Pasaulis pasitinka
Žmogus savo pasaulėjauta sukuria individualų pasaulio sluoksnį – atskirą realybę. Ši realybė priklausomai nuo žmogaus požiūrio įgauna vieną ar kitą atspalvį. Vaizdžiai tariant, ten nusistovi tam tikros „oro sąlygos“: ryto gaiva spindint saulei arba rūškana ir lietus, o būna, kad šėlsta uraganas ar apskritai vyksta gamtos katastrofa.
Tam tikru mastu aplinkinę tikrovę, kaip įprasta manyti, formuoja tiesioginiai žmogaus veiksmai. Bet minčių formos turi ne mažesnę galią, tik jų veikimas pasireiškia ne taip akivaizdžiai. Šiaip ar taip, daugiausia problemų iškyla dėl neigiamo požiūrio. O vėliau visą šitą košę, kurios privirta metafiziniu būdu (veidrodyje), tenka kabinti fiziniame lygmenyje (realybėje). Tai tik komplikuoja padėtį.
Apskritai atskiros realybės vaizdas priklauso nuo to, kaip žmogus nusiteikęs visko, kas jį supa, atžvilgiu. Bet jo nusiteikimą lemia ir tai, kas vyksta aplinkui. Susidaro uždara grįžtamojo ryšio kilpa: realybė formuojasi kaip žmogaus minčių vaizdo atspindys, kuris savo ruožtu daro didelį poveikį minčių vaizdui.
Stovėdamas priešais veidrodį, žmogus sutelkia į jį visą savo dėmesį, nemėgindamas pažvelgti į save iš vidaus. Taigi grįžtamojo ryšio grandinėje svarbiausias vaidmuo tenka ne vaizdui, o atspindžiui. Žmogus yra veidrodžio valdžioje, nes tarytum užburtas žiūri į savo kopiją. Jam neateina į galvą, kad galima pakeisti patį originalą. Kaip tik dėl to, kad mūsų dėmesį prikausto atspindys, mes gauname tai, ko labai nenorime.
Paprastai neigiami jausmai visiškai užvaldo žmogaus dėmesį. Jis susirūpinęs dėl to, kas jam nepatinka. Galvoja apie tai, ko nenori, ir nenori to, apie ką galvoja. Štai koks paradoksas. Bet juk veidrodis nepaiso žmogaus noro ar nenoro. Jis tiesiog tiksliai perteikia vaizdo turinį – nei daugiau, nei mažiau.
Susidaro tikrai kvaila situacija. Žmogus amžinai tamposi tai, kad jam nepriimtina. Ne „mano liežuvis – mano priešas“, o mintys – mano priešai. Nors absurdiška, bet yra kaip tik taip.
Kas atsitinka, kai žmogus ko nors nekenčia? Jis suteikia šiam jausmui sielos ir proto vienovę. Aiškus atvaizdas, nepriekaištingai atsispindėdamas veidrodyje, užpildo visą pasaulio sluoksnį. Ko nekenti, to ir gausi per akis savo gyvenime. Žmogus dar labiau suirzta, taip didindamas savo jausmo jėgą. Mintyse jis visus siunčia „kuo toliau“: „Eikit jūs visi!…“ O veidrodis grąžina šį bumerangą atgal. Tu pasiuntei, ir tave pasiuntė ten pat. Nemalonumų daugėja? Žinomą! Jeigu stovėsi priešais veidrodį ir šauksi: „Kad tu prasmegtum!“ – ką ten pamatysi? Save, prasmengantį kartu su savo pasauliu.
Panašiai smerkimo objektas patenka į „kaltintojo“ sluoksnį. Štai būdingas pavyzdys: piktas pagyvenęs asmuo priekaištingai žiūri į visą pasaulį. Jis pats – tikras rūstaus ir neklystančio teisingumo įsikūnijimas – „prieš žmones ir sąžinę esu teisus“. O visas pasaulis turi atsakyti už tai, kas jam nepatiko. Vaizdas nepaprastai konkretus ir aiškus. Taip išdidžiai žiūrėdamas į veidrodį, jis sukuria aplink save ekvivalentišką tikrovę, t.y. visišką neteisingumą. O kaip kitaip turi reaguoti pasaulis? To asmens jis nesmerkia, o savęs neteisina. Pasaulis, kaip jam būdinga, tampa kaip tik toks, kokį jį įsivaizduoja.
