė sveikino Žmonių pasaulį su gražiausia metų švente, jos spindulėliai, švelniai nuslydę langų stiklais, tarsi vėl uždegė jau ledinėmis virtusias ugninių medžių plunksnas, paryčiui užklojusias stiklus ir jose sužibo begalė mažulyčių deimantų krislelių. Jie žėrėjo įvairiomis spalvomis, kokiomis praėjusią stebuklų naktį spinduliavo ugninė eglė.

Kai ryte atsikėlę, pasidžiaugę kalėdinėmis dovanėlėmis, pažvelgsime pro langą ir pamatysime ant stiklo žėrinčias plunksnas, surinkime tuos deimantinius Meilės, Taikos ir Džiaugsmo krislelius, ir suberkime į savo širdutes. Saugokime šias be galo brangias dovanas, kurios, tarsi brangakmeniai, teauga mūsų širdutėse, kad vieną dieną, nebelaukdami stebuklų ir dovanų iš kitų, galėtumėm prajuokint supykusį, pakelt suklupusį, nušluostyt ašaras verkiančiam, užstot mažą ir silpną, sielos šilumos skraiste apgaubti sušalusį, padovanoti Meilę, Taiką ir Džiaugsmą visiems, ir kurti stebuklus patys, čia ir dabar…

DAINUOJANTI OBELIS

     Beišeinantys į praeitį metai skaičiavo savo paskutines valandas. Paskutinė metų dienelė buvo nešalta ir saulėta. Giedrame popiečio danguje besišypsanti Saulytė glostė savo spindulėliais beišeinančius metus, tarsi linkėdama jiems gero kelio, ir mylimą Žemę, spindulėlių pagalba apgaubdama ją savo auksinės širdutės šiluma ir meile. Jos žvilgsnis nukrypo į ramiai stūksantį mišką, kuris, Kalėdų šurmuliui praėjus, tyliai rymojo akinančiai balto sniego kilimo fone. Staiga iš miško tankmės iššoko Kiškutis ir nuliuoksėjo laukyme, savo mažų pėdelių pėdsakais piešdamas baltoje sniego drobėje didžiulį gėlės žiedą. Saulytė šypsodamasi tylomis stebėjo , kaip mažučio, ilgaausio dailininko pastangomis gimsta gražus žvaigždės formos žiedo siluetas, kaip iš jo viduriuko stiebiasi trys grakštūs kuokeliai, užsibaigiantys bumbuliukais. Ji žiūrėjo, kaip jau nebe Kiškučio pastangomis, vienas kuokelis nušvito melsva, kitas – gelsva, trečias – rausva šviesa, o gėlės centre, iš kurio stiebėsi kuokeliai, tarsi sužibo didžiulis kalnų krištolo lašas, o gėlės žiedlapiai pradėjo švytėti švelniai rausva spalva…

     Kai Kiškutis, baigęs savo kūrinį, sustojo laukymės pakrašty ir, pajutęs švelnų Saulytės spindulėlių prisilietimą, pakėlė akeles į giedrą dangų, jose suspindo auksinė jos šypsena, skleidžianti džiaugsmą, šilumą ir meilę.

     “Sveika, Saulyte!” – šūktelėjo Kiškutis: ”Na, kaip? Ar tau patinka?” – nenustygdamas vietoje, glostomas žaidžiančių su jo kailinukų plaukeliais, spindulėlių, tarsi nesitverdamas savam kailyje, paklausė jis. ”Išsakyk savo nuomonę apie mano kūrinį. Juk iš aukštai tau geriau matosi.”

     “Sveikas, mažasis dailininke,” – aksominiu balsu atsiliepė Saulytė. ”Iš tiesų – labai gražu. Tau puikiai pavyko. Minutėlei pakelsiu tave savo spindulėliais kiek aukštėliau, kad galėtum ir pats pamatyt, ir įvertint.”

     Tai ištarus, ji akimirksniu pakėlė Kiškutį spindulėliais aukštyn, virš laukymės, gerokai aukščiau miško medžių viršūnių, ir jis, pažvelgęs žemyn, net išsižiojo iš nuostabos, ir , rodės, neteko žado.

     Laukymės sniego kilime švelniai rausva šviesa pulsavo gražuolė gėlė, o jos viduriuke žėrėjo didžiulis, skaidrus baltas brangakmenis, iš kurio centro į dangų stiebėsi trys skirtingų spalvų kuokeliai, besibaigią didžiuliais, spalvingais perlais. Nesuprasdamas, kaipgi pėdelėmis galėjo sukurti tokį nuostabų, spalvingą žiedą, jis , tarsi pakerėtas, be žodžių, žiūrėjo į jį, kol Saulytė atsargiai nuleido jį ton laukymės vieton, iš kur buvo pakėlusi.

     Atsitokėjusiam Kiškučiui net ūsai pasipūtė iš pasitenkinimo. Iš džiaugsmo puolė lėkti laukymės pakraščiu ratu, aplink sniego gėlę, ir sustojo tik tada, kai aplėkė visą ratą. Ir tik tada, pakėlęs akeles į Saulytę, pastebėjo, kad ji kaba jau visai prie pat medžių viršūnių ir šviečia jau nebe taip skaisčiai, kaip pirmoje dienos pusėje.

     “Saulyte, mano miela, ar tu jau iškeliausi?” – tyliai paklausė sumišęs Kiškutis. ”Juk šiandien taip mažai pabuvome drauge”.

     “Taip, mano mažasis drauge, dabar jau greitai paliksiu Žemę, bet neilgam,” – atsiliepė Saulytė. ”Šią naktį, metų sandūroje, kai Senieji Metai skaičiuos savo viešpatavimo Žemėje paskutines sekundes, o Naujieji, dvylika žemiškųjų laikrodžių dūžių, skelbs savo atėjimą, aš sugrįšiu ir paimsiu tave kartu. Mudu aplankysime nuostabų Angelų slėnį, kuris randasi Danguje, dar gerokai toliau už Širdučių sodo. O kol kas lik sveikas…,” – tarė ji, pasiuntusi oranžiniai auksinį spindulėlį, ir pasislėpė už medžių.

     Beregint miške pradėjo temti ir kai Saulytė, atidavusi Žemei savo paskutinį spindulėlį, tarsi užgeso, mišką užliejo vakaro prieblanda.

     Tada Kiškutis pasuko atgal į mišką ir nuliuoksėjo prie didžiosios Kalėdinės eglės, kur rinkosi ir kiti miško gyventojai, norėdami gražiai palydėti Senuosius ir džiaugsmingai sutikti Naujuosius Metus.

     Aplink Kalėdinę eglę šurmuliavo žvėreliai ir paukšteliai, kiek tolėliau liepsnojo ir linksmai spragsėjo didžiulis laužas, apšviečiąs laukymę, eglę, džiaugsmingus susirinkusių veidus ir net gabalėlį dangaus. Čia būriavosi ir raudonkepuriai nykštukai, po egle šmėžavo ugninių salamandrų liepsnelės, o ant vienos iš apatinių eglės šakų, susisupusi į meldų apsiaustėlį, sėdėjo Undinėlė, judindama mažą, Pasakų Mergytės padovanotą veidrodėlį, nukreiptą į laužo liepsnas, ir bandė sugauti Saulės zuikutį. Kiek aukštėliau, ant žaliaspyglės šakos tyliai nutūpė būrelis elfų.

     Netrukus iš dangaus atsklido sidabrinė, ką tik patekėjusio Mėnuliuko šviesa ir Kalėdinę eglę tarsi nubarstė blizgučiais. Laukymė tapo dar gražesnė, o susirinkusiųjų akys ir šypsenos pradėjo dar labiau spinduliuoti laime ir džiaugsmu. Undinėlei pradėjus dainuoti, netrukus prisijungė daugybė balsų ir visas miškas aidėjo gražia vakaro daina. O akis džiugino laužo liepsna, žėrinti eglė ir šokančiųjų aplink laužą ratelis.

     Tos kelios gražios, paskutinės metų valandos netruko praeiti ir su tyliais, skaidriais krištolinių varpelių skambesio garsais artinosi Naujieji.

