Gyvendami Žemės planetoje, mes niekada nesusimąstome, kad savo Dvasiose mes esame Angelai. Atėjome čia , kad galėtume padeti vienas kitam suvokti kas yra MEILĖ, ATLEIDIMAS, TIKĖJIMAS, ATSIDAVIMAS, VILTIS, TIESA, GROŽIS….
Tai DIEVO DOVANA mums pabuti kartu ir viską išjausti. Išeidami iš šio pasaulio , mes išsinesime tik tai tą, Ką Galėjome jausti.
Todėl gerbkime TĄ ŠVENTĄ SAKRALINĘ GALIMYBĘ. Gerbkime vieni kitus ir leiskime
sau prisiminti, kad viskas, kas su mumis vyksta, yra suderinta mūsų Dvasiose.
DIEVO PRAŠYMU pateikiame jums priminimą apie Dvasių Susitarimą einant per gyvenimus ir pagalbą vienas kitam Šventų Pamokų Suvokime.
Amžinybės tėkmėje gyveno maža Siela, kuri kartą tarė Dievui:
-Aš žinau Kas Aš Esu.
-Nuostabu. Kas tu esi?- paklausė Dievas. Maža Siela tarė:
-Aš esu Šviesa. Dievas nusišypsojo ir atsakė:
-Teisingai, Tu esi Šviesa. Oho, kaip tai nuostabu – pagalvojo Mažoji.
Siela labai džiūgavo, supratusi tai, ką su laiku supranta kiekviena Siela Dievo Karalystėje. Bet neužilgo vien žinojimo, kas ji yra, jai pasidarė mažai. Ji pajuto jaudulį ir norėjo sužinoti, kas tai yra, todėl gryžo pas Dievą ir tarė jam:
-Dieve, kai aš jau žinau, Kas Aš Esu, ar galiu aš buti Tuo Kas Aš Esu? Ir Dievas atsakė:
-Ar tu sakai, kad nori būti tuo, Kuo Tu Jau Esi?
-Aš žinau, Kas Aš Esu, bet viena yra žinoti, Kas Tu Esi ir visai kita tuo būti. Aš noriu
pajausti, ką reiškia būti Šviesa!
-Bet juk Tu jau esi Šviesa,- nusišypsojo Dievas.
-Taip, bet aš noriu tai patirti, sužinoti koks tai jausmas būti Šviesa,- sušuko Dvasia.
-Ką gi,- tarė ir vėl nusišypsojo Dievas,- aš tai turėjau numatyti, tu visuomet buvai avantiūristė. Bet čia yra vienas dalykas…
-Koks? – paklausė Mažoji Siela.
-Nėra nieko kito išskyrus Šviesą. Aš sukūriau tik tai, Kuo Tu Esi, dėl to nėra taip paprasta pažinti save kaip Kas Tu Esi, nes nėra nieko, kur Tavęs nebūtų.
-Blogai,- susimąsčiusi tarė Mažoji Siela.
-Įsivaizduok tai štai taip: Tu esi maža Švieselė, iš kurių susidaro didelė Saulė. Tau labai gera būti begalinėje Šviesos apsuptyje.
Saule nebūtų Saulė,jeigu nuo jos dingtų nors viena mažytė švieselė, dėl to, kad ji nebešviestų taip ryškiai, kaip dabar.
Kaip pažinti save kaip šviesą, kuomet tu esi pačioje šviesoje?
-Aš supratau,- sujudo Mažoji Siela.Tu juk esi Dievas, na gi, sugalvok ką nors.
Tuomet Dievas vėl nusišypsojo ir tarė dar kartą:
-Aš jau sugalvojau. Dėl to, kad esi Šviesa ir negali savęs matyti Šviesos apsuptyje, mes apsupsime tave Tamsa.
-Kas tai yra Tamsa?- paklausė Mažoji Dvasia.
-Tai yra tas, kuo tu neesi,- atsakė jai Dievas.
– Bet aš juk bijosiu Tamsos?-pravirko Mažoji Dvaselė.
-Tik tada, jei pati tai pasirinksi,- atsakė Dievas.
-Iš tikro sakau Tau, nėra nieko ko vertėtų bijoti, išskyrus tai, kuo tu neesi.
