Gyvenimo begalybėje, kurioje aš esu, viskas yra tobula, vientisa ir išbaigta. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje. Nėra nei pradžios, nei pabaigos, tik nesibaigianti materijos ir patyrimų kaita. Gyvenimas nėra nei statiškas, nei sustingęs, nes kiekviena akimirka yra nepakartojama. Aš susitapatinu su kūrėju, sukūrusiu mane ir suteikusiu man galią kurti savo gyvenimą. Aš džiaugiuosi mintimi, kad mano proto galios gali būti panaudotos taip, kaip aš to panorėsiu. Kiekviena gyvenimo akimirka yra startas iš seno į nauja. Ši akimirka yra man pradžios taškas dabar ir visada. Mano pasaulis toks nuostabus!
„Pažinimui ir išminčiai vartai visada yra atverti“
Gyvenimas iš tiesų yra labai paprastas. Kiek atiduodi, tiek ir gauni.
Mūsų mintys mums tampa tiesa. Aš tikiu, kad kiekvienas, taip pat ir aš, 100 procentų atsako už viską, kas mums gyvenime nutinka, tiek gera, tiek ir bloga. Kiekviena mūsų mintis kuria ateitį. Kiekvienas susikuria sau įvykius mintimis ir jausmais. Tos mintys, kuriomis mąstome ir tie žodžiai, kuriuos ištariame, sukuria mūsų gyvenimą.
Mes susikuriame situacijas, o po to atsisakome savo jėga, kaltindami kitą asmenį dėl mūsų frustacijų. Joks žmogus, jokia vieta ir niekas kitas negali primesti savo valios, nes tik mes valdome savo mintis. Patys susikuriame įvykius, tikrovę ir žmones toje tikrovėje. Jei susikursime ramybę, harmoniją ir pusiausvyrą savo mintyse, visa tai surasime ir savo gyvenime. Kuris iš šių teiginių atitinka jūsų mąstymą? „Žmonės tik ir stengiasi manimi pasinaudoti.“ „Visi visada nori man padėti.“ Šie įsitikinimai kurs skirtingą būtį. Tai, ką mes galvojame apie save ir gyvenimą, tampa mūsų realybę.
Visata remia kiekvieną mūsų pasirinktą ar įtikėtą mintį.
Kitaip tariant, mūsų pasąmonė tiki tuo, ką pasirenkame. Vadinasi, tai, ką mes galvojame apie save ir gyvenimą, tampa mūsų realybe. Tai, ką jūs galvojate apie save ir savo, tampa jūsų realybe. Mes turime neribotas galimybes rinktis mintis.
Tai suvokus, yra prasmingiau pasirinkti variantą „Visi nori man padėti“, o ne „Žmonės tik naudojasi manimi.“
Visagalintis niekada mūsų neteisia ir nekritikuoja.
Jis tik priima mus tokius, kokie mes esame. Po to jis atspindi mūsų įsitikinimus gyvenime. Jei įtikėsiu, kad gyvenimas nykus, niekas manęs nemyli, būtent tai ir rasiu savo pasaulyje.
Bet jeigu panorėsiu atsisakyti tokio įsitikinimo ir imsiu tvirtinti sau, kad mane supa meilė, kad esu mylintis ir mylimas, jei laikysiuosi šio teiginio, dažnai jį kartosiu, tuomet tai taps man tikrove. Dabar mylintys žmonės ateis į mano gyvenimą, o mane supantys žmonės dar labiau mane ims mylėti ir man bus paprasta reikšti savo meilę kitiems.
Daugelis yra susikūrę aibę „nepakeičiamų“ taisyklių kaip gyventi ir kvailoką nuomonę apie tai, kas mes esame.
Visi kiekvieną akimirką stengiasi kaip įmanydami. Jei geriau išmanytume ir suvoktume, tai elgtumėmės kitaip. Prašome nesmerkti savęs už tai, kad tokie esate. Jau pats faktas, kad jūs susiradote šį straipsnelį, reiškia, kad jūs esate pasiruošę keisti savo gyvenimą teigiama linkme. Pagirkite save už tai.
„Vyrai neverkia“, „Moterys nemoka tvarkyti piniginių reikalų“. Kaip gyventi, taip ribotai mąstant?
Suaugusiųjų aplinka dar vaikystėje suformuoja mūsų požiūrį į save ir supantį pasaulį.
Tokiu būdu mes mokomės mąstyti apie save ir savo pasaulį. Taigi, jei jūs gyvenote su labai nelaimingais, išsigandusiais, kaltės jausmo apimtais ar piktais žmonėmis, tai sužinojote daug neigiamų dalykų apie save ir savo pasaulį.