Tas pat vyksta ką nors atmetant. Pavyzdžiui , jeigu moteris labai neigiamai vertina alkoholio vartojimą, ji pasmerkta kiekviename žingsnyje su tuo susidurti. Ją nuolat erzins įvairios girtavimo apraiškos, ji net ir ištekės už alkoholiko. Kuo didesnį pasibjaurėjimą jaučia žmona, tuo daugiau geria vyras. Kartkartėmis jis gali mėginti nebegerti. Bet ji taip smarkiai neapkenčia girtuoklystės, kad tiesiog mėgaujasi savo priešišku nusistatymu ir tūžmingai kartoja: „Tu nemesi gerti!“ Ir tikrai, jeigu vyro ketinimas nėra tvirtas, žmona, „įsikibusi“ į savo atmetimą, gali infiltruoti savo minčių formą į jo pasaulio sluoksnį.
Apskritai polinkis į pesimistinius lūkesčius iš šalies atrodo nelabai patraukliai. „A, vis tiek nieko nebus!“ Toks nusiteikimas – tarsi sadomazochizmas. Pesimistas patiria iškreiptą pasitenkinimą, mėgaudamasis savo sunkia dalia: „Pasaulis toks blogas, kad tiesiog baisu. Todėl taip ir reikia jam, ir man kartu su juo!“ Toks patologinis įprotis mėgautis neigiamais dalykais stiprėja kartu su polinkiu jausti nuoskaudą. „Aš toks nuostabus, o jūs nevertinate! Kokia neteisybė! Viskas, aš įsižeidžiau, neguoskite manęs! Štai numirsiu, tada sužinosite!“ Ir kas iš to išeina? Veidrodyje ne šiaip atsispindi, o tiesiog įsitvirtina likimo lemtos nesėkmės paveikslas. Įžeistasis pats užsako nelaimingą scenarijų ir paskui triumfuoja: „Na, ką aš sakiau?!“ O veidrodis tik įvykdo užsakymą: „Kaip pageidaujate!“
Su tokiu pat lemtingo pasmerktumo jausmu nelaimėlis konstatuoja savo nepavydėtiną padėtį: „Visas gyvenimas – neįžvelgiama tamsa, ir priešakyje nematyti jokios prošvaistės.“ Jis iš visų jėgų nenori tokios lemties ir todėl visą minčių energiją skiria skundams ir dejonėms. Bet ką gali atspindėti veidrodis, jei priešais jį – vienas nepasitenkinimas? Koks vaizdas: „Aš nepatenkintas! Aš nenoriu!“ – toks ir atspindys: „Taip, tu nepatenkintas, ir tu nenori.“ Vėl tik pats faktas – nei daugiau, nei mažiau.
Nepasitenkinimas savimi yra tos pačios paradoksalios prigimties – jis sukelia pats save. Yra viena auksinė taisyklė , kurią galima įtraukti į vadovėlį visiškiems idiotams: „Jei aš sau nepatinku, tai aš sau nepatinku.“ Ši tautologija išreiškia principą, kuriuo, nors ir labai keista, vadovaujasi dauguma žmonių.
Štai kad ir, pavyzdžiui, išorė. Beveik visi maži vaikai yra labai simpatiški. Tai iš kur atsiranda tiek suaugusiųjų, nepatenkintų savo išvaizda? Iš ten pat – iš veidrodžio, kuris sugrąžina visas pretenzijas. Gražūs užauga tie, kurie linkę grožėtis savimi – štai kur jų paslaptis. Jie vadovaujasi taisykle: „Jei aš sau patinku, tai turiu tam vis daugiau priežasčių.“
Visai kitas dalykas, kai vaizdas sako savo atspindžiui: „ Papilnėjau, reikėtų suliesėti!“ Į tai veidrodis šaltai atsako: „Taip, tu stora, tau reikia liesėti.“ Arba: „Sublogau, reikėtų pasimankštinti!“ Į tai atsakoma: „Taip, tu nupiepęs, tau reikia mankštintis.“ Realybė atsiliepia kaip aidas, patvirtindama tai, ką išgirdo.
