PRIVATUS POKALBIS SU DASKALU – DVASINIU MOKYTOJU ŽEMĖJE APIE MEILĘ IR NEPRISIRIŠIMĄ
Koks skirtumas tarp besąlyginės meilės ir sąlyginės, su kuria galynėjasi dauguma žmonių?
Pirmiausia turime suprasti, kad meilė yra meilė. Ir tai vadiname besąlygine meile. Taigi ši besąlyginė meilė turėtų būti priimama kaip į mus ateinančios Dievo meilės atspindys, ir ją atspindi mūsų širdis. Jis prašo, kad nesuterštume tos meilės, kurią atspindi mūsų širdis. Tad užvis pirmiausia yra Jo meilė, ir mes neturime teisės suteikti jai kokio nors atspalvio. Mūsų širdis turėtų būti krištolo tyrumo veidrodis, kad galėtų atspindėti Jo meilę, kuri yra besąlyginė.
Į ką mes atspindime šia meilę? Maldoje prieš pradėdami savo pamoką prašome „Tau atspindėti tavo meilę“. Mylėti Jį besąlygiškai nereiškia neišmanėliškai prašyti, kad duotų mums tą, aną ar dar kažką. Jo malonę nusakė Ješua (Jėzus) tokiais žodžiais: „Prašykite, ir jums bus duota, […] belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna“. Tai didžiausia Dievo Tėvo malonės apraiška. Jis galėtų pasakyti: „Jums, neišmanūs padarai, aš daviau viską. Kūną, kuris yra tobulas ir gali toks likti, jeigu tik nenaikinsite jo savo negarbia gyvensena. Daviau jums viską, kad šiame kūne galėtumėte gyventi laimingai. Jūs naikinate jį. Ko dar galite iš manęs prašyti? Malonių, laikinų, praeinančių dalykų? Daviau jums viską! Kūną, saulę, visus tuos dalykus. Viską, ką esu sukūręs, kas būtina jums, kad palaikytumėte savo banalų fizinį kūną gyvą ir sveiką. Maistą, vandenį – viską. Daviau plaučius, kad galėtumėte kvėpti į juos mano gyvastį ir mane patį. Jūs kvėpuojate, valgote, geriate ir naudojatės viskuo, ką daviau, kad galėtumėte palaikyti savo fizinio kūno sveikatą. Dar, be kūno, daviau ir jusles, regą. Galite matyti saulę ir džiaugtis ja, džiaugtis gamta ir visais mano kūriniais. Aš džiaugiuosi tais dalykais – dėl jų ir dėl jūsų. Kodėl jūs nesidžiaugiate jais? Kūriau juos ne dėl jūsų, bet galite džiaugtis viskuo savo juslėmis. Taigi viskas yra mano. Aš sukūriau tai iš savęs paties, iš savo paties proto supersubstancijos. Ir jūs gyvenate kūne, kuris nepriklauso jums. Jis priklauso man. Tas, kuris minta mano kūnu, logo supersubstancija, daro jį savo kūnu. Kas yra mano kraujas? Jūsų kūne mano kraujas. Tai ko iš manęs dar tikitės? O ar bent padėkojate man, jeigu jau neskiriate savo meilės? Nuolat dėkojate? Ne. Kas gi dėkoja Dievui už tai, kas, manote, yra jūsų?“
Kur dėkingumas? „Ir nuolatos mane prašote ko? To, ką esu sukūręs? Gyvenate šioje žemėje. Juk suteikiau jums galimybę džiaugtis ja akimis. O jūs mano atžvilgiu tokie įžūlūs. Viską savinatės. Mano namas, mano nuosavybė, mano, mano, mano, viskas mano. Ko galėtumėte prašyti mane, Dievą, kas nebūtų mano ir į ką patys galėtumėte pretenduoti? Tai aš jums viską daviau! Nespėjote nė paprašyti, o jau viską gavote. Ko dar? Suprantate, tai, ko žmonės prašo iš Dievo, yra įsivaizduojama ir neišmanu, nes viskas jau duota. O jūs net nepadėkojate man ir nepripažįstate manęs esant, nors aš egzistuoju. Taigi jūs neatspindite mano besąlyginės meilės“.
O kas yra sąlyginė meilė? Panagrinėkime. Savo asmenybėje, laike ir erdvėje – kūne, kuriame gyvenate, mano kūne, kurį daviau jums gyventi ir kurį palaikau gyvą, – jūs esate sukūrę ribotą savastį, po teisybei, demoną. Kodėl? Nekenčiantį kitų mano gyvenimo atspindžių, mano žmonių giminės? Nekęsdami manęs, nekenčiate jų. Aš esu juose. Štai ko mokė Ješua. Kad ir ką darote gera ar bloga bet kuriam žmogui, tai darote man! Visi esate manyje vieningi. Jūs žeidžiate mane arba tikrai darote ką nors gera. Tačiau mes to nesuprantame.
Ką jūs vadinate sąlygine meile, nekalbant apie meilę Dievui? Ko mes prašome iš žmonių ir ką duodame kitiems žmonėms – savo žmonoms, vyrams, vaikams, tėvams? Kas tai yra? Panagrinėkime. Kvailo mūsų egoizmo patenkinimas? Ar mylite kitus tokius, kokie jie yra, ar tokius, kokie, jūsų manymu, turėtų būti? Na, kas jums suteikė tokią teisę? Kiekvienas mūsų artimas yra pasiekęs tam tikrą evoliucijos pakopą. Tad kas gi yra meilė žmonėms? Žmonai, vyrui, vaikams, tėvams, draugams? Visiems aplink mus. Tai, ką vadinate sąlygine meile, laikyčiau paprasčiausiu nedėkingumu Dievui ir žmonėms. Kas yra sąlyginė meilė? Vergauti sau ir savo troškimams, seksualiniams ar neseksualiniams. Jeigu patenkinate šiuos savo interesus, tada mane mylite. Jei ne – nemylite, tad kodėl aš turėčiau mylėti jus? Kaip pavadinti sąlygine meilę, apie kurą man kalbate? Įžūlumas – labai švelnus žodis. Įžūlumas Dievui, nes kiekviename žmoguje yra Dievas.
Taigi pirmasis krikščionybės principas, kurio mokė Ješua – mylėti Viešpatį savo Dievą savyje. Mylėti mane visa savo esybe, visa dvasia, viskuo, ką daviau jums mylėti! Nes aš esu ir jumyse. Jūs esate manyje vieningi. Visa širdimi, kurią jums daviau, visa siela, kurią jums dovanojau, visu intelektu, visu protu. Aš suteikiau jums teisę naudotis mano proto supersubstancija. Aišku, ko mokė Ješua. Mylėti savo artimą – visus artimus žmones – ne mažiau už save patį.
Reikia siekti savyje dieviškumo, kad iš tikrųjų pažintume meilę?
Juk Ješua aiškiai pasakė. Jeigu gyveni tamsoje, tamsioje vietoje, kaip gi gali nesuklupti? Ir dar: „Jeigu šviesa tavo viduje, tai tuomet ką tau reikš tamsa“. Kai mes ko nors prašome Dievą, ar Jis mus girdi? Be abejo, netgi dar anksčiau, nei tas noras ateina mums į galvą ir mintis, Jis jau žino tai toptelėsiant mums. Jei prašome iš Jo ko nors, supraskime didelį Jo pakantumą. Prašote materialių dalykų? Jis duos! Tikrai duos, ir duos tai, kas jums naudinga. Juk joks tėvas neduos savo vaikui gyvatės, jeigu šis prašo žuvies alkiui numalšinti. Jis duos žuvį. Ir kad ir ko jo prašytumėte, – o Jis – tai jūs pats, Kristaus Dvasia jumyse, – jis duos!
Žmonės vis prašo materialių dalykų. Tie dalykai – tai iliuzijos, chimeros, ateinančios ir išnykstančios. Kam Dievą to prašyti? Juk Dievas davė jums viską. Materialų kūną, tėvą, motiną, meilę, širdį, protą, viską, kas reikalinga kūno gyvasčiai palaikyti, šventus arkangelus, kurie reiškiasi jūsų kūne. Jie palaiko ir išsaugo jį gyvą. Ko dar man prašyti? Netgi dangaus karalystė yra mano viduje. Aš nieko neprašau! Nes viską turiu, tai yra manyje, – žinau, supratau tai. Kodėl turėčiau prašyti kažko, ką jau esu suradęs? Verčiau pasakyti: „Ačiū Tau, kad tai turiu!”
Toks požiūris yra teisingas!
Prašyti ko nors, kas jau manyje? O gal dėkoti už tai?! Taigi ko turėčiau prašyti? „Mylimiausiasis mano, atleisk, kad nemyliu Tavęs, kad priimdamas į savo širdį Tave sumenkinu. Atleisk, kad nesugebėjau duoti Tau daugiau meilės, ir neužgink man mylėti Tavęs, to man pakaks. Nieko kito neprašau. Viskas man jau duota“. Vis dėlto ko gi prašau savo Mylimiausiąjį? Kad galėčiau aukoti Jam šiek tiek besąlyginės meilės ir neprašyti nieko, nes mylint prašyti – tai ne besąlyginė meilė.
Meilė – tai vienintelė realybė!
Dangaus karalystė yra dvasingajame ego. Štai žmonės prašo namo, automobilio, motociklo ir t. t. Kas visi tie dalykai? Iliuzijos. Ką turiu galvoje, sakydamas „iliuzijos“? Tos iliuzijos atima iš manęs visa, kas gera, nes susikoncentruoju vien į tai, ką vadinu „mano“. Pavyzdžiui, iš tikrųjų visos pasaulio gėlės visų žmonių soduose yra mano! Aš matau, kaip jos atrodo tikrovėje, ir dangaus karalystėje, kuri manyje, saugau jų atvaizdus. Galiu matyti, mylėti jas, grožėtis jomis. Tie dalykai (objektai) laikui bėgant suirs, nes banalaus materialiojo pasaulio dėsnis – sparti visko kaita. Turėdamas tai savyje, savojoje dangaus karalystėje, neabejotinai turiu savo lobius amžinai. Matydamas gėlę, mylėdamas ją, galiu užsimerkęs ne materializuoti ją, bet padaryti realia savyje, regėti dangiškoje šviesoje ir iškelti atmintin bet kada, kai tik panorėsiu. Kas gali ją iš manęs atimti?
Taigi, išmokime mylėti besaligine meile. Kai tau nieko netrūksta, nieko nestinga, kai neprisiriši. Svarbiausia – neprisirišti!
Tikrai taip. Taip, banalią materiją transformuoji į kažką realesnio – apybrėžas, spalvas, pavidalus. Mat protas kur kas realesnis nei jo apraiškos. Taip, „neprisirišimas“. Mylėdamas kiekvieną daiktą atskirai, aš prie jo prisirišu. Bet mylėti viską – tai „ne-prisirišti“ (dis-identifikuotis); taigi „ne-prisirišimas“ reikalingas netgi dangaus karalystėje, kuri mumyse. Nes viena iš dangaus karalysčių mumyse – tai mūsų fizinis kūnas ir psichikos plotmė. Noetinis kūnas ir noetinė plotmė. Kodėl turėčiau prisirišti prie savęs, o ne būti valstybėje, t. y. plėsti savo sąmonės ribas, siekti aukščiausios sąmonės, tuo pat metu būti daugelyje vietų ir daugelio būklių? Aš einu toliau laiko iliuzijų. Įžengiu į Tavo visuresatį, Mylimiausiasis, ir galiu mylėti Tave visur. Visame kame galiu Tave mylėti. Plėsdamas savo sąmonę neprarandu Tave, Mylimiausiasis mano, o vis daugiau Tavęs turiu! Daugiau meilės, netgi daugiau Tavęs žmogiškuoju Ješua pavidalu. Ir aš randu Tave visame kame, ką myliu.
Tokia yra besąlyginė meilė.