Visais laikais žmonės manė: „Anksčiau bent buvo laikai!” Su amžiumi žmogui jo gyvenimas atrodo vis blogesnis ir blogesnis. Jis prisimena savo, jaunystę, kai visos spalvos buvo sodrios, įspūdžiai ryškūs, svajonės įgyvendinamos, muzika geresnė, klimatas palankesnis, žmonės malonesni, net dešra skanesnė, ką jau kalbėti apie sveikatą. Gyvenimas buvo kupinas vilčių, džiugus ir malonus. Dabar, praėjus tiek metų, žmogus dėl tų pačių įvykių nebepatiria tokių džiaugsmingų išgyvenimų. Pavyzdžiui, obiektyviai vertinant, iškila, vakarėlis, koncertas, kino filmas, pasimatymas, poilsis prie jūros tokie patys. Šventė linksma, kino filmas įdomus, jūra šilta. Bet vis tiek ne taip. Spalvos pabluko, jausmai atvėso, išblėso susidomėjimas.
Kodėl gi jaunystėje viskas buvo puiku? Nejau žmogus su amžiumi praranda pojūčių aštrumą? Bet neprarandamas sugebėjimas verkti ir juoktis, suvokti spalvas ir kvapus , skirti teisybę nuo melo, gerą ir blogą? O gal tikrai pasaulis ritasi į bedugnę? Iš tikrųjų aplinkinis pasaulis nei degraduoja, nei tampa blogesnis. Jis tampa blogesnis kiekvienam individualiai. Lygiagrečiai su neigiama gyvenimo linija egzistuoja tos, kurias jis kažkada paliko, kur vis dar viskas puiku. Reikšdamas nepasitenkinimą žmogus iš tiesų nukreipia save į blogesnius kelius. O jei taip įvyksta, jis į juos ir įtraukiamas.
Pagal gyvenimo valdymo principus variantų erdvėje yra viskas ir visiems. Pvz., esama sektoriaus, kur šio žmogaus gyvenimas visiškai nublanko, o kitiems liko toks kaip anksčiau. Žmogus, skleisdamas negatyvią minčių energiją, patenka į tokį sektorių, kur jo erdvės dekoracijos pasikeitusios. Kitiems žmonėms tuo pačiu metu pasaulis liko toks, koks ir buvo. Visai nebūtina nagrinėti tokius kraštutinius atvejus, kai žmogus tapo neįgaliu, neteko namų, artimųjų ar prasigėrė. Dažniausiai per visą gyvenimą žmogus iš lėto, bet nepaliaujamai slysta į tą gyvenimo liniją, kur blanksta spalvos. Štai tada jis prisimena, koks buvo judrus ir energingas prieš daugelį metų.
Gimdamas žmogus priima pasaulį tokį, koks jis yra. Vaikas tiesiog nežino, ar jis gali būti geresnis, ar blogesnis, jauni žmonės nelabai išlepę ir įnoringi, jie tiesiog atranda pasaulį ir džiaugiasi gyvenimu, nes turi daugiau vilčių nei priekaištų, jie tiki, kad ir dabar neblogai, o bus dar geriau. Tačiau netrukus užgriūva nesėkmės ir žmogus supranta: ne visos svajonės išsipildo, kiti žmonės gyvena geriau, o už vietą po saule reikia kovoti. Laikui bėgant priekaištų daugiau nei vilčių. Nepasitenkinimas ir verkšlenimas stumia žmogų į nesėkmingas gyvenimo linijas. Transerfingo terminologija – žmogus skleidžia neigiamą energiją, kuri jį perneša į gyvenimo linijas, atitinkančias neigiamų minčių skleidžiamus dažnius.
Kuo blogiau galvojate apie pasaulį, tuo jis tampa blogesnis. Vaikystėje niekas nesusimąstė, geras pasaulis ar ne, o priėmė jį tokį, koks yra. Jūs pradėjote jį atrasti ir nesišvaistėte kritika. Įsižeisdavote tik, jei artimieji nenupirkdavo žaislo. Netrukus ėmėte rimtai įsižeisti ant aplinkinio pasaulio. Jis vis mažiau ėmė jus tenkinti. Kuo daugiau priekaištavote jam, tuo blogesnis buvo rezultatas. Visi vidutinio amžiaus žmonės žino, kad anksčiau daug kas buvo geriau.
Štai koks nemalonus paradoksas: susiduriate su nemaloniomis aplinkybėmis, reiškiate savo nepasitenkinimą, o situacija tampa dar sudėtingesnė. Jūsų nepasitenkinimas grįžta trigubu bumerangu. Pirma, perteklinis nepasitenkinimo potencialas nukreipia pusiausvyros jėgas į jus. Antra, nepasitenkinimas yra kanalas, kuriuo švytuoklė iš jūsų traukia energiją. Trečia, skleisdami neigiamą energiją, jūs pereinate į atitinkamas gyvenimo linijas.
Įprotis neigiamai reaguoti taip įsišaknijo, kad žmonės prarado savo pranašumą prieš žemesnius gyvuosius organizmus – sąmonę. Austrė taip pat neigiamai reaguoja į išorinį dirgiklį. Tačiau žmogus, kitaip nei austrė, gali sąmoningai ir tikslingai reguliuoti savo santykį su aplinkiniu pasauliu. Jis nesinaudoja šiuo pranašumu ir į mažiausius nepatogumus atsako agresija. Agresiją jis klaidingai interpretuoja kaip savo jėgą, o iš tiesų jis tiesiog bejėgiškai spurda švytuoklių voratinklyje.
Jūs manote, kad gyvenimas tapo blogesnis. Tačiau tiems, kas dabar jaunas, gyvenimas atrodo puikus. Galbūt todėl, kad jie nežino, kaip gerai buvo tada, kai jūs buvote jauni? Tačiau tada taip pat gyveno vyresni žmonės, kurie lygiai taip pat skundėsi gyvenimu ir prisiminė, kaip gerai buvo anksčiau. Priežastis glūdi ne tik žmogaus psichikos savybėje iš praeities išrinkti bloga ir palikti tik gera. Juk nepasitenkinimas nukreiptas į dabartį, nes ji esą blogesnė už ankstesnius laikus.
Jei pripažinsime, kad gyvenimas kas metai tampa vis blogesnis, vadinasi, pasaulis seniai turėjo sugriūti. Kiek kartų jau pasikeitė nuo žmonijos istorijos pradžios? Ir kiekviena mano, kad pasaulis tapo blogesnis! Pvz., kiekvienas pagyvenęs žmogus įsitikinęs pasakys, kad anksčiau kokakola buvo skanesnė. Tačiau kokakolą išrado 1886 metais. Ar įsivaizduojate, kokia ji dabar bjauri! Galbūt amžius atbukina skonio receptorius? Vargiai. Juk pagyvenusiam žmogui blogesni atrodo ir bet kurios kitos kokybės baldai ar drabužiai.
Jei pasaulis būtų visiems vienintelis, tada, pasikeitus kelioms dešimtims kartų, būtų pavirtęs pragaru. Kaip suprasti šį paradoksalų tvirtinimą, kad pasaulis ne vienas visiems? Visi gyvename tame pačiame materialinės realizacijos variantų pasaulyje. Tačiau tie variantai kiekvienam žmogui kitokie. Aiškiai matyti ryškūs likimų skirtumai: turtingi ir vargšai, sėkmingai gyvenantys ir apsileidę, laimingi ir nelaimingi. Visi jie gyvena tame pačiamepasaulyje , bet kiekvienas skirtingai. Čia, rodos, viskas aišku, kaip ir tai, kad yra skurdžių ir turtuolių kvartalai
Tačiau skiriasi ne tik likimų scenarijai ir vaidmenys, bet ir dekoracijos. Šis skirtumas ne taip ryškiai krinta į kis. Vienas žmogus žiūri i pasaulį iš prabangaus automobilio lango, o kitas iš šiukšlių dėžės. Vienas per šventę linksmas, o kitas susirūpinęs dėl savo problemų. Vienas mato linksmą jaunų žmonių būrį, o kitas triukšmingą chuliganų gaują. Visi žiūri į tą patį, tačiau regi skirtingus vaizdus, kaip spalvotas ir juodai baltas kino filmas. Kiekvienas žmogus nusitaikęs į savo sektorių variantų erdvėje, todėl kiekvienas gyvena savo pasaulyje. Visi šie pasauliai dengia vienas kitą sluoksniais ir sudaro tai, ką mes vadiname erdve, kurioje gyvename.
Galbūt tai sunku įsivaizduoti. Vieną sluoksnį atskirti nuo kito neįmanoma. Kiekvienas žmogus savo mintimis formuoja savąją realybę, ir tuo pat metu ta realybė kertasi ir sąveikauja su aplinkiniu pasauliu.