Štai taip ir išugdomas nevisavertiškumo kompleksas. Jei prastai save vertini, paskelbiamas atitinkamas nuosprendis, kurį įvykdo veidrodis. „Aš neturiu didelių gabumų?“ – „Taip, tu menkysta.“ – „Aš nevertas geresnės dalios?“ – „Taip, tau nėra ko tikėtis.“
O jei dar kamuoja įgimtas kaltės jausmas, tai apskritai viskam galas. „Aš skolingas? Aš privalau atidirbti už savo skolą?“ – „Taip, tu nusipelnei bausmės, ir tu būsi nubaustas.“ O kaip kitaip? Jei žmogus, tegul net nesąmoningai, jaučia savo kaltę, kas turi atsispindėti veidrodyje? Tik atpildas!
Ar verta aiškinti, kad nerimas ir baimė taip pat tučtuojau realizuojasi? Žmogus bijo tiek visokiausių dalykų, jog daugelis jų neįvyksta tik todėl, kad tai reikalauja didelių energijos sąnaudų. Nelaimės ir katastrofos – tai visada anomalijos, išsiveržiančios iš pusiausvyros variantų tėkmės. Bet jei nepageidaujamas įvykis yra netoli tėkmės, jis būtinai atsitiks, nes žmogus pritraukia jį savo mintimis.
O štai abejonės veikia priešingai. Skirtingai nuo baimės, kuri sutelkia dėmesį į galimą kokio nors įvykio realizavimą, abejonei labiau rūpi tai, kad jis neįvyks. Ir dažniausiai abejonės lyg tyčia pasiteisina. Bet kodėl lyg tyčia? Žmogui tik atrodo , kad čia veikia „kiaulystės dėsnis“. Iš tikrųjų veidrodis tik atspindi minčių turinį, ir viskas.
Šiaip ar taip, siekimas ko nors išvengti gerokai padidina susidūrimo tikimybę. Viskas daroma priešingai, dėl to žmogus neretai susierzina ir net būna tokios būsenos didžiąją laiko dalį. Susierzinimas užbaigia bendrą pasaulėjautos paveikslą. Matomas vientisas vaizdas: „Aš jaučiu diskomfortą.“ Pagal tai formuojama individuali realybė, kurioje viskas krypsta link to, kad šis diskomfortas išliks ir dar labiau padidės.
Žmogus savo neigiamu požiūriu pats nuspalvina savo pasaulio sluoksnį juodais tonais. Bet koks požiūris, kuriam suteikiamas įnirtingas sielos jausmas ir tvirtas proto tikėjimas, atsispindi realybėje. Ir atsispindi labai tiksliai, nepriklausomai nuo to, ką žmogus mėgina išreikšti: potraukį ar atmetimą. Čia veikia ketvirtasis veidrodžio principas:
„Veidrodis tik konstatuoja požiūrio turinį, ignoruodamas jo kryptį.“
Kaip elgiasi žmogus, matydamas, kad materializuojasi tai, ko jis nenori? Užuot pažvelgęs į vaizdą, jis sutelkia visą savo dėmesį į atspindį ir mėgina jį pakeisti. Atspindys – tai fizinė realybė, ir čia tenka veikti neperžengiant vidinio ketinimo ribų. Jeigu pasaulis neklauso ir juda į visai kitą pusę, reikia paimti jį už gerklės ir iš visų jėgų tempti ten, kur tu nori. Sunkus uždavinys, nieko nepasakysi. O dažnai iš viso neįvykdomas. Mat situacija tikrai absurdiška: žmogus, stovėdamas priešais veidrodį, stengiasi sučiupti rankomis savo atspindį ir kažką jam padaryti.
Vidinis ketinimas tiesioginiu poveikiu siekia pakeisti tai, kas jau tapo realybe. Namas pastatytas, bet ne taip, kaip norėtųsi. Tenka jį ardyti ir perstatyti, bet vis tiek ne taip išeina. Žmogų apima jausmas, lyg jis sėdėtų prie nevaldomo automobilio vairo. Stabdžiai neveikia, variklis tai gęsta, tai kaukia kiek tik gali. Vairuotojas stengiasi prisitaikyti prie realybės, bet automobilio veiksmai visiškai nenuspėjami.
Kad aplenktum kliūtį, pagal logiką reikia pasukti į šalį, bet išeina visai priešingai: nuo tos akimirkos, kai dėmesį prikaustė pavojinga užtvara, susidūrimas tapo neišvengiamas. Vairą suki į vieną pusę, o tave neša į kitą. Ir kuo stipriau spaudi stabdžius, tuo didesnis greitis.
Vadinasi, ne žmogus valdo realybę, o realybė valdo žmogų. Jausmai kaip tolimoje vaikystėje: štai aš bėgu ir bliaunu visa gerkle. Pasaulis nenori man paklusti – štai kaip jis mane įskaudino! Nieko nenoriu klausyti ir girdėti. Tiesiog bėgu ir rėkiu, ir mano bliovimą moduliuoja kojų smūgiai į žemę. Prisiminėte? Ir kodėl aš toks nesupratingas! Suaugusieji mėgina kažką paaiškinti, bet aš neturiu jokio noro jų klausyti. Viskas turi būti taip, kaip aš noriu, ir baigta!
Aš užaugau, bet niekas nepasikeitė – aš taip nieko ir nesupratau. Kaip ir anksčiau, aš trypiu kojomis ir reikalauju, kad pasaulis manęs klausytų. Bet jis lyg tyčia viską daro priešingai, ir štai aš vėl bėgu ir bliaunu. Bėgu pasitikti realybės, o vidinio ketinimo vėjas pučia man į veidą. Bet viskas veltui – realybė mane valdo, verčia tarytum austrę reaguoti neigiamai, ir nuo to ji pati darosi vis blogesnė.
Tad kaipgi valdyti šį išprotėjusį automobilį? Ką turi daryti žmogus, kur jo klaida? Klaida ta, kad jis neatplėšdamas akių žiūri į atspindį. Tai ir nulemia visas jo problemas. O daryti reikia štai ką.
Pirmiausia liaukitės vytis atspindį ir sustokite. Tai reiškia, kad reikia atplėšti žvilgsnį nuo veidrodžio ir atsisakyti vidinio ketinimo pasukti pasaulį tau reikalinga kryptimi. Tą akimirką išprotėjęs automobilis sustos, realybė irgi. O tada atsitiks neįtikimas dalykas: pasaulis pats patrauks draugiškai jūsų pasitikti.
Paprasto žmogaus protas nesėkmingai mėgina paveikti atspindį veidrodyje, nors reikia pakeisti patį vaizdą. Vaizdas yra žmogaus minčių kryptis ir pobūdis. Visa bėda, kad žmonės iš pradžių žiūri į veidrodį ir tik vėliau išreiškia savo požiūrį į tai, ką pamatė. Taip jie sąmoningai ar nesąmoningai parodo ketinimą, o tai dar labiau sukomplikuoja tikrovę.
Dėl polinkio į negatyvizmą veidrodyje atsiranda vis daugiau neigiamų bruožų. Individualus pasaulio sluoksnis nusidažo niūriais atspalviais ir prisipildo jo savininkui nelabai malonių įvykių. Kai žmogus nusimena, veidrodyje atitinkamai debesų susikaupia dar daugiau. Vos tik jis agresyviai nusiteikia, pasaulis atsakydamas į tai iškart pasišiaušia. Atkreipkite dėmesį: jei jūs su kuo nors susipykote, griežtai išsakėte savo nepasitenkinimą, tai netrukus būtinai užgrius dar koks nors nemalonumas. Ir kuo labiau širsti, tuo įkyriau kabinasi naujos negandos – viskas aplinkui pradeda kažkuo erzinti.
Žmogus pririštas prie veidrodžio reikšmingumo gijomis. Juk visa, kas ten vyksta, – tai, tiesą sakant, jo gyvenimas, turintis didelę reikšmę. Žmogui arba patinka tai, ką jis mato, arba ne. Bet, šiaip ar taip, jo minčių turinys sutampa su atspindžiu ir dar labiau įtvirtina esamą padėtį. Vaizdas (realybė) yra atspindžio
(minčių pasaulio) valdžioje, todėl ir žmogus darosi visiškai priklausomas nuo jį supančios tikrovės.
Kuo nirtingesnis jausmas, tuo stipresnis ryšys su veidrodžiu. Nesvarbu, ką tu galvoji, svarbiausia – apie ką. Ar tau patinka atspindys, ar ne – tu vis tiek apie tai galvoji. Reikšmę turi tik minčių turinys. Atmetimas visada nukreiptas į priešingą pusę: „Atsikabink galų gale!“ arba „Kaip visa tai nusibodo!“ Bet nepriklausomai nuo krypties požiūris sąlygoja nepasitenkinimą. O nirtingas jausmas, gimęs sielos ir proto vienovėje, išryškina vaizdą. Atspindyje įsivyrauja visa tai, kas atitinka vaizdo turinį.
Dėl to beturčiai skursta, o turtuoliai turtėja – jie visi žiūri į pasaulio veidrodį, ir kiekvienas savaip konstatuoja jį supančios realybės veidą. Ši realybė įsiurbia kaip pelkė. Senutė, eilėje laukianti pensijos. Pavargusi moteris su sunkiais krepšiais pilnutėliame autobuse. Ligonis, keliaujantis iš vienos medicinos įstaigos į kitą. Visomis savo mintimis jie yra šioje niūrioje tikrovėje. O kai kas tuo metu mėgaujasi gyvenimu: jūra, jachtos, kelionės, ištaigingi viešbučiai, brangūs restoranai – visa, ko širdis geidžia. Visais atvejais nepriklausomai nuo aplinkybių pobūdžio konstatuojamas faktas: „Štai taip mes ir gyvename.“ Tiksliau pasakius, gyvename taip, kaip mąstome apie savo egzistavimą. Veidrodis patvirtina ir vis labiau stiprina minčių vaizdo turinį.
Ir nereikia nuvalkiotų prieštaravimų, kad esą visų pradinės sąlygos skirtingos: kai kas gimė skurde, o kai kam atiteko didelis palikimas. Taip, nuo išeities taško labai priklauso, kaip prasidės gyvensenos konstatavimas ir kaip jis rutuliosis ateityje. Bet tai anaiptol nereiškia, kad viską nulemia „starto kapitalas“. Yra daugybė pavyzdžių, kai žmonės iš žemiausių sluoksnių patekdavo į aukštuomenę ir atvirkščiai. Gal tai tik retos išimtys, patvirtinančios taisyklę? Teisingai. Bet jei išimčių vis dėlto yra, vadinasi, ne tokia jau geležinė ši taisyklė. Kad ir kokioje gilioje duobėje būtumėte, žinokite: viską galima radikaliai pakeisti. Visai nesvarbu, kad jūs nežinote, kaip tai padaryti. Jums nebūtina žinoti konkrečios išeities – ji pati atsiras.
Jums atrodo, kad esate valdomi aplinkybių, kurių negalite pakeisti. Iš tikrųjų tai iliuzija – butaforija, kurią norint lengva sugriauti. Mat mes visi nesąmoningai einame uždaru ratu: stebime realybę – išreiškiame požiūrį – veidrodis įtvirtina požiūrio į realybę turinį. Jei norime pertvarkyti realybę, turime tiesiog išeiti iš šio rato.
Jūs nežiūrite į aplinkinę tikrovę ir jums atrodo, kad jos neįmanoma pakeisti. Taip ir yra. Vidiniu ketinimu mėginate paveikti atspindį, bet jūs negalite padaryti jam bent kiek didesnio poveikio. Šiapus veidrodžio pernelyg mažai galimybių. Tačiau jūs galite kontroliuoti savo požiūrį į realybę, ir tada darbo imsis išorinis ketinimas, o jam nėra neįvykdomų dalykų. Kitoje veidrodžio pusėje yra tokių įvykių raidos variantų, kurių esant žmogaus protas net nenumano.
Kad būtų paleistas išorinio ketinimo mechanizmas, turi būti įvykdytas penktasis veidrodžio principas:
„Reikia nukreipti dėmesį nuo atspindžio į vaizdą.“
Kitaip tariant, reikia pradėti kontroliuoti savo mintis. Galvoti ne apie tai, ko nenori ir mėgini išvengt, o apie tai, ko nori ir stengiesi pasiekti.
Dar kartą pažvelkite į uždaro rato formulę. Žmogus tiesiogine prasme juda šiuo veidrodžio ratu kaip asiliukas. Pririštas prie veidrodžio savo požiūriu – primityvia reakcija į tikrovę – jis taip pat naiviai mėgina pavyti atspindį, norėdamas kažką jame pakeisti. O dabar pamėginkime pasukti veidrodžio ratą atgal: išreiškiame požiūrį – veidrodis įtvirtina požiūrio į realybę turinį – stebime realybę. Kas iš to išeina?
Primityvus ir bejėgiškas atspindžio konstatavimas liaujasi, jį pakeičia sąmoningas ir kryptingas paveikslo patvirtinimas. Užuot įprastai reiškęs nepasitenkinimą dėl to, ką išvydau veidrodyje, aš nusisukau nuo jo ir pradedu mintyse formuoti tą vaizdą, kurį norėčiau matyti. Tai išėjimas iš veidrodžio labirinto. Tai tikrovės keitimas. Pasaulis sustojo ir tada patraukė manęs pasitikti. Aš jau ne bėgu, o stoviu vietoje, ir dabar pati realybė artėja prie manęs, ir jau kitas vėjas pučia man į veidą – išorinio ketinimo vėjas.
Aš viską padariau atvirkščiai: lioviausi beprasmiškai vytis atspindį, paleidau pasaulį ir suteikiau jam galimybę pačiam kurtis pagal mano mintis. Veidrodžio ratas taip ir liko uždaras, bet dabar ne aš einu ratu – jis sukasi pats, varomas išorinio ketinimo. Mano vidinį ketinimą pakeitė išorinis, kadangi aš nebemėginu paveikti atspindžio. Aš tik kryptingai formuoju mintyse norimą vaizdą, o dualusis veidrodis pats įkūnija atitinkamą variantų erdvės sektorių tikrovėje.
Vienintelį keblumą sudaro situacijos neįprastumas. Neįprasta tai, kad elementas „stebime realybę“ nukeltas į patį rato galą. Žmogus labiau įpratęs veikti pagal taisyklę: „Ką matau, apie tai ir rypuoju.“ Jis siunčia pasauliui savo požiūrį, o tas kaip aidas grąžina tik iškreiptą esmę: „Nenoriu, kad lytu lietus!“ – „Lietus, lietus…“; „Nenoriu mokytis!“ – „Mokytis, mokytis…“; „Nenoriu dirbti!“ – „Dirbti, dirbti…“ Dėl to tikrovėje įsikūnija rafinuotas požiūrio turinys.
Galima įsivaizduoti tokį nuo visos šios painiavos pavargusio veidrodžio monologą.
„Tau bloga. Gerai, ko tau reikia, kad būtų gera?
Tu nenori. Gal tu galų gale teiksiesi aiškiai išdėstyti, ko nori?
Tau nepatinka. Na, tai pasakyk, mielasis, ko pageidauji?“
Viskas labai paprasta.- Neigiamą požiūrį reikia pakeisti teigiamu-. Reikia inventorizuoti mintis ir išimti iš ten visas dalelytes „ne“. Nepasitenkinimas, nenoras, nesutikimas priimti, nepritarimas, neapykanta, netikėjimas sėkme ir t. t. – visos šios šiukšlės turi būti sugrūstos į maišą ir išmestos į sąvartyną. Jūsų mintys turi būti orientuojamos į tai, ko jūs norite ir kas jums patinka. Štai tada veidrodyje atsispindės tik malonūs dalykai.
Reikia suprasti, kad maloniai atrodanti realybė bus suformuota neiškart. Prireiks kantrybės ir sąmoningumo. Dabar viskas ne taip, kaip anksčiau: jūs ne reaguojate į aplinkinę tikrovę, o perimate vadovavimą ir patys sąmoningai siunčiate į pasaulį savo minčių formas. Nors matote neigiamą atspindį, jūs išreiškiate teigiamą požiūrį. Taip, tai neįprasta, bet kas geriau: būti aplinkybių valdžioje, kaip visi paprasti žmonės, ar lemti likimą savo nuožiūra?
Žmonių nusiteikimas formuojasi kaip reakcija į palankias arba nepalankias aplinkybes. Dėl polinkio į negatyvizmą nuotaika paprastai būna žemo lygio. Reikia daryti kitaip – sąmoningai kelti sau nuotaiką. Jau pats žinojimas, kad aš galiu valdyti realybę, smarkiai pagerina nuotaiką. Savo ketinimu aš renkuosi spalvas savo realybei. Nepriklausomai nuo aplinkybių pakiliai nusiteikiu. Tai darau sąmