„Ką reiškia žinojimas ir vientisumas santykiuose tarp Dievo ir žmogaus?
Pagaliau atėjo laikas žmonijai suprasti, kas yra Dievas. Užduotis ne iš lengvųjų. Kai kurie žmonės jaučia, kad priklauso „ypatingai“ dvasinei grupei – vienintelei, kuriai šypsosi Dievas. Ar tik vienai grupei iš visų priskirtas tikras supratimas ir išmintis apie Šeimą Žemėje ir Dievo dvasingumą? Žinoma, ne. Nėra taip, kad Dievas tai priskirtų kažkuriam vienam. Meilė visuotinė ir priklauso visai žmonijai. Kiekvienas šioje Žemėje gyvenantis žmogus yra Šeimos narys. Kiekvienas iš mūsų yra begaliniai mylimas.
Žmonija gyvena tokioje laiko linijoje, kuri beveik reikalauja skaldyti bendro dvasingumo darbo aspektus. Taip vyksta todėl, kad vyrai ir moterys nesugeba savojo suvokimo apie Dievą patalpinti į amžinąjį dabar. Mes dirbame su Žemėje istoriškai susiklosčiusiomis vertybių sistemomis ir kultūriniais skirtumais, kur milijardai žmonių renka dvasinę informaciją ir iš jos sukuria sistemas, kurios joms atrodo efektyvios. Taip tęsiasi jau ne vieną šimtmetį ir Dievui tai nėra netikėta. Nėra nieko didingesnio už savo aukštesniojo „Aš“ ieškojimus. Tokie ieškojimai vyksta visose mūsų planetos kampeliuose. Tai rodo, kad Vieningos Šeimos nariai noridaugiau sužinoti apie savo Šeimą.
Ieškantieji žmonės nutarė „išdėlioti Dievą į dėžutes“ ir, kaip taisyklė, su aukštomis sienomis. Tik mūsų linijinis mąstymas skaldo Dievo didybę ir jo egzistavimą visose išmatavimuose bei sudėlioja Jį į atskiras grupeles, kurių, kaip mes žinome, labai daug. Kiekvienoje iš šių dėžučių egzistuoja narystė (priklausomybė) ir kiekviena iš jų turi tikėjimą (šventumo pripažinimas). Kiekvienoje dėžutėje savi lyderiai ir šamano funkcijas atliekantys dvasininkai. Yra žmonių sukurtos elgesio taisyklės, kurios padeda kitiems neišklysti iš dvasinio kelio ieškojimų. Dievui tos dėžutės nėra netikėtos. Faktas – žmogui būdingame dualume dvasingumą ir žmogiškumą jungianti grandis kaip tik tokia ir yra.
Šios dėžutės pasižymi viena įdomia ypatybe, kurios autorius yra patys žmonės. Kiekviena iš šių dėžučių (dvasinio ar religinio pobūdžio) labai dažnai laikosi pažiūros, kad „Dievas šypsosi tik mums. Žemėje egzistuojančios kitos dėžutės nieko vertos. Domėkitės tik mūsų dėžute, nes Dievas šypsosi tik mums“. Įdomu ir tai, kad yra tokių dėžučių, kurios skelbia: „Nesidairyk į šalis! Kitos dėžutės ne tau! Jos piktos ir melagingos, jos neskelbia „tikrojo“ Dievo“.
Moteris pagimdo dvynukus. Mergaitę ir berniuką. Žmogaus gimimas – nepaprastas įvykis. Ląstelių lygyje moteris supranta, kas vyksta tuo momentu. Net tie, kurie tai stebi, negali sulaikyti džiaugsmo ašarų. Niekas neprilygs motinai glaudžiančiai prie krūtinės vaiką ir pirmą kartą žvelgiančiai jam į akis. Tuo momentu pabunda ląstelėse išsisaugantis žinojimas. Ji ne tik jaučia šių minučių vertę, bet ir žino, ką ji laiko ant rankų. Dažnai tokiomis minutėmis įvyksta dvasinis ryšys. Ji žino, kuo jie buvo, ji žvelgia į išmintingos senos sielos akis, lyg sakydama: „Sveiki atvykę į Žemę!“. Ir kiek daug džiaugsmo tuo momentu, kai motina pirmą kartą paima vaiką ant rankų! Gimimas neša savyje džiaugsmą. Jame glūdi naujas pradas – naujas įsikūnijimas – nauja prasmė – naujumas – švarumas – nekaltybė – kontraktas – tikras džiaugsmas!