Įsivaizduokite žemę, kurioje nėra nė vieno gyvo padaro. Pučia vėjai, lyja lietūs, išsiveržia ugnikalniai, teka upės – pasaulis egzistuoja. Štai gimsta žmogus ir visą tai stebi. Jo minčių energija kuria materialią realizaciją tam tikrame variantų erdvės sektoriuje – šio žmogaus gyvenimą šiame pasaulyje. Jo gyvenimas sudaro naują šio pasaulio sluoksnį. Gimsta dar vienas žmogus – susidaro dar vienas sluoksnis. Žmogus miršta ir sluoksnis dingsta arba atitinkamai transformuojasi pagal tai, kas vyksta už mirties slenksčio. Žmonija nujaučia, kad egzistuoja kitos gyvos būtybės, esančios kažkokiuose paraleliniuose pasauliuose. Tarkim, pasaulyje gyvų būtybių iš viso nėra. Tada kokia gi energija sukūrė materialios erdvės, kurioje nėra nė vienos gyvos būtybės, realizaciją? Galima tik spėlioti. O galbūt, mirus paskutinei gyvai būtybei, išnyksta ir pasaulis? Kas gali patvirtinti, kad pasaulis egzistuoja, jei jame nieko nėra? Jei nėra nieko, kas galėtų pasakyti, kad pasaulis yra (mūsų supratimu), vadinasi, apie jį negali būti nė kalbos.
Nesigilinsime, nes kuo toliau i mišką, tuo daugiau medžių. Tai tik vienas iš daugelio modelių. Bet koks žmonių supratimas apie aplinkinį pasaulį viso labo tik modelis.Nieko nesureikšminkime. Kitu atveju galima tapti beprasmiškos idėjos šalininku ir visiems įrodinėti savo pasaulio tikruma. Tikrovė – tai abstrakcija. Mums reikia pažinti tik kai kuriuos pasireiškimus ir dėsningumus. Mūsų tikslas – išsiaiškinti, kaip gauti praktinės naudos iš mūsų modelio.
Grįžtant prie žmonijos kartų, žinoma, kad kiekvienas žmogus per savo gyvenimą persirikiuoja iš vieno variantų erdves sektoriaus i kitą ir tokiu būdu keičia savo pasaulio sluoksnį. Kadangi jis mieliau reiškia nepasitenkinimą ir spinduliuoja daugiau neigiamos nei teigiamos energijos, atsiranda gyvenimo blogėjimo tendencija. Žmogus gali per gyvenimą susikurti materialią gerovę, bet laimingesnis nuo to netampa. Dekoracijų spalvos blunka,ir gyvenimas vis mažiau džiugina.Vyresnės kartos atstovas ir jaunuolis geria vis tą pačią kokakolą, maudosi toje pat jūroje, nusileidžia slidėmis nuo to paties kalno – viskas, atrodo, vienoda. Tačiau vyresnis žmogus įsitikinęs, esą anksčiau viskas buvo geriau, o jaunesniajam dabar viskas puiku. Kai jaunuolis pasens, istorija pasikartos.
Šioje tendencijoje pasitaiko nukrypimų tiek į blogą, tiek į gerą pusę. Kartais būna, kad tik subrendęs žmogus ima jausti gyvenimo skonį, o kartais atsitinka taip, kad gana sėkmingai gyvenantis žmogus nusirita į gilią bedugnę. Tačiau dažniausiai kartos daugmaž vienos nuomonės, kad gyvenimas blogėja. Tai vyksta nesutampant kartų sluoksniams. Vyresnės kartos sluoksnis slenka į blogesnę pusę, o jaunimo sluoksnis atsilieka, bet juda ta pačia kryptimi. Tas nukrypimas vyksta laipsniškai, o prasideda visada nuo optimistinės pozicijos. Būtent todėl pasaulis nepavirsta pragaru. Kiekvienas turi savo .sluoksnį, kurį pats pasirenka. Žmogus iš tiesių turi galimybę pasirinkti sluoksnį, tai jis ir daro. Tad pamažu ryškėja vaizdas, kokiu būdu jis sau kenkia.
O kaip grąžinti savo buvusį pasaulį, grįžti į tas linijas, kur gyvenimas kupinas sodriu spalvų ir vilčių kaip vaikystėje ir jaunystėje? Ir su šia užduotimi galime susidoroti.Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokiu būdu mes išeiname iš tų sėkmingų ir vilčių| kupinų linijų ten, kur mūsų gali paklausti: „Na, kaipgi jūs nusiritote iki tokio gyvenimo?”
O kaip jūs manote?