     Kai kažkur, neaprėpiamoje erdvėje pakibusiame smėlio laikrodyje paskutinė smiltelė lėtai nukrito žemyn, visiškai užbaigdama Senuosius Metus, ir Žemiškojo pasaulio laikrodžiai savo dvylika dūžių pradėjo skelbti Naujųjų Metų pradžią, Kiškutį, tupintį prie spindinčios eglutės, kažkas švelniai timptelėjo už auselės. Atsisukęs atgal, jis išvydo švytinčią , besišypsančią Saulytę. Kad neišsiskirtų akinančia auksine šviesa, ji savo naujos dienos spindulėlius buvo surišusi dailiu kaspinėliu. Apgaubusi Kiškutį švelnia šiluma ir pasveikinusi su Naujaisiais Metais, paragino paskubėti, nes iškeliauti iš čia jie turį suspėti, kol laikrodžiai nebaigė mušti dvylikos, tai yra tarpe tarp Senųjų ir Naujųjų Metų, kai laiko nėra.

     Kai Saulytė, apkabinusi Kiškutį savo ugninėmis rankutėmis, sparčiai kilo Mėnuliuko taku aukštyn, niekas iš susirinkusiųjų to nė nepastebėjo, nes visi džiaugsmingai sveikino vieni kitus su Naujaisiais Metais , linkėdami visko, ko dar trūko praėjusiais…

     Greitai šventinis šurmulys nutolo ir Kiškutį apgaulė tyla ir ramybė. Saulytės glėbyje jam buvo gera ir saugu, jis užsimerkė ir kuriam laikui tarsi ištirpo toje ramybėje…

     Atsitokėjęs ir pramerkęs akeles, jis suprato esąs jau Danguje. Čia dangus buvo giedras ir skaisčiai žydras, o prieš akis bolavo jau lankytas Širdučių sodas.

     “Šįkart į Širdučių sodą neužsuksime, Kiškuti, nes keliauti reikės toli,” – prabilo Saulytė. Angelų slėnis yra už Žydrųjų kalnų. Negaiškime laiko, keliaukime šiuo takeliu, jis mus ir nuves į tikslą…”

     Be žodžių Kiškutis pasuko takeliu, paskui sparčiai besiridenančią Saulytę. Kiek jiedu taip keliavo, jis nežinojo, o savo bendrakeleivės to ir nepaklausė. Pagaliau prieš akis išniro žydri, pasipuošę sidabrinėmis sniego kepurėmis, kalnai. Tada Saulytė jam paaiškino, kad kalnų papėdėje yra siauras tarpeklis, pro kurį jiedu ir nukeliaus į Angelų slėnį.

     Kalnai buvo nuostabaus grožio. Gėrėdamasis jai, Kiškutis sparčiai judėjo paskui auksinę vedlę, ir neilgai trukus, jiems prieš akis atsivėrė nuostabaus grožio slėnis. Jame viskas atrodė kažkaip kitaip, nei Kiškutis galėjo įsivaizduoti.

     Dangus virš slėnio buvo žalsvai žydras, o žolė – smaragdo žalumos. Kalnai juosė slėnį mėnulio pjautuvo formos lanku, kurio abu smaigaliai beveik lietėsi. Slėnyje matėsi, tarsi išbarstyti akinančiai baltos šviesos lašeliai, smaigaliu į viršų sustatyti kažkokie nedidučiai statiniai, kurie buvo išdėstyti simetriškai ir sudarė savotišką drugelį. Tolėliau už jo, iš kalnų tryško krištolinio skaidrumo upelis, ir, rodės, kiekvienas vandens lašelis tyliai skambėjo tarsi krištolinis varpelis.

     Saulytei su Kiškučiu prisiartinus, juos apspito mažučiai, visų septynių vaivorykštės spalvų rūbeliais apsirėdę, angelėliai. Kai pasisveikinę jie atsitraukė, prie keliautojų priėjo angelas auksiniais sparnais ir švytinčiu baltu apdaru.

     “Būkite pasveikinti Angelų slėnyje, mano mieli Saulyte ir Kiškuti. Kviečiam pasisvečiuoti mūsų amžino Pavasario šalyje, “ – tarė jis maloniu balsu ir pakvietė sekti paskui jį.

     Sekdami paskui angelą, jie grožėjosi vaiskia smaragdine žole, kurioje buvo išsimėtę mažučiai mėlynai violetinių kvapniųjų našlaičių ir alyviniai rožinių pavasarinių raktažolių kupsteliai. Netrukus jie priėjo baltuosius švytinčius statinius, kurie pasirodė beesą angelėlių namukai. Jie turėjo po vieną arkinį langelį, kuris visuose buvo nukreiptas viena kryptim – link krištolinio upelio. Kai namukai liko už nugaros, trijulę pasitiko gražuolis Povas, kuris išskleidęs savo nuostabią, spinduliuojančią visomis vaivorykštės spalvomis,uodegą, tarsi norėjo kažin ką nuo svečių paslėpti.

     “Parodykime mūsų svečiams Dainuojančią Obelį,” – švelniai tarė auksasparnis angelas. Sulig jo žodžiais, Povas nuleido uodegą ir spalvingomis plunksnomis, tarsi šleifu, švelniai braukdamas žolę, ramiai nužingsniavo šalin.

     Kiškutis su Saulyte išvydo nuostabaus grožio žiedais aplipusį medelį, kuris išties labai priminė obelį. Didžiuliai, baltai rausvi žiedeliai skleidė be galo malonų kvapą, o kai kuriuose matėsi tarsi įsodinti mažučiai auksiniai kaspinėliai. Labai stebino ir medelio kotas, kuris atrodė, tarsi supintas iš dviejų virvelių. Kai trijulė priėjo visai arti, auksiniai kaspinėliai pakilo nuo žiedelių, plazdenančiais sparneliais švelniai suvirpindami žiedlapius, kurie virpinami pradėjo tyliai skambėti. Po kelių akimirkų pasigirdo švelnus moteriškas balsas, kuris be žodžių dainavo dar negirdėtą, nuostabiai gražią dainą, kuri skleidė ypatingą harmoniją ir tikrą palaimą. Kiškučiui pasirodė, kad jam išaugo sparneliai ir jis, kartu su šia nuostabia melodija, lydima tylaus varpelių skambėjimo, sklando virš šio smaragdinio slėnio žalsvai žydrame danguje…

     Kai daina nutilo, į žolę pabiro baltai rausvi , kvapnūs žiedlapiai.Iš kažkur išdygusi mažutė angeliukė rausvais sparneliais ir baltu švytinčiu apdarėliu, pasipuošusi galvelę baltų ir rausvų žiedelių vainikėliu, ėmė rinkti nukritusius žiedlapius į mažulytį skaidrų, krištolinį krepšelį. Kai žiedlapių lietus baigėsi, o angeliukė surinko visus iki vieno žiedlapius, ant likusių žiedelių vėl nutūpė auksiniai drugeliai ir vėl sustingo tarsi mažučiai auksiniai kaspinėliai…

     “Dabar, mano mielieji, kai pamatėte ir išgirdote mūsų stebuklą, prisėskime prie mūsų Obelėlės ant žolės ir aš jums papasakosiu nuostabiausią istoriją,” – švelniai prabilo auksasparnis angelas ir tęsė toliau. “Kažkada, labai, labai seniai, tikrai neatmenamais laikais, šiame slėnyje, šioje vietoje irgi augo gražutė Obelėlė. Kai ji paaugo, vieną dieną apsipylė nuostabiais, baltai rausvais žiedais. Kai jos žiedus aplankė auksiniai drugeliai, ji užmezgė tik vieną vienintelį rausvą obuoliuką. Kai jis užaugo ir prinoko, į slėnį atskrido lig tol nematyti paukščiai. Pastebėję gražuolį obuoliuką, puolė kapoti jį snapais. Obuoliukas suskilo pusiau ir puselės nukrito žolėn. Kiekvienoj jų tebuvo tik po vieną žvilgančią sėklą. Paukščiai puolė žemėn, čiupo vienas vieną obuolio puselę, kitas – kitą ir, plasnodami galingais sparnais, nuskrido kažkur tolyn, gal būt į tuos pasaulius, iš kur buvo atskridę. Kai jie paliko Dangaus karalystę, Obelytė iš mūsų slėnio tiesiog išnyko. O obuoliuko sėklelės pradėjo kiekviena savo savarankišką gyvenimo kelią tolimam Žmonių pasauly ir daugiau viena kitos nebematė. Iš kiekvienos jų išdygo po obelį, kurios augo, žydėjo, vedė vaisius, kurie vėl duodavo gyvybę naujoms obelims, pakeitusioms gyvenimo vėtrų nudžiovintas ir nulaužytas savo senoles. Ir begalę kartų Žmonių pasaulyje pavasariai pražysdavo rausvais obelų žiedais, ir begalę kartų karštis nudžiovindavo, o šaltis sušaldydavo jas, suteikdami galimybę joms atgimti tik per jų kūrinius – raudonskruosčius obuoliukus…