Moteris pagimdo dvynukus. Mergaitę ir berniuką. Kas bus išrinktuoju, o ką ji atstums? Aišku, kad ji nesiruošia nei vieno atstumti. Jie – brangios sielos. Jos vienodai ir begaliniai mylimos! Tai juk viena Šeima! Dievas-Motina-Tėvas nesišypso kuriai nors vienai dėžutei, naikindamas ar paniekinamai žvelgdamas į kitas. Žmonės yra žmonės ir visi jie sudaro vieną Šeimą. Visi ir kiekvienas iš jų yra vienodai mylimas didžiule meile. Tai kodėl daugelis žmonių yra absurdiškai įsitikinę, kad Dievas šypsosi tik jų dvasinei dėžutei? Ogi todėl, kad jų dėžutėse vyko stebuklai. Savo dėžutėje jie pajuto Dievo meilę ir yra įsitikinę „meilės materialumu“, kuri juos aplankė. Reiškia, Dievas jiems nusišypsojo. Ir jie teisūs! Šeima myli juos ir jie tai pajuto!
Reikia pasakyti, kad jei jie atviru ir bešališku žvilgsniu žvilgterėtų į kitas dėžutes, tai ten jie aptiktų tuos pačius stebuklus, „meilės materialumą“. Dievas visur veikia vienodai, nes visi žmonės priklauso vienai Šeimai. Ir jei kokiu tai būdu Dievas duoda patvirtinimą Šeimos žmogui, tai patvirtinimą jis duoda atskiram žmogui, o ne religijai.
Ką galvoja Dievas apie tuos, kurie tvirtina, kad jų tikėjimas vienintelis ir teisingas bei sako, kad „Dievas šypsosi tik jų dėžutei?“. Dievas juos begaliniai myli, nes jie – vieningos Šeimos nariai.
Supraskime teisingai. Tai ne pasmerkimas. Tai kvietimas tolerancijai, kvietimas suvokti, kaip sutvarkytas šis pasaulis. Šeimos meilė absoliuti. Kurį iš dvynukų mylės, o kurį atstums? Atsakymas vienareikšmiškas – juos abu begaliniai mylės. Štai čia ir slypi santykių tarp žmonijos ir Dievo vientisumas. Čia slypi santykių tarp žmonių tikslas. Šis dvasinių santykių tikslas turi pasikeisti vien tik tam, kad pakliūtume į Naująją Jeruzalę.
Kaip tik tokie santykiai aprašyti alegorijoje apie sūnų paklydėlį. Sūnus, kuris „neteisingai elgėsi“, lygiai taip pat buvo gerai įvertintas kaip tas, kuris elgėsi teisingai. Vienas sūnus išvaistė viską, ką buvo palikęs tėvas, o kitas savo dalį išlaikė ir dar padidino. Ir vis tik abu sūnūs buvo sutikti išskėstomis rankomis. Taigi, visi Šeimos nariai yra vienodai gerbiami ir nesvarbu, kokiai dėžutei jie save priskiria. Tai kelias ir ieškojimai, kurie gerbtini – ir ne tik tuo atveju, jei „viskas buvo teisingai“. Pats laikas žmonijai įkūnyti šią alegoriją gyvenime. Tai bus būtina, jei mes norėsime gyventi Žemėje, kuri įžengė į savo baigiamąjį etapą.
Yra žmonių, kurie tvirtina, kad Dievas yra meilė – ir jie teisūs. Dievas myli kiekvieną žmogų. Dievas yra absoliuti meilės tobulybė. Tie patys žmonės sako – visus žmones, vyrus, moteris, mažus vaikus (net kūdikius, kurie dar nemoka kalbėti), gyvenimo pabaigoje teis. Po to visus nusiųs į vieną siaubingą vietą, kur tas pats mylintis Dievas kankins juos per amžius. Juos kankins visą amžinybę, nes jiems nepasisekė surasti vieną vienintelį raktą, ar vieną vienintelę knygą, ar vieną vienintelę reikalingą informaciją, kuri egzistuoja vienam vieninteliame kontinente. Jei jiems pasiseks tai rasti, tai keliaus į nuostabią meilės perpildytą vietą. Ten jie bus saugūs. Būtent taip viena dėžutė motyvuoja savo poziciją – jie stengiasi kaip galima daugiau žmonių išgelbėti nuo Dievo prakeikimo.
Ar gi tai tas pats mus begaliniai mylintis Dievas, kurio vardas Meilė? Ar gi tai panašu į žinią iš Namų? Ar gi tai panašu į kaip naujagimį mus mylinčią Šeimą?
Žmonės kuria dvasinės izoliacijos dėžutes, kad apsaugotų savo kultūrą. Tai plačiai paplitę Žemėje. Tai buvo senos energijos pagrindiniu elementu. Niekas nekaltina, kad žmonių dvasinio supratimo fundamentas – meilė Dievui. Taip įvyko todėl, kad daug metų žmonės gynė savo kultūrą, bet tai neturi nieko bendro su Dievu. Tai – Žmogaus produktas. Pats laikas suvokti esmę. Jei kažkas „skamba neteisingai“, tai – neteisinga. Jei kas nors nepanašu į „Šeimos dvasią“, tai jos ten nėra. Jei, priešingai, jaučiasi žmogiškieji atributai, tai taip ir yra.