„Aš niekad nieko nepadarau gerai.“ „Tai mano kaltė.“ „Jei aš pykstu, tai esu blogas žmogus.“
Tokie įsitikinimai sukuria netikrovės pilną gyvenimą.
Užaugę mes linkę atkurti vaikystės namų emocinę aplinką.
Ta aplinka nėra nei gera, nei bloga, nei teisinga, nei neteisinga, tai yra tik tai, ką mes vadiname namais. Suaugę mes atkartojame tokius santykius, kokie buvo mūsų tėvų namuose. Pagalvokite, kad dažnai jūsų mylimasis ar viršininkas yra lygiai tokie patys kaip mama ar tėtis.
Su savimi mes elgiamės taip, kaip mūsų tėvai elgėsi su mumis. Analogiškai mes barame ir baudžiame save. Kai įsiklausai, rodos, girdi tuos žodžius. Mylime ir drąsiname save tais pačiais būdais, kaip buvome mylimi ir drąsinami vaikystėje.
Kaip dažnai jūs sau sakote: „Tu niekad nieko gero nepadarai“. „Tai vis tavo kaltė?“
Kaip dažnai jūs sau sakote: „Tu nuostabus“. „Aš tave myliu?“
Tėvų aš dėl to nekaltinčiau
Mes visi esame aukų aukos, ir jie, aišku, negalėjo išmokyti to, ko jie patys nežinojo. Jei jūsų mama ar tėvas nemokėjo savęs mylėti, tai jie negalėjo išmokyti šito ir jūsų. Jie kaip įmanydami stengėsi išmokyti to, ko buvo išmokyti vaikystėje. Jei norite geriau suprasti savo tėvus, paklausinėkite jų apie vaikystę. Jei nuoširdžiai klausysite, tai suprasite iš kur yra kilę jų baimė ir nesikeičiančios nuostatos. Tie, kurie taip su jumis elgėsi, buvo tokie pat išsigandę ir pasimetę, kaip ir jūs dabar.
Aš tikiu, kad tėvus sau mes pasirenkame
Kiekvienas iš mūsų nusprendžia inkarnuotis šioje planetoje tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje. Mes nusprendėme ateiti čia ir išmokti tam tikrą pamoką, kuri padėtų mums žengti pirmyn dvasios evoliucijos keliu.
Mes pasirenkame lytį, spalvą, šalį, po to dairomės tėvų, kurie atitiktų mūsų atsinešta modelį, kad galėtume tobulinti jį visą savo gyvenimą. Užaugę, paprastai, kaltiname savo tėvus verkšlendami: „Tai tu kaltas“. Bet iš tikrųjų mes juos pasirinkome, nes jie geriausiai tiko, įveikiant mums skirtas užduotis šiame pasaulyje.
Dar vaikystėje susiformuojame savo įsitikinimų sistemas, o po to kuriame gyvenimo patirtį, atitinkančią tuos įsitikinimus. Žvilgterkite į praeitį ir įsitikinkite, kad jūs tą situaciją susikuriate, nes ji atspindi tai, kuo jūs tikite. Šiuo atveju visai nesvarbu, kokio dydžio, kiek laiko tęsiasi ir kokį pavojų kelia ši problema.
Galia slypi dabartyje
Visi jūsų patirti įvykiai iki šio momento yra sąlygoti praeityje turėtų minčių ir įsitikinimų. Šiandienos vyksmą iššaukėte įsitikinimais ir mintimis, mąstytomis vakar, praeitą savaitę ar mėnesį, prieš 10, 20, 30, 40 metų ar net dar anksčiau, priklausomai nuo jūsų amžiaus.
Tačiau tai yra jūsų praeitis. Ji nebeegzistuoja. Dabar svarbu, kokias mintis ir įsitikinimus jūs pasirenkate šiuo momentu. Būtent, tos mintys ir žodžiai sukurs jūsų ateitį. Jūsų galia slypi šiame momente ir formuoja rytojaus, kitos savaitės, kito mėnesio, kitų metų ir t.t. įvykius.
Įsigilinkite į tai, ką jūs galvojate šią sekundę. Ar neigiamas ar teigiamas mintis? Ar norėtumėte, kad tokia mintis kurtų jūsų ateitį? Tiesiog sekite ir žinokite tai.
Mes susieti su mintimi, o mintį galima pakeisti
Nesvarbu, kokia būtų problema, mūsų patirtis tėra tik minčių išorinė raiška. Net neapykanta sau tėra tik nepakanta nuomonės, kurią susidarėte apie save. Jums kyla tokia mintis: „Aš esu blogas žmogus“. Toji mintis sukelia emocijas ir jūs „užkimbate“. Tačiau, jei jūs neturėtumėte tokios minties, tai nebūtų ir tokio jausmo. O mintis galima pakeisti. Pakeiskite mintį ir jausmas turės pasišalinti.
Tai tik parodo, kas suformuoja mūsų įsitikinimus. Bet nesinaudokime tuo skausmui, iš kurio negalime išbristi, pateisinti. Praeitis neturi mums galios. Nesvarbu, kiek laiko mes jau turime tą neigiama nuostatą. Galia slypi dabartyje. Kaip nuostabu tai suvokti! Mes galime pasijusti laisvais šią minutę!
Tikite tuo, ar ne, bet mes pasirenkame savo mintis
Iš įpročio galime gyventi viena ir ta pačia mintimi ir mums neatrodys, kad mes ją pasirinkome. Bet pradžioje taip ir buvo. Mes galime atsisakyti tam tikrų minčių. Tik prisiminkite, kad dažnai jūs nepriimdavote pozityvios minties apie save. Tuomet galite atsisakyti ir neigiamų minčių apie save.
Man atrodo, kad visi šioje planetoje, kuriuos aš pažįstu arba su kuriais aš esu dirbusi, daugiau ar mažiau jaučiasi kalti ir neapkenčia savęs. Kuo daugiau neapkenčiame savęs ir jaučiamės kalti, tuo prasčiau mums sekasi gyvenime. Kuo mažiau šių jausmų, tuo geriau mums sekasi visose gyvenimo srityse.
Žmonių daugumos dažniausias ir giliausias įsitikinimas yra toks: „aš nepakankamai geras“
Mes dar dažnai priduriame: „Aš nepakankamai daug padarau“ arba „Aš nenusipelniau“. Ar tikrai taip? Ar jūs dažnai tai sakote, ar tai ir turite omeny, ar jaučiatės esąs nepakankamai geras? Kieno vertinimo sistema remiatės tai sakydamas?
Jei tokie įsitikinimai, tai kaip jūs galite būti sveikas, susikurti meilės, džiaugsmo kupiną, pasiturintį gyvenimą? Jūsų pagrindinis, pasąmonėje esantis, įsitikinimas visą laiką prieštarauja tam.
Tai mąstymas, sėkmės nesitikėk, vis kas nors bus ne taip.
Aš pastebiu, kad pagieža, kritika, kaltės jausmas ir baimė sukelia daugiau problemų nei bet kas kitas
šie keturi dalykai daugiausia įtakoja sveikatą ir gyvenimą. Minėti jausmai kyla, nes kaltiname kitus ir neprisiimame atsakomybės už tai, kas vyksta su mumis. Matote, jei mes esame 100% atsakingi už viską, kas vyksta mūsų gyvenime, tai nėra ką ir kaltinti. Kas jame vyksta, yra tik mūsų mąstymo atspindys. Aš neteisinu kitų žmonių blogo elgesio, bet būtent MŪSŲ įsitikinimai patraukia prie mūsų tuos žmones, kurie nedorai su mumis elgiasi. Jei jūs mąstote ar sakote: „Visi mane kritikuoja, nerandu jų, kai man reikalingi, elgiasi su manim kaip su pašluoste, įžeidinėja mane“, tai tokį minčių stereotipą ir susikuriate. Tokios jūsų mintys išprovokuoja netinkamą žmonių elgesį su jumis.
Kai jūs imsite kitaip mąstyti, jie eis pas kitus ir elgsis netinkamai su kitais. Jūs daugiau jų nebedominsite.
Toliau analizuosiu kai kurias mąstymo modelių išraiškas, tapusias fizine negalia.
Ilgai užsitęsusi pagieža gali apsigyventi kūne ir tapti liga, kurią mes vadiname vėžiu. Pastovus įprotis kritikuoti dažnai gali sukelti artritą. Kaltė visada nori būti nubaudžiama, o bausmė sukelia skausmą. (Kai žmogus skundžiasi dideliu skausmu, aš žinau, kad jis nešiojasi gilų kaltės jausmą). Baimė ir ta įtampa, kurią ji sukelia, gali sukelti tokius dalykus kaip nuplikimą, pėdų skausmą ir netgi auglius.
Aš sužinojau, kad atleidimas ir išsilaisvinimas iš pagiežos gali išgydyti net ir vėžį. Gal būt, tai skamba labai jau naiviai, bet tai vyksta.
Mes galime pakeisti savo požiūrį į praeitį
Praeitis nesugrįš. Jos pakeisti nebegalime. Tačiau galime pakeisti savo mintis apie praeitį. Kvaila BAUSTI SAVE dabar tik todėl, kad kažkas seniai mus įskaudino. Žmonėms su giliai įsišaknijusiu pagiežos jausmu aš sakau: „Pradėkite varyti pagiežą į užmarštį dabar, kol dar tai sąlyginai lengva. Nelaukite, kol jums ims grėsti chirurgo peilis, ar kol jūs atsidursite mirties patale. Tada jums reikėtų susitvarkyti dar ir su panika.“
Jei mes panikuojame, labai sunku susikoncentruoti gydymuisi. Pirmiausia reikia skirti laiko baimei įveikti.
Jei mes savo noru įtikime, kad esame bejėgės aukos ir, kad viskas beviltiška, tai tuomet Visata palaikys mūsų tokį sprendimą, ir mūsų gyvenimas virs sąvartynu.
Gyvybiškai svarbu atsisakyti tokių kvailų, senamadiškų, neigiamų minčių ir įsitikinimų, kurie nei padeda, nei praturtina mūsų. Net apie Dievą mąstydami turime žinoti, kad jis už mus, ne prieš mus.
Kad išsivaduotume iš praeities, mes turime norėti atleisti
Mums reikia išsilaisvinti iš praeities ir atleisti visiems, įskaitant save. Mes galime nemokėti ar nenorėti atleisti, bet pats faktas, kad mes sakome, jog norime atleisti, jau pradeda gydyti. Mūsų pačių pagijimui būtina, kad išsilaisvintume iš praeities ir atleistume visiems.
„Aš atleidžiu tau, kad tu nesi toks, kokį norėčiau matyti. Aš atleidžiu tau ir išlaisvinu tave.“ Šis tvirtinimas išlaisvina MUS.
Visos ligos kyla todėl, kad nemokame atleisti
Kai tik susergame, mums reikia gerai pasukti galvą, kad sužinotume, kam turime atleisti.
„Visos ligos kyla todėl, kad nemokame atleisti, o susirgus, reikia ieškoti žmogaus, kuriam turime atleisti. „
Aš norėčiau pridurti: būtent tas žmogus, kuriam jūs sunkiai atleistumėte ir yra tas, KURIAM REIKIA ATLEISTI. Atleidimą supraskime kaip išsilaisvinimą iš susidariusios situacijos, o ne kaip pritarimą jus įskaudinusiam žmogui. Mums nebūtina žinoti, KOKIU BŪDU atleisti. Mums reikia tik NORĖTI atleisti. Visu kitu pasirūpins Visata.
Mes gerai suvokiame savo pačių skausmą. Kaip sunku mums patikėti, kad tie, kuriems pirmiausia turime atleisti, taip pat juto skausmą. Mums reikia suvokti, kad tąkart jie negalėjo pasielgti kitaip, nes taip tesuvokė ir teįvertino situaciją.
Nesvarbu, kokių bėdų spiriami žmonės bando gydytis – dėl prastos sveikatos, pinigų trūkumo, blogų tarpusavio santykių, prislopinto kūrybiškumo – jie turi tik vieną problemą – NEMEILĘ SAU.
Aš manau, kad kai mes iš tikrųjų mylime save ir PRITARIAME SAVO POELGIAMS IR PRIPAŽĮSTAME SAVE TOKIUS, KOKIE ESAME, tai viskas gyvenime susitvarko. Mus aplanko maži stebuklai: pasitaiso sveikata, surandame pajamų šaltinius, šiltėja tarpusavio santykiai, tampame kūrybiškesniais. Ir visa tartum vyksta be mūsų pastangų.
Nuoširdi meilė ir pritarimas sau, saugios aplinkos susikūrimas, pasitikėjimas ir padėkos priėmimas nukreips jūsų mintis reikiama linkme, padės sukurti nuoširdžius tarpusavio santykius, padės rasti darbą ir tinkamą būstą, net sureguliuos kūno svorį. Žmonės, mylintys save ir savo kūną, neskriaudžia nei savęs, nei kitų.
Pritarimas sau ir savęs pripažinimas čia ir dabar yra pagrindiniai raktai į pasikeitimus visose gyvenimo srityse.
Meilė sau neleidžia savęs už nieką kritikuoti. Kritika tik įspraustų mus į tą minčių srautą, kurį bandome nukreipti kita linkme.
Supratimas ir švelnumas sau padeda mums iš tos kritikos išsivaduoti. Prisiminkite, ilgus metus jūs kritikavote save, bet tai nepadėjo. Pabandykite pritarti sau ir pažiūrėkite, kas atsitiks.