     Taip joms mirštant ir gimstant, prabėgo begalė laiko ir niekas negali jo suskaičiuoti, tik Aukščiausiasis. Ir per visą tą begalinę atsinaujinimo grandinę, obelėles lydėjo vienas bendrumas – nepaaiškinamas suvokimas, kad kažko be galo ilgiesi, kad kažko labai trūksta, kad pajustum savo pilnatvę ir vientisumą…

     Ir štai vieną amžinojo Pavasario dieną į mūsų slėnį, čionai, kur dabar auga Dainuojanti Obelis, atskrido Povas, laikydamas snape žvilgančią juodą sėklelę ir numetė ją lygiai toje vietoje, kur kadaise augo pirmykštė Obelaitė. Angelėlių laistomas krištolinio upeliuko vandeniu, medelis augo tiesiog akyse, ir, nelabai ilgai trukus, sukrovė žiedus. Kai jie išsiskleidė ir po Angelų slėnį pasklido švelnus jų kvapas, Obelėlę aplankė auksiniai drugeliai. Kai apžiūrėti žydintį gražuolį medelį susirinko angelėliai, drugeliai pakilo, švelniai suvirpindami Obels žiedlapius, kurie tyliai suskambo lyg varpeliai. Iš medelio šerdies pasigirdo liūdna daina. Ją gražiu moterišku balsu dainavo Obels Širdis. Neaprėpiamon pasaulių platybėn gražia melodija liejosi neapsakomas ilgesys Širdies, negalinčios surasti tai, ko ieško, sielos šauksmas beribėje erdvėje ir viltis būti išgirstai…

     Kai daina nutilo, iš kažkur toli toli, tarsi iš po žemių, pasigirdo ta pati liūdna Širdies daina, tarytum tylus aidas, o gal atsakas į pirmąją. Tada mūsų akyse Obels kamienas atsivėrė ir iš šerdies išskrido baltas Balandis. Jis nuplasnojo kažkur tolyn, už mūsų Žydrųjų kalnų, ta kryptimi, iš kur atsklido atsakas į pirmąją dainą.

     Balandžiui išskridus, Obels šerdis užsivėrė, o kamieno žievėje neliko nė žymės. Tik nuo to laiko Obelėlė tarsi sustingo, žiedai nebekvepėjo ir nebeskambėjo varpeliais, o jos Širdis daugiau nebedainavo. Tyliai stebėjome ją nebylią, dienų dienom rymančią lyg statula, ir siuntėme jai savo šilumą ir meilę, kad nors šį kartą jos neprarastumėm…

     Bet štai vieną gražų amžino Pavasario rytą, angelėlius, dar tebebuvusius savo lašo namučiuose, laukan ištraukė skambus, mūsų mažosios angeliukės Baltarožės balselis:”Obelytės Balandis sugrįžo! Greičiau visi laukan !”

     Subėgę prie Obels, angelėliai dar spėjo pamatyti, kaip, atsivėrus jos šerdžiai, vidun įskrido baltasis Balandis, snapuke nešdamas kažinką juodą žėrintį, tarsi sėklelę.

     Po to pradėjo dėtis tikri stebuklai. Balandžio atneštoji sėklelė išleido Obels Širdyje šaknis, kurios nusileido šerdimi žemyn, pasiekė žemę ir susipynė su Obelėlės šaknimis.Iš žemės išdygo stambus daigas, kuris, tarsi liana, pradėjo vyniotis spirale liaunu kamienu aukštyn, kol pasiekė žydinčias šakeles. Tada vijoklis pradėjo šakotis ir tuoj pat persipynė su žydinčiomis šakelėmis. Tiesiog akyse, ant naujųjų šakučių augo pumpurėliai ir kai kurie jų – čia pat skleidėsi. Jie nesiskyrė nuo mūsų Obelėlės žiedų. Ir tik tada pajutome, kad jie vėl kvepia, tik dar maloniau. Pasklidus kvapui, prie Obels vėl sugrįžo auksiniai drugeliai ir nutūpė į žiedelius. Neilgai trukus, jie staiga pakilo vėl, suvirpindami žiedlapius, kurie suskambo tarsi krištoliniai varpeliai. Po akimirkos pasigirdo nuostabiai graži daina. Švelniu moterišku balsu tolyn vilnijo džiaugsmas. Obels šerdis atsivėrė ir iš jos išskridęs baltutis Balandis nutūpė ant žydinčios šakelės ir ,ramiai tupėdamas, rodės, klausėsi nuostabios laimingos Širdies dainos.

     Tuo metu atviroje šerdyje nušvito dviguba rausva Širdis, kuri skleidė švelnius, pulsuojančius rausvai auksinius spindulius. Jie švelniai glostė angelėlius, užliedami juos ir visą aplinką begaline meile, džiaugsmu ir visiška harmonija.

     Dainai pasibaigus, Balandis sugrįžo į Širdį, šerdis užsivėrė ir žemėn pabiro kvapnūs baltai rausvi žiedlapiai.

     Nuo to laiko Obelis kasdien dainuoja tą nuostabų Himną Meilei ir Džiaugsmui, ir kaskart vis barsto žiedlapius žemėn, kuriuos angeliukė Baltarožė kasdien surenka į savo krištolinį krepšelį. Nuo to laiko, mūsų Obelėlė vėl žydi amžinai, tik nebemezga obuoliukų. Jai nebereikia atgimti jų pagalba. Ji susigrąžino savo antrąją puselę ir jos džiaugsminga, ir laiminga Širdis jaučia visišką pilnatvę, vientisumą ir darną. Todėl ji taip ir džiaugiasi. Kai džiaugsmas ir begalinė meilė išsilieja daina ir sklinda beribėje erdvėje, atgarsiai pasiekia tolimiausius pasaulius ir sušildo visus, kas tik nori tai išgirsti ir pajusti, ir atveria savo širdutes. O mažoji Baltarožė kasdien skrenda su surinktais žiedlapiais į aukščiausią Žydrųjų kalnų viršūnę. Ten jos laukia sidabrinis vėjas, kuris išnešioja žiedlapius po žemesniuosius pasaulius, tuo pačiu – ir Žemiškąjį. Su žiedlapiais į juos sklinda santarvė, vienybė ir darna. Štai tokia nuostabi Nesibaigiančios Meilės ir Džiaugsmo istorija…” – užbaigė savo ilgą pasakojimą auksasparnis angelas.

     …Ryte Kiškutis prabudo guolyje, savo trobelėje. Pramerkęs akeles, vėl tuoj pat užsimerkė, bandydamas suvokti, ar iš tiesų buvo Angelų slėnyje, ar tik sapnavo. Pagaliau, nusprendęs, kad nėra skirtumo, ar keliauti sapne, ar pasakiškoje tikrovėje, pašoko iš guolio ir pažvelgė į langą.

     Akimirksniu Saulytės nušviestos sniego plunksnos lango stikle virto žydinčia obels šaka. Kiškutis net užuodė tą malonų žiedų kvapą ir pamatė viename iš jų tupintį auksinį drugelį. Kai šis, pakilęs nuo žiedo nuplasnojo kažkur tolyn, tikriausiai į Angelų slėnį, žiedlapiai švelniai suskambo ir pasigirdo gražioji Obels Širdies daina. Kiškutis pajuto, kad jo širdutė dainuoja kartu, kaip ir širdys visų, kurie atvėrę jas, klausosi. Daina aidėjo Kiškučio miške ir , nebetilpusi Pasakų pasaulyje, pradėjo sklisti tolyn, į Žmonių pasaulį.

     Ir mes visi, kas tik atvėrę savo širdutes džiaugsmui ir meilei, kada nors išgirsime tą nuostabią dainą. Kada nors ši daina skambės džiaugsmingu begalės širdučių choru beribėje erdvėje, užliedama ją begaliniu džiaugsmu, meile ir harmonija. O kol tai įvyks, angeliukė Baltarožė kasdien rinks santarvę, vienybę ir darną skleidžiančius kvapnius, baltai rausvus obels žiedlapius ir juos barstys pavėjui. Ir nenustebkime, kai vėjas pro atvirą langą atneš mums kelis žiedlapius iš Angelų slėnio. Tiesiog atverkime savo širdutes ir skleiskime vidinę šilumą, Santarvę, Vienybę ir Darną aplinkiniams, kad mūsų Žemiškajam pasauly kuo greičiau įsiviešpatautų Šviesa, Džiaugsmas, Meilė ir Harmonija…