Štai keletas pavyzdžių, kad dėžutės buvo sukurtos apsaugoti vieną ar kitą kultūrą. Tie, kurie dėžutėse nustato elgesio taisykles, aiškins, kad jokiu būdu nepažvelgtume į kitas dėžutes, nes jos perpildytos parako. Ir vėl kalbės, kad Dievas kažkodėl šypsosi tik jiems! Ir pažvelgę į kitas dėžutes, mes turėsime nemalonumų. Nepaisant to, kad Žemėje gyvena milijardai Dievo sukurtų žmonių, jie kalbės, kad tik jie dvasiškai „teisūs“. Ar tokiuose tvirtinimuose jaučiasi Šeimos dvasia? Jei Dievas – tai „Tėvas“, tai kodėl jis atstumia savo vaikus ir šypsosi tik nedaugeliui?
Yra ir kiti dalykai parodantys mūsų supratimą apie Šeimą. Pasaulyje egzistuoja daug religinių organizacijų, kurias mes vadinsime dėžutėmis. Kiekvienoje iš jų yra nuosavas, skirtingas nuo kitų kodeksas, kuris laikomas „tikru Dievo keliu“.
O štai svarus įrodymas, kad esant senajai energijai savos kultūros apsaugos procesas buvo tik dvasinis – kildavo religiniai karai, ypač žmonijos istorijos priešaušryje. Jie kildavo dėl to, kad vienos dėžutės atstovai mėgindavo priversti kitos dėžutės atstovus galvoti „taip kaip mes“. Kuriam iš jų Dievas šypsodavosi, o kuriam ne? Dešimtys tūkstančių žmonių buvo užmušami vardan Dievo meilės. Užmušdavo tuos, kurie nenorėdavo prisijungti prie „teisingos“ dėžutės. Galingesnės dėžutės atstovai naikindavo ištisus kaimus ir miestus, kurių gyventojai, kaip jiems rodėsi, priklausė „velnio pasekėjų“ dėžutei. Ar gi tai panašu į Dievo nepaprastą meilę?
Moteris pagimdo dvynukus. Mergaitę ir berniuką. Juos suvysto, sušildo. Motina atidžiai žiūri abiems į akis. Kurį iš jų ji išmes į šiukšlių dėžę vien todėl, kad jo tikėjimas bus ne toks, koks jos. Žinoma, ji aplamai nesiruošia to daryti. Priešingai, ji mylės juos vienodai, mylės begaliniai, nes jie sutverti lygiais. Abu jie yra dvasinės būtybės. Abu jie angelai. Abu turi lygias teises – abu laisvi elgtis savaip – abu vienos Šeimos nariai.
Kaip išsiugdyti meilę viskam ir visiems? Rekomendacija-raktas- tik trys žodžiai: „Mylėkite vienas kitą“. Nejaugi įvairių kultūrų religijas šioje planetoje reikia išrauti su šaknimis? Nejau turi išnykti žemiškos religijos? Bet kalbame ne apie tai. Visos kultūros Žemėje yra vertingos. Gimti tam tikroje kultūrinėje aplinkoje, reiškia priklausyti tam tikrai tikėjimo sistemai. Tai reiškia, kad Dievas supranta, kas vyksta kiekvienoje kultūrinėje erdvėje. Štai kodėl stebuklai vyksta kiekvienoje dėžutėje.
Gali atsitikti taip, kad vieną gražią dieną visų dėžučių žyniai, guru, vienuoliai, rabinai, šamanai, kunigai ir kiti religiniai lyderiai susirinks kartu – ne tam, kad įkurtų kažkokią tikėjimo koaliciją, ne tam, kad išstudijuotų vieni kitų doktrinas, ne tam, kad pakeistų savas tikybas, bet tam, kad pažiūrėtų vienas kitam į akis, kartu pakeltų rankas į Dievą ir pasakytų: „Mes visi – Šeima. Mes leidžiame kitiems šeimos nariams tikėti taip, kaip jie nori. Visi kartu mes pasirenkame meilę! Visi mes pasirenkame toleranciją!“.
Štai kas turi atsitikti, kai ateis 2012 – mes vienas kitam leisime tikėti taip, kaip norime – nekaltindami kitų dėžučių, kad daro ne taip, neversdami tikėti tuo, kuo tikime mes. Tam prireiks tik pagarbos kitai kultūrai – pagarbos kitokiam požiūriui.
