„Tiesa yra nesikeičianti mano dalis.“
Klausimas: „Ar tai tiesa, ar tai realu?“ Gali būti du atsakymai: „Taip“ ir „Ne“. Tai yra tiesa, jei jūs tuo tikite. Tai nėra tiesa, jei jūs tuo neįsitikinę. Stiklinė gali būti tiek pusiau pilna, tiek ir pusiau tuščia, priklausomai nuo to, kaip į tai pažiūrėsite.
Yra milijardai minčių, kurias mes galime pasirinkti.
Daugelis iš mūsų mąsto taip, kaip mąstydavo mūsų tėvai, bet mums nebūtina ir toliau taip daryti. Juk niekas nereikalauja mąstyti tik viena linkme.
Kokias mintis aš pasirenku, tai ir tampa mano tiesa. Kokias mintis pasirenkate jūs, tai ir tampa jūsų tiesa. Mūsų gyvenimai ir patirtis yra visiškai skirtingi.
Tai, kuo mes tikime, tai ir tampa mūsų tiesa .Panagrinėkime savo mintis.
Jei jus ištinka finansinė krizė, tai galimas dalykas, kad jūs tikite, jog esate nevertas turėti pakankamai pinigų, tikite vargais ir skolomis. Jei jūs įsitikinęs, kad visa, kas gera greitai baigiasi, tai jūs manote, kad gyvenimas jums tik spąstai. Kaip dažnai girdžiu „Laimėti skirta ne man“.
Jei jūs nesusirandate draugo ar draugės, tai jums gali kliudyti įsitikinimas „Niekas manęs nemyli“ ar „Manęs pamilti neįmanoma“. Gal jūs galvojate „Žmonės mane tik įskaudina“. Gal mąstote, kad šeimoje jus laikys po padu taip, kaip buvo jūsų namuose.
Jei jūsų sveikata prasta, tai gal būt šitai lemia įsitikinimas, kad ligos jūsų šeimoje paveldimos. O gal kaltę suverčiate blogam orui. Gal tokie įsitikinimai: „Bėdos nuo manęs neatstoja“, „Aš gimiau tam, kad kentėčiau“.
Jūs galite būti ir kitaip įsitikinęs. Gal jūs net to nesuvokiate. Daugelis nesuvokia. Pastarieji pastebi tik išorines aplinkybes. Jūs taip ir liekate gyvenimo auka, kol kas nors jums sugeba parodyti ryšį tarp išorinių įvykių ir minčių.
Problema Įsitikinimas
Finansinė krizė Aš nevertas turėti pinigų
Nėra draugų Niekas manęs nemyli
Problemos darbe Aš nesu pakankamai geras specialistas
Nuolat turiu įtikti kitiems Niekada nebūna taip, kaip aš noriu
Visos problemos kyla iš mąstymo stereotipų, o minčių stereotipus galima pakeisti.
Gal tos problemos, su kuriomis mes rungiamės visą gyvenimą atrodo tikros, tačiau, kad ir koks sunkus būtų mūsų svarstomas atvejis, tai yra tik išorinė mūsų mąstymo stereotipo raiška.
Jei jūs nežinote, kokios mintys sukuria problemas, tai teisingai darote skaitydami šį straipsnį, nes jis ir yra jūsų pagalbininkas. Pažvelkite į savo gyvenimo problemą. Paklauskite savęs: „Kurios mano mintys sukūrė problemas?“.
Jei jūs kurį laiką tyliai pasėdėsite ir pasvarstysite šį klausimą, tai jūsų vidinis balsas pasufleruos atsakymą.
Kai kurie dalykai, kuriais mes įtikime, yra pozityvūs ir naudingi. Tokios mintys mums tarnauja visą gyvenimą, pavyzdžiui, „prieš pereidamas gatvę, apsižvalgyk“.
Kiti teiginiai svarbūs tik vaikystėje. Augant jie nebeatitinka tikrovės. Teiginys „Nepasitikėk svetimais“ gali būti geras patarimas vaikui, bet ne suaugusiam, nes jei ir toliau tuo vadovausitės, tai tapsite izoliuotu ir vienišu žmogumi.
Kodėl mes taip retai kada atsisėdame ir ramiai savęs paklausiame, ar tai tikra tiesa? Pavyzdžiui, kodėl aš tikiu tokiais dalykais: man sunku ką nors išmokti. Ar toks įsitikinimas man dabar tinka? Iš kur jis atsirado? Ar aš vis dar tuo tikiu todėl, kad mano pirmos klasės mokytoja tai nuolat kartojo? Ar ne geriau man sektųsi, jei aš atsisakyčiau tokio įsitikinimo?
Įsitikinimai, kad „berniukai neverkia“ o „mergaitės nelaipioja po medžius“ suformuoja nešvelnius, nejautrius vyrus, o mergaitės tampa moterimis, netikinčios savo fizine stiprybe.
Jei, kai buvai vaikas, tave mokė, kad pasaulis yra baisus, tai viskas, kas atsitiks, patvirtins šį mūsų įsitikinimą. Tai tinka ir pasakymams: „Nepasitikėk svetimais“, „Neik į gatvę naktį“ arba „Žmonės tave apgaus“.
Iš kitos pusės, jei vaikystėje mus mokė, kad pasaulis yra saugi vieta, tai mūsų įsitikinimai bus kitokie. Mes lengvai priimsime tą nuostatą, kad mus supa meilė, kad žmonės yra draugiški, ir aš visada gaunu tai, ko man reikia.
Jei vaikystėje jus mokė: „Tai vis per mane“, tuomet visada jausitės kaltas, nesvarbu, kas beatsitiktų. Toks įsitikinimas pavers jus į žmogų, nuolat kartojantį: „Atsiprašau.“
Jei vaikystėje jus išmokė nuostatos „Aš nieko nereiškiu“, tai tokio įsitikinimo dėka jūs visada atsidursite eilės gale, nesvarbu, kur jūs bebūtumėte.
Kaip tik toks atvejis ir iš mūsų vaikystės, kai mums niekada nebelikdavo pyrago. Kartais jautiesi esąs nematomas, kai kiti tavęs nepastebi.
Jei jūsų vaikystės aplinkybės išmokė jus manyti: „Niekas manęs nemyli“, tai tada jūs tikrai jausitės vienišas. Net tada jei jūsų gyvenime atsirastų draugas arba draugė, tai toks ryšys truktų neilgai.
Jei šeima išmokė nuostatos: „Vis ko nors trūksta“, tuomet aš esu tikras, kad jūs dažnai jaučiatės taip, lyg spintelė būtų tuščia, arba vos suduriat galą su galu arba visada esate paskendęs skolose.
Įtikinami pavyzdžiai būtų tokie. Vienas žmogus, kuris užaugo tokiuose namuose, kur buvo tikima, jog viskas blogai, nuo to gyvenimas gali tik pablogėti. Pagrindinis jo gyvenimo džiaugsmas buvo žaisti tenisą, bet jis užsigavo kelį. Jis apsilankė pas visus gydytojus, kiek tik buvo įmanoma, tačiau darėsi tik blogiau. Pagaliau jis visai nebegalėjo žaisti.
Kitas žmogus užaugo dvasininko šeimoje ir vaikystėje jam įkalė į galvą, kad pirmiausia turi būti galvojama apie visus kitus. Dvasininko šeima visada buvo paskutinėje vietoje. Šiandien šis žmogus puikiai sugeba padėti savo klientams padaryti geriausią biznį, tačiau jis pats dažniausiai paskendęs skolose. Jo įsitikinimas verčia jį būti paskutiniu eilėje.
Kaip dažnai mes kartojame: „Toks jau aš esu“ arba „Taip jau man skirta“. Būtent, šie žodžiai iš tikrųjų ir pasako, kad tai, kuo mes tikime, mums yra tiesa, o ji dažniausiai yra tik kažkieno mums primesta nuomonė.
Ar jūs esate vienas iš tų žmonių, kuris, atsikėlęs rytą ir pamatęs, kad lyja, sako: „Fe, kokia šlykšti diena“.
Tai nėra šlykšti diena. Tai tik lyja. Jei mes apsivilktume tinkamus drabužius ir pakeistume savo požiūrį, galėtume pasidžiaugti tokia lietinga diena. Jei mes įsitikinę, kad lietingos dienos yra bjaurios, tai mes visada pasitiksime lietų sunkia širdimi. Mes kovosime su ta diena, užuot tiesiog susitaikę su tuo.
Nėra nei blogo, nei gero oro, yra tik oras ir mūsų kiekvieno reakcija į jį.
Jei norime, kad gyvenimas būtų pilnas džiaugsmo, mes turime generuoti džiaugsmingas mintis. Jei norime būti turtingi, turime taip pat generuoti atitinkamas mintis, o jei norime, kad gyvenimas būtų pilnas meilės, turime generuoti mintis apie meilę. Tai, ką mes mąstome ar tariame, sugrįžta į mus.
Veikia visatos traukos dėsnis.
Aš kartoju: „Galia slypi dabartyje“. Jūs niekada nestovite vietoje. Būtent čia vyksta pasikeitimai, būtent čia, būtent dabar, mūsų sąmonėje. Visai nesvarbu, kiek laiko tęsiasi koks nors neigiamas stereotipas: ar mus kamavo liga, gal buvo nevykę tarpusavio santykiai, gal mums trūko pinigų, gal neapkentėte savęs. Mes galime pradėti keistis jau šiandien.
Kiekvienas momentas yra naujo pradžia.