– Suprask, mes patys visą tai susigalvojame, taip išbandome save, kad pažinti gėrį ir blogį.
-Supratau,- tarė Mažoji Dvaselė. Ja nuramino toks atsakymas ir ji pasijuto kur kas geriau. Tuomet Dievas paaiškino, kad norint ką nors pajausti, turi atsirasti tam visiškoje priešingybėje. Tai didi dovana, be to mes negalėtume suzinoti į ką tai panašu. Negali pažinti Šilumos nepažinęs Šalčio. Nežinosi kas yra Aukštai nepabuvęs Žemai, kas yra Greitai ir Lėtai. Nesužinosi kas yra Kairė, nesužinojęs kas yra Dešinė.
Kas yra Dabar, neatsiminęs kaip buvo Tada.
-Kuomet Tu būsi Tamsos apsuptyje, nemojuok kumščiais, nekelk balso ir nekeik Tamsos. Tu tiesiog būk Šviesa Tamsos apsuptyje ir nesijaudink dėl to.
Tuomet kiti pažins Tave, o Tu galėsi pažinti save. Taip sužinosi, kas iš tikrųjų esi. Leisk savo Šviesai šviesti taip stipriai, kad kiti pamatytų, kokia tu išskirtinė.
-Ar Tu sakai, kad tai yra gerai, jei kiti pamatys, kokia aš esu išskirtinė?- nedrąsiai paklause Mažoji Dvaselė.
-Žinoma.-Dievas nusišypsojo ir tarė:- tai labai gerai, bet žinok, kad išskirtinis nereiškia geresnis. Kiekvienas yra išskirtinis ir Kiekvienas išskirtinis kitaip.
Daugelis tai pamiršo. Bet jie supras, kad būti išskirtiniu yra gerai, Tuomet kai tu
Tai suprasi.
-Supratau,- tarė Mažoji Dvasia, džiūgaudama ir šokinėdama iš džiaugsmo. Aš galiu būti tokia išskirtinė, kokia tik panorėsiu.
-Taip ir tu gali pradėti tiesiog dabar,- tarė Dievas Mažajai Dvasiai.
-Kokia dalimi išskirtinumo tu nori būti? Būti Šviesa – reiškia būti išskirtiniu. Išskirtinumas gali būti įvairus. Gali būti geras, švelnus, būti kūrybingu ar išradingu.
Visa tai taip pat reiškia būti išskirtiniu. Būti kantriu – irgi yra išskirtinumas kaip ir daugelis kitų. Tu gali įvardinti kokių nors išskirtinių savybių?- paklausė Dievas.
Mažoji Dvasia susimąstė akimirkai.
-Aš galiu sugalvoti daug būdų būti išskirtinė. Būti palaikančia- tai būti išskirtine, dalintis, būti draugiška, rūpestinga- tai būti išskirtine.
-Žinau. Aš žinau kuo noriu būti,-džiugiai pareiškė Mažoji Dvasia.
-Aš būsiu išskirtinumo dalis, kuri vadinasi „atleidžiantis“. Būti atleidžiančiu reiškia
būti išskirtiniu, taip?
-O, taip,- Dievas patvirtino, tai labai išskirtinis bruožas.
-Gerai, būtent tokia aš ir noriu būti. Aš noriu pažinti save kaip atleidžiančią.
-Gerai, bet yra vienas dalykas, kurį Tu turėtum žinoti.
Mažoji Dvasia pasijuto kiek nejaukiai, jai pasirodė, kad kiekviename žingsnyje jos
laukia nauji sunkumai.
-Ką man reikėtų žinoti?- paklausė ji sunerimusi.
-Nėra nieko, kam galima būtų atleisti,- atsakė Dievas.
-Visai visai?- perklausė Mažoji Dvasia, negalėdama patikėti žodžiais,kuriuos ką tik išgirdo.
-Taip, nėra. Visi mano kūriniai yra idealūs. Nėra Dvasios, kurią aš sukūriau mažiau idealią už Tave. Apsidairyk aplinkui,-atsakė Dievas.
Būtent tuo metu Mažoji Dvasia aplinkui išvydo begalę kitų Sielų. Visos buvo susirinkusios iš įvairiausių ir tolimiausių Pasaulio kampelių. Jos visos susirinko, nes sužinojo apie neįprastą Dievo ir Mažosios Dvasios pokalbį ir joms buvo įdomu.
Apstulbusi nuo daugybės idealių Sielų, susirinkusių aplink juos, Mažoji Dvasia buvo priversta sutikti. Nei viena Siela neatrodė blogesnė ar mažiau idealesnė nei Mažoji Dvasia. Tai buvo nuostabu, aplink buvo tiek daug Šviesos, kad Mažoji Dvasia vos galėjo į jas žiūrėti.
-Tai kuriai iš jų atleisti?-paklausė Dievas.
-Mmmm…net nežinau, kaip tai padaryti. Aš labai norėjau pažinti save kaip tą, kuri atleidžia. Koks tai jausmas atleisti?
-Taip Mažoji Dvasia pažino ką reiškia būti Liūdnai.
Tuo metu pas ją atėjo kita Draugiška Dvasia.
-Nesijaudink, aš tau padėsiu.-ištarė Draugiška Dvasia.
-Tikrai?- nušvito Mažoji Dvasia.
-Taip. Aš galėsiu būti ta, kuriai tu galėsi atleisti.
-Galėsiu ištikrųjų?-nudžiugo Dvaselė.
-Žinoma.- nusišypsojo Draugiškoji Dvasia. Aš galėsiu sutikti Tave sekančiame gyvenime ir padarysiu Tau tai, už ką Tu man galėsi Atleisti.
-Bet kodėl? Kodėl Tu tai turėtum daryti?- paklausė Mažoji Dvasia.
-Tau, pačiam nuostabausiam Kūriniui, vibruojančiam tokiu dideliu greičiu, kad aplink sklinda Šviesa, tokia ryški, jog aš negaliu pažvelgti į Tave. Kokia gali būti priežastis, dėl kurios Tu, kuri sklandai kartu su žvaigždėmis po pasaulį minties greičiu, ateitum į mano gyvenimą ir taptum tokia
Sunki, kad galėtum padaryti kažką blogo?
-Viskas paprasta,- atsakė Draugiškoji Dvasia.
-Aš tai padarysiu iš Meilės Tau.
Mažoji Dvasia buvo nustebinta tokiu atsakymu.
-Kodėl taip stebiesi,- paklausė Draugiškoji Dvasia.
-Juk su Tavo pagalba aš pažinau, ką reiškia atleisti. Nejaugi Tu neatsimeni?
-Mes jau tiek kartų šokome kartu, tu ir aš. Begalę epochų, begalę amžių mes kartu šokome tą šokį.
Visą tą laiką mes kartu žaidėme, ar gi Tu nebeatsimeni?
-Mes jau buvome viskuo! Mes buvome Viršuje ir Apačioje.Kairėje ir Dešinėje. Mes buvom Ten ir Čia. Dabar ir Tada. Mes jau buvome visuo tuo! Buvom vyrais ir moterimis, Gėriu ir Blogiu. Mes žudėme ir mes patys buvome nužudyti!
Nejaugi Tu nebeatsimeni?
-Mes gyvenome daugybę gyvenimų, tu ir aš, ir vienas kitam mes kūrėme galimybes Pažinti tai,
Kuo Mes Esame, kad galėtumėm, patirti viską, kad sužinotumėm, ką reiškia pačiam tai pajausti ir išgyventi. Todėl mūsų sekančiame gyvenime aš būsiu tuo, kuris padarys Tau kažką labai blogo, taip galėsi pažinti save kaip tą, kuris atleidžia.
-Bet ką blogo Tu gali padaryti?- paklausė šiek tiek sunerimusi Mažoji Dvasia.
-Kas tai bus, ką Tu blogo man padarysi?
-O … mes dar sugalvosime ką nors,- su šypsena tarė Draugiškoji Dvasia. Staiga ji surimtėjo ir tyliai pakuždėjo
-Žinai, tu buvai teisi.
-Kur? –susidomėjo Mažoji Dvasia.
-Man ištikrųjų reikės sumažinti savo vibracijas ir tapti sunkesniai, kad galėčiau įvykdyti tą nelabai malonią užduotį. Man reikės apsimesti, aš privalėsiu būti visiškai nepanašia į save. Aš norėčiau Tavęs paprašyti paslaugos taip pat.
-Ko tik norėsi, visko ko tik pageidausi,- atsakė Mažoji Dvasia, pradėjusi dainuoti ir džiūgauti.
-Aš būsiu Atleidžiančia! Būsiu ta , kuri atleidžia.
Bet štai? Mažoji Dvasia pastebėjo, kad Draugiškoji Dvasia susimąstė.
-Pasakyk man, kaip aš galėsiu tau padėti?- tarė Mažoji Dvasia.
-Ką dėl tavęs galėčiau padaryti? Nes Tu tikras Angelas, sutikęs išpildyti mano norą.
-Taip ir yra, ši Draugiškoji Dvasia ir yra Angelas!- į jų pokalbį įsiterpė Dievas.
-Kiekvienas iš mūsų yra Angelas. Atsimink, aš siunčiu jums tik Angelus ir tik juos!
Mažoji Dvasia nekantravo, norėdama kuo greičiau padaryti ką nors, kad galėtų išpildyti Draugiškosios Dvasios norą.
-Ką aš galėčiau padaryti dėl Tavęs?- paklausė ji dar kartą.
-Kuomet aš Tave labai skaudinsiu, kuomet atrodys, kad blogiau jau nebegali būti. Tuomet…
-Kas..kas tuomet?- pertraukė Mažoji Dvasia,- sakyk? Draugiškoji Dvasia pažvelgė į Mažąją Dvasią ir pasakė:
-Tu atsimink, Kas Aš Esu Ištikro, neužmiršk manęs.
-Aš Tavęs niekada nepamiršiu, atsiminsiu Tave visą gyvenimą!- pažadėjo Mažoji Dvasia.
-Gerai.- ištarė Draugiškoji Dvasia.
-Matai, tuo metu aš dėsiu visas pastangas, kad apsimesti, greičiausiai aš užmiršiu Kas Aš Esu iš tikro. Ir jei Tu neatsiminsi, Kas Aš Esu, tuomet aš galiu užmiršti apie tai labai ilgam.
Jei ir Tu pamirši, Kas Tu Esi, mes greičiausiai pasiklysime. Tuomet mums prireiks dar vienos dvasios, kuri ateis į mūsų gyvenimą ir primins mums, Kas Mes Esame.
-Ne! Mums to niekada neprireiks!- vėl pažadėjo Mažoji Dvasia,-Aš nepamiršiu, Kas Tu Esi!
-Aš būsiu dėkinga Tau už tai, jog Tu suteikei man šansą pažinti save kaip atleidžiančią.
Susitarimas buvo sudarytas. Mažoji Dvasia iškeliavo į naująjį savo gyvenimą, nesuvaldydama jaudulio, kad galės būti Šviesa,- kas buvo labai unikalu.
O dar nuostabiau buvo tai, kad galės būti ta dalimi Šviesos, kuri vadinama ATLEIDIMAS.
Mažoji Dvasia nekantriai laukė progos, kuomet galės pajausti, ką reiškia ATLEISTI ir kada galės padėkoti kitai Dvasiai, kuri leis jai Tai patirti.
Kuomet į Mažosios Dvasios gyvenimą kaskart ateidavo vis nauja dvasia, nesvarbu, ką ji atnešdavo: sunkumus, džiaugsmą ar liūdesį. Jei tai būdavo sunkumai ar liūdesys, Mažoji Dvasia visuomet atsimindavo DIEVO pasakytus žodžius:
-Visuomet atsimink, aš jums siunčiu tik Angelus ir nieko daugiau!
Ačiū visiems Angelams, kurie nepabijojo nusileisti į šią gražią planetą Žemę ir pasiryžo padėti kitoms Dvasioms PAŽINTI GYVENIMĄ.
Todėl ŠVĘSKIME GYVENIMĄ ČIA IR DABAR ir padėkokime vinas kitam už
ŠVENTĄ ANGELIŠKĄ ATSIDAVIMĄ !