Kur Rašte parašyta, kad štai taip susirinks visi kartu? Niekur neparašyta. Raštas siekia tik 2012. Dabar mes esame ant to slenksčio, kai galime pradėti rašyti Žemės naujus dvasinės istorijos skyrius, kurių autorius yra išsivysčiusi tamsiai mėlyną dvasingumo spalvą turinti Žmonija.
Argi tai įmanoma? Juk yra kultūrų ir tikėjimo sistemų, kurių pagrindas – visi kiti netinkantys Dievui. Ką jiems daryti? Pažvelkime į savo istoriją. Taisykles kuria žmogus. Visos šios taisyklės išdėstytos žmogaus parašytuose kodeksuose. Tai reiškia, kad naujai dvasinei Žmonijai priklausantys žmonės gali tai pakeisti, nes jie yra lygiateisiai jos nariai. Tai bus kaip vienos ar kitos doktrinos patobulinimas ir nieko daugiau. Kai kurios religijos jau keitė „Dievo nustatytas taisykles“. Mes tai dar prisimename.
Taigi, ar tai įmanoma? Taip! Tai įvyks, nes turėdami naują energetinį potencialą mes kaip tik to ir siekiame. Ne viskas iš karto. Viskas palaipsniui. Tai panašu į ramybės energiją – kai matosi nauda, intuicija žino, kaip ją aplink paskleisti.
O dabar šiek tiek apie lyties vientisumą. Situacijos ironija – kiekvienas žmogus apsimeta, kad priklauso vienai ar kitai lyčiai. Mes ateiname į Žemę turėdami vienos ar kitos lyties atributus ir priklausome tai lyčiai. Mes net neįsivaizduojame, kad galime būti kitos lyties būtybe. Ir vis tik mes visi kažkada ja buvome. Kai gimdavome kitos lyties būtybe, mes jai ir priklausėme. Mes visi pasiskirstydavome brangia energija ir tai lyčiai priklausančiais atributais. Mes esame dviejų lyčių ne šiaip sau. Tai vienas iš karmos katilą sudarančių atributų. Tai tas, kas dažnai sukuria mums pamokas ir išbandymus. Pagalvokime apie tai. Bedugnė tarp lyčių ne kas kita kaip žaidimas, ir ironija tame, kad įsikūnydami vėl ir vėl mes būname tai vienos, tai kitos lyties atstovais.
Kai kurie žmonės iš tam tikrų dėžučių tvirtina, kad kunigais gali būti tik vienos lyties atstovai. Taip tvirtindami jie remsis istorija ir aiškins, kad kita lytis šiam reikalui neturi būtinų savybių. Nežiūrint to, kad Dievas neturi lyties ir Šeimos nariai pakaitomis gimsta tai vienos, tai kitos lyties, jie sakys, kad vienai lyčiai yra daugiau galimybių prašviesėti, nei kitai. Ar gi tai panašu į Dievo teigimą?
Moteris pagimdo dvynukus. Berniuką ir mergaitę. Kai ji mato mergaitę, ji tuoj pat ją išmeta. Ji žino, kad prašviesėti gali tik berniukas. Ar gi tai teisinga? Žinoma, Dievas negali taip tvirtinti. Jo akyse abu – mergaitė ir berniukas – yra lygūs, ir motinai jie abu yra brangūs. Jei mes suprantame metaforą šiame atvejyje, tai motina neišmes mergaitės! Kas sugalvojo tokias taisykles? Ar gi tai sugalvojo Šeima? Ar gi tai sugalvojo Dievas? Ar tai vientisumas?
Atėjo laikas per Dievo meilę ir išmintį suvokti, kaip reikia mylėti vienas kitą. Tie, kas pirmieji pakils į šią aukštumą, pajus, kad jiems bus padovanota švari energija. Jie gyvens ilgiau. Jie turės daug aukštesnes vibracijas. Jie valdys tokią energiją, kurioje abiejų lyčių atstovai bus pilnateisiai vienos Šeimos nariai.
Ir tai dar ne viskas.
Panašu, kad vienos ar kitos lyties atstovai gimė su aistringu noru sunaikinti kitą lytį. Tai irgi yra „pamoka“. Taip, pamoka įmanoma tik esant abiems lytims. Dukterys, išgirskite! Norint sukurti karminės pamokos energiją, būtinas prievartautojas ir auka. Ką mes ruošiamės daryti tam, kurio nekenčiame? Su naująja energija bus galima išspręsti šią specifinę problemą, lyčių tarpusavio santykių problemą. Mes gi suprantame, kad išbandymui reikalingi du? Gal būt, to dėka mes kitoje šviesoje suprasime išsireiškimą „atsidurti reikalingu momentu reikalingoje vietoje“.