Jūsų problema visai nebūtinai turi likti jums tiesa. Paprasčiausiai ji gali išnykti į nebūtį, iš kur ir atsirado. Jūs tai galite padaryti.
Prisiminkite: jūs ir tik jūs sukuriate savo mintis. Savo pasauliui jūs esate visa valdžia ir galia. Jūsų praeities mintys ir įsitikinimai sukūrė šį dabartinį ir visus kitus momentus. Tai, ką jūs dabar pasirenkate kalbėti, bei kuo tikėti, sukurs kitą momentą, kitą dieną, kitą mėnesį ir kitus metus.
Taip, mano brangieji. Aš galiu jums duoti patį nuostabiausią patarimą iš savo ilgametės patirties, tačiau jūs galite ir toliau mąstyti senais stereotipais. Galite atsisakyti keistis, laikytis įsikabinę visų savo problemų.
Savo pasauliui jūs esate jėga. Kokias mintis pasirinksite, tą ir turėsite.
Šis momentas pradeda naują procesą. Kiekvienas momentas yra naujo pradžia, o šis momentas yra naujo pradžia būtent čia, būtent dabar. Argi nenuostabu tai suvokti. Šis momentas yra jėga. Tuo momentu prasideda keitimasis.
Sustokite minutėlę ir pagaukite savo mintį. Apie ką jūs dabar galvojate? Jei tiesa, kad mintys apsprendžia jūsų gyvenimą, tai ar norėtumėte, kad tai, ką jūs dabar galvojate, išsipildytu? Jei tai rūpesčio, pykčio, nuoskaudos, keršto ar baimės mintys, tai kokios, jūsų nuomone, tos mintys sugrįš pas jus.
Ne visada lengva pagauti mintis, nes jos tokios greitos. Tačiau tuoj pat mes galime pradėti stebėti ir klausytis, ką mes sakome. Jei išgirstate save tariant neigiamus žodžius, sustokite nebaigę sakinio. Arba perfrazuokite tą sakinį, arba tiesiog nebesakykite jo. Jūs netgi galite jam pasakyti: „Lauk!”
Įsivaizduokite save, stovintį eilutėje kavinėje ar bufete kokiame prabangiame viešbutyje, kur vietoj patiekalų yra lėkštutės su mintimis. Jūs galite pasirinkti įvairiausias jums patinkančias mintis. Tos mintys sukurs jums ateities įvykius.
Taigi, jei jūs pasirinksite mintis, kurios sukurs problemas ir skausmą, pasielgsite kvailai. Tai, lyg rinktis maistą, nuo kurio jums visada bloga. Mes galime taip pasielgti kartą ar du, tačiau, kai tik išsiaiškiname mums netinkantį maistą, mes laikomės nuo jo atokiau. Tas pats ir su mintimis. Laikykimės atokiau nuo minčių, kurios mums sukelia problemas ir skausmą.
Vienas pirmųjų mokytojų, daktaras Raymond Charles Barker nuolat kartodavo: „Jei egzistuoja problema, nebūtina tuoj pat pulti kažką daryti. Būtina pirmiausia išsiaiškinti, išsianalizuoti esmę“.
Savo mintimis mes kuriame ateitį. Jei dabartinėje situacijoje yra kas nors negeidžiamo, tuomet mes savo mintimis turime pakeisti tą situaciją. O pradėti ją keisti galime tą pačią sekundę.
Aš be galo norėčiau, kad mokyklose pirmiausia išmokytų stebėti, sekti kaip ir ką mes mąstome. Aš niekada nesupratau ir nesuprantu, kodėl taip svarbu išmokyti vaikus atsiminti mūšių datas. Tai juk protinės energijos beprasmis eikvojimas. Vietoje to mes juos galėtume išmokyti svarbių dalykų: „Mąstymo procesas“, „Kaip tvarkyti finansinius reikalus“, „Kaip saugiai investuoti pinigus“, „Kaip būti geru tėvu (motina)“, „Kaip susikurti gerus santykius“, ir „Kaip išmokti pajausti savo vertę“.
Ar galite įsivaizduoti, kokia būtų visa suaugusiųjų karta, jei jie būtų buvę mokomi tokių dalykų mokykloje kartu su visomis kitomis disciplinomis. Tik pagalvokite, kaip tos tiesos būtų įgyvendintos. Mes turėtume laimingus žmones, kurie būtų patenkinti savimi. Mes turėtume žmones, kurie neturėtų finansinių sunkumų ir praturtintų ekonomiką, išmintingai investuodami pinigus, būtų geri santykiai su visais, jie būtų puikūs tėvai ir užaugintų kitą kartą , kurie būtų savimi patenkinti. Kiekvienas žmogus išliktu kūrybiškas individas.
Nėra kada gaišti laiko.
Tęskime savo darbą…Darykime tai, kas geriausia mums ir mūsų vaikams.