Svarbu suprasti, kada kalbama apie Dievą. Dievas dvilytis! Motina ir Tėvas viename. Tai, ką mes jaučiame kitam žmogui – tik mūsų pamokos dalis. Būtent todėl į šią Žemę mes ateiname su šiuo jausmu. Tarp kitko, viena lytis sugalvota kaip tik dėl to, kad pastoviai dirgintų kitą.
Pakalbėkime apie sudėtingas ir nesudėtingas įsikūnijimo užduotis. Mes suplanavome ateiti į Žemę tokie, kokie esame. Būtent tokie. Tai mūsų kontraktas. Kažkas į šį pasaulį atėjo su rimtomis užduotimis, kurios užkoduotos jame ląsteliniame lygyje. Mes ateiname su tam tikra biochemine sandara, ateiname su polinkiu tam tikroms baimėms, su tam tikrais psichologiniais ypatumais. Kažką iš mūsų lengva išgąsdinti. Kažkas lengvai pasiduoda depresijai. Kažkas į šį pasaulį atėjo, kad būti su tais, kurie padidins jo išbandymus, padarys juos sudėtingesniais. Kažkas gimė tokioje vietoje, kuri tik apsunkina jo pamokas. Tai vadinama „polinkiu ląsteliniame lygyje“ ir turi sąryšį su mūsų gyvenimo užduotimi. Žinokime, kad visą tai suplanavome mes patys!
Moteris pagimdo dvynukus. Mergaitę ir berniuką. Ji įsižiūri į savo vaikų akis. Ji labai išmintinga. Ji „mato“, kad vieno užduotys bus daug sudėtingesnės už kito ir nutaria jo nekęsti, elgtis su juo kaip su nereikalingu daiktu ir nori jį išmesti. Ar tai teisinga?
Palaiminti tie, kas ateina į šią Žemę . Jie beprotiškai mylimi. Taip kaip mes. Jie – mūsų Šeimos nariai. Jie išsirinko sunkią užduotį, ir mes esame jos dalis.Dievas neturi neapykantos. Visi mes – viena Šeima ir pats laikas suprasti, kad kažkuriam iš mūsų ląsteliniame lygyje įtvirtinti iš tikrųjų dideli uždaviniai. Vienas iš tokių – kai žmogaus fizinis kūnas yra vienos lyties, o sąmonė – kitos. Tai iš tikrųjų rimtas iššūkis, bet taip buvo suplanuota. Kai kurie mūsų kultūros žmonės sumąstė, kad Dievas tokiems nesišypso. Jie kalba, kad Dievas gailisi juos tokius sukūręs ir nekenčia jų. Ar tai panašu į Dievą Motiną-Tėvą? Kas sugalvojo tokias taisykles ir kodėl?
Štai trys stebuklingi žodžiai – mylėkite vienas kitą. Suvokime, kas yra Šeima. Supraskime, kas yra užduotis ir įsisamoninkime, kad Dievas niekada nesiuntė mums tokių išbandymų. Jie sukurti moterų ir vyrų taisyklėmis, kurias jie išpažįsta savo dėžutėse – dėžutėse su aukštomis sienomis ir kultūriniais prietarais. Atėjo laikas jiems suvokti esmę ir pamilti vienas kitą.
Pakalbėkime apie materialinį priteklių. Tai – lėšos egzistavimui. Analogija su paukšteliu – ryte jis pabunda ir šiai dienai jis neturi atsargų. Kiekvieną dieną reikia ieškoti maisto. Žinoma, mažas paukštelis randa mažą kirminėlį. Tai ir yra egzistavimo priemonė. Taigi, tai priteklius, kadangi tai vyksta kiekvieną dieną. Taip jis kiekvieną naują dieną palaiko gyvybę. Jei mes kuris nors staiga laimėtume konkursą ir taip aprūpintume savo gyvenimą, ar atsisakytume premijos dėl to, kad ji yra nepakankamai didelė? Ne! Tai turtas! Tai jis yra tikras Priteklius.
Vanagas? Jo užduotis rimtesnė. Kirmino jam per mažai. Jis turi pasigauti pelę. Reiškia, jo „vartotojo krepšelis“ yra didesnis. Aišku, kad jo Priteklius turi būti didesnis, nes jis pats yra didesnis. Ir vis tik – tai priemonė egzistavimui, kuris susijęs su paukščio dydžiu. Norint įvykdyti paukščiams priklausančią užduotį, reikalinga tokia pati dvasinė energija, nežiūrint į tai, kad viena užduotis atrodo rimtesnė už kitą. Abiejų paukščių įdėtos pastangos atrodo vienodos, nes susiję su energija, kuri sukuriama per sinchroniškumą. Iš tikrųjų abu paukščiai įdeda vienodai pastangų, kad prasimanytų maisto egzistavimui.
Pirmiausia suvokime, kad lėšos egzistavimui– tai Priteklius. Antra – mes turime suprasti, kad tarp vieno žmogaus ir visos Šeimos lėšų egzistavimui nėra skirtumo. Kiekis neimamas dėmesin energijos atžvilgiu, kuri reikalinga, norint sukurti egzistavimo priemones.
Pinigai – mūsų kultūros egzistavimo energija. Kai kas iš mūsų jaučia depresiją ir baimę, kai prasideda kalbos apie pinigus. O tai viso labo tik egzistavimo priemonė, ir kai mes išmoksime dirbti su energijomis, mes išmoksime gyventi pritekliuje. Tai ne kas kita kaip sinchroniškumas kiekvieną dieną. Ar daug kas iš mūsų dirba su energijomis? „Taip, aš galiu gydyti žmones. Aš galiu čia ir ten generuoti energiją. Bet aš niekaip negaliu uždirbti sau pragyvenimui“. Iš tikrųjų, mes patys sau trukdome. Mes nusprendėme, kad pinigus uždirbti sunku, o visa kita – ne. Daugelis iš mūsų mano, kad būti nušvitusiu galima tik tuomet, jei neturi pinigų. Reiškia, mes neturime turėti lėšų pragyvenimui. Tai kažkaip labai toli nuo dvasingumo. Kaip mums atrodo, ko nori Dievas?
Moteris pagimdo dvynukus. Mergaitę ir berniuką. Ji žiūri į juos su begaline meile ir sako: „Mano brangūs vaikai, aš noriu, kad jūs neturėtume nieko materialaus, kas būtų jūsų. Aš tikiuosi, kad jūs būsite alkani, varganai apsirengę, kad jūsų gyvenimas bus pilnas pavojų ir jums bus labai blogai su pinigais“.
Ar toks yra Dievo-Motinos- Tėvo požiūris? Ar tai panašu į Šeimos meilę? Ne!
Mes nusprendėme neimti pinigų už savo darbą nusprendę, kad „tai kilnu“. Ar prisimename, kuomet savo laiku buvome vienuoliais? Ar prisimename, kai šliaužiojom dulkėse – praeituose gyvenimuose, kai atiduodavome viską? Tuo laiku toks elgesys buvo laikomas dvasingu. Jis tiko tai kultūrai. Tuomet mes tik ir darėme, kad atiduodavome. Ir dabar senų laikų palikimas verčia mus galvoti, kad tai kilnu, bet planetos energija daugiau neparems praeities palikimo.
Iš tikrųjų metafizikos atžvilgiu mes sukuriame stiprų siuntimą. Mes „ruošiamės“ būti vargšais ir mes negalėsime niekam padėti. Nutarę neimti užmokesčio už savo darbą, mes tuo pačiu nustatome kainą savo darbui. Tai girdi mūsų kūnas. Tai girdi aplinkiniai ir girdi mūsų pačių dvasinė dalis. Ir iš tikrųjų, mes pjausime tai, ką pasėjome, nes visiems girdint pareiškėme, kad tai, ką mes darome, nieko nekainuoja. Mes išreiškėme ketinimą ir mums bus sunku rasti priemonių egzistavimui, nes to mes paprašėme patys.
Mes turime žinoti – ar turėsime iš ko pragyventi! Tai Priteklius ir su juo susijusi pusiausvyra. Taip vadinamoje aukšto dvasingumo aplinkoje egzistuoja nuomonė, kad turtingas žmogus niekada negalės nušvisti – lengviau dramblį pravesti pro adatos skylutę. Tai iššūkis gavusiems akademinį išsimokslinimą. Raskite tokį posakį pirminiame šaltinyje. Patyrinėję įsitikinsime, kad originalo kalba apie tai nėra nieko pasakyta. Iš tikrųjų, ši frazė priskiriama tų laikų energijai, kuri skyrėsi nuo dabartinės energijos. Bet kaip patogu dėžučių lyderiams laikyti mus skurde! Taip jie valdo turtus. Ar tai panašu į Šeimos požiūrį? Ar tai panašu į Dievo požiūrį? Ar tai panašu į Dievo ir žmogaus santykius? Tai ne pasmerkimas. Tai tik informacija pamąstymams, kad žinotume tiesą apie tai, kur yra meilė.
Priteklius ir visi su tuo susiję klausimai paaiškės, kai suprasime, kad mes to verti! Kai mes gyvename pritekliuje ir taip norime – tai mūsų laimė! Bus Priteklius, kai suprasime, kad tas savybes, su kuriomis mes atėjome į žemę – vertingos dvasinės savybės – galima panaudoti kitų žmonių pagalbai. Prašykime už tai ko nors, jei jaučiame, kad tai verta. Jei tai, ką mes turime, nieko neverta, neprašykime nieko. Čia galimas barteris, kaip galimas apsikeitimas energijomis. Nesvarbu, kaip atsiskaitoma – tradiciškai ar ne – mes neturime galvoti, kad galima duoti veltui. Įsisąmoninkime, kad mes kažko verti ir mūsų darbas kažko vertas. Tai vadinama energiniu balansu.
Priteklius ir vertybių mainai – tai sinchroniškumas. Žinome, kad Či energijos tekėjimas atneša pusiausvyrą į visas žmogaus gyvenimo sferas, tuo pačiu įtakoja ir priteklių bei egzistavimo priemones. Pats laikas suprasti, kad Dievas su pagarba žiūri į tokį naują mąstymą. Visa tai – dalis Dievo vientisumo, pusiausvyra visame, ką mes darome.
Moteris pagimdo dvynukus. Mergaitę ir berniuką. Ji žiūri į savo vaikus ir sako: „Aš noriu, kad jūs būtumėte turtingi ir nieko jums netruktų. Aš nenoriu, kad jūs badautumėte. Kiekviena diena atneš jums lėšų pragyvenimui. Per visą jūsų gyvenimą aš būsiu šalia. Aš padėsiu jums iki savo dienų pabaigos. Aš padarysiu viską, ką aš galiu padaryti. Aš jūsų motina“. Taip su mumis elgiasi ir mūsų Šeima. Kai mes save įvertinsime, į mūsų gyvenimą ateis Priteklius.
Nepamirškime, kam mums reikalinga Šeima. Kai mes suvoksime savo vertę ir atitinkamai elgsimės, kai pasižiūrėję į veidrodį pasakysime: „Aš esu tas, kas esu“, kai mes žinosime savo kainą, tuomet į mūsų gyvenimą ateis Priteklius.
Susitinka du šviesos darbuotojai ir, o, siaube, paaiškėja, kad jie abu užsiima tuo pačiu. Jie staiga suvokia, kad kitas užsiima tuo, apie ką galvojo kaip apie „savo energiją“. Kas po to seka? Vienas nusprendžia aplenkti kitą. Juk jie negali dirbti kartu – čia turi likti tik vienas. Vienas pradeda kurti planus, kaip apsunkinti gyvenimą ar net diskredituoti kitą. „Aha, aš žinau ką daryti. Pasakysiu, kad jis piktas. Žmonės išsigąs ir nesiartins prie jo. Ir tuomet niekas nesikėsins į mano darbą ir idėjas“.
Skamba nemaloniai? Bet tai – faktas. Tai senos energijos koncepcija, kuri ląstelių lygyje įaugo į seno tipo struktūrą. Tokios koncepcijos esmė – visi mes turime būti nugalėtojais ir nugalėtaisiais. Mintis, kad galima išlošti abiems, net nešaudavo į galvą. Ir mes sekame šia keista prielaida.
Moteris pagimdo dvynukus. Mergaitę ir berniuką. Jie labai brangūs ir begaliniai mylimi. Ji pažvelgia į jų gyvenimą ir mato, kad abu bus artistiškos asmenybės. Taip, jie ginčijasi dėl spalvotų kreidelių ir teptukų. Motina nusprendžia, kad tik vienas bus dailininku, todėl kitam ji jų neduoda.
Ar tai teisinga Šeimos meilės atžvilgiu? Ne. Tai nėra mylinčios Šeimos reakcija. Tai tik parodo, ko vertos konkurencinės taisyklės, esant konkurencinei energijai. Tai iliustruoja senai energijai būdingą mąstymo būdą – kad tik pirmasis galėtų sumenkinti antrojo darbą vien tik todėl, kad dirba tą patį darbą. Šis pavyzdys rodo, kad žmonės bijo, jog gali kažko negauti ar egzistuoja kažkokie apribojimai.
Kai motina pamatė, jog abiems vaikams yra įdomūs tie patys užsiėmimai, ir jie nepasidalina kreidelėmis bei pieštukais, ji nuėjo ir nupirko jų daugiau. Ji augino juos kartu. Ir du vaikai kartu sukūrė penkis kartus daugiau energijos, nei būtų sukūręs vienas. Jei vyksta konkurencija – žinokime, kad taip pasireiškia sinchroniškumas. Ką jie gali mums duoti? Ką galime mes jiems duoti? Gal būt, kartu gyvendami šioje planetoje ir dirbdami tą patį darbą, mes galėtume sukurti penkis kartus daugiau energijos. Tai taip pat susiję su energijos balansu ir cirkuliacija. Naujoje darbo paradigmoje glūdinti išmintis sukurs papildomą sinchroniškumą ir priteklių abiems. Išloš abu! Abu taps geresni, nes abu – vienos Šeimos nariai.
Tas pats vyksta islamo, krikščionybės, žydų, budistų pasaulio ir visose tikėjimo sistemose. Visi jie savaip ieško kelių į Dievo meilę. Visi jie savaip ir unikaliai ieško Dievo savo sieloje. Mes turime pasiekti, kad vieną gražią dieną susirinktų įvairių sistemų atstovai, pakeltų rankas į dangų ir kartu paskelbtų: „Mes mylime vienas kitą!“. Kiekvienas iš mūsų turime savo kelią, kuris netrukdo kitiems. Mes gerbiame kitus ir gerbiame save. Atėjo laikas panaikinti dėžučių sienas. Visi mes – viena Šeima.
Toje Šeimoje bus žmonės, kurie save vadina Naujos Eros žmonėmis. Tai tie, kurie save vadina „metafizikais“. Jie nieko nesmerkia. Jie reiškiasi lygiai taip kaip ir kiti, pripažindami visų teisę egzistavimui, bet ne konkurencijoje, o vienas kito išgarsinime. Visi susirenka kartu kalbėdami: „Ar ne puiku, kad Šeimos nariai pagaliau gali mylėti vienas kitą ir sugriauti mus skiriančias sienas?“. Ar tai įmanoma? Taip. Šiuo metu planetos magnetinis tinklas yra pakankamai pasikeitęs ir visa tai turi pasireikšti per žmogaus ląstelinio lygio pokyčius. Bet tam dar reikia išreikšti sąmoningą ketinimą. Tai gi – kokie mūsų ketinimai?
Į planetą atėjo nauja išmintis, nors mus tai stebina, nes mes matome, kaip nauja ir sena energijos kovoja tarpusavyje šiame iki 2012 metų likusiame laikotarpyje. Balansas tarp jų turi būti absoliutus ir, žinoma, blykčios kibirkštys, kai ši išmintis nustatys pusiausvyros pažeidimus ir nutars ją atstatyti. Prisiminkime – 1999 metų chaoso priežastimi buvo nesubalansuoti valstybių lyderiai.
Potencialūs diktatoriai palaipsniui išmirs ir šių šalių liaudžiai atsiras nauja rinkimų galimybė, bet nueidami jie pridarys daug triukšmo. Senoji energija nepasitrauks ramiai, nes labai jau storos sienos. Tarpusavyje kovojančios gentys per žemes galės nubrėžti sienų ribas, kurios nesikeitė tūkstantmečiais, ir vietoje karų prasidės atkūrimas. Štai tokie galimi variantai, bet tai nereiškia, kad taip ir bus. Tai iššūkis mums, nes kaip tik dabar yra didelė galimybė viską iš pagrindų pakeisti. Raktas į tai – mūsų ketinimas.
Kas gali atsitikti? Taika Žemėje! Niekas negali sutrukdyti planetai, kurios Žmonės išmoko mylėti vienas kitą. Šiuos teiginius galima rasti Biblijoje ir įvairių šalių šventuose raštuose. Jie buvo perduoti gilioje senovėje tuo pačiu metu visiems. Jie nepasikeitė. Jie nekintami. Meilė absoliuti. Skirtumas tarp ano ir šio laikotarpio tik toks, kad Žemėje pasikeitė Šeima. Dabar mes galime padaryti tai, kas anuomet atrodė iliuzija – pakantumas, sienų griūtis ir taika planetoje.
Moteris pagimdo dvynukus. Mergaitę ir berniuką. Jie be galo mylimi. Jie Motinos – Tėvo dalelė. Jie – Šeima. Dievo dalelė – štai kas mes. Nėra numylėtinių ir Šeima nesišypso kažkuriam vienam. Mes visi lygūs – mes visi apdovanoti gabumais. Mes laukiami šioje Planetoje.
Reikia turėti šamano išmintį, kad numatyti, kas gi iš tikrųjų atsitiks planetoje artimiausiu metu. Daugelis nueis sunaikinimo keliu („pasaulio pabaigos“ ląstelių atminties koncepcija). Tai daugelį verčia „dairytis atgal“. Daug kas matys tik tai, kas buvo. Štai čia ir glūdi laisvas pasirinkimas Žemėje.
Naujojo laiko mantra – „Daiktai ne visada yra tokie, kokie atrodo“. Dabartinė matoma nesėkmė – tai vakarykščios dienos patirtis. Šiandieninis skausmas – tai vakarykštis pasveikimas. Esmė ta, kad šiandieninės galimybės daug didesnės, nei kada nors matė žmonija. Mūsų namai – Žemė – atsinaujina, todėl daug ką seno reikės išrauti.
Kaip tai padaryti?
Mylėkime vienas kitą.
Ir grius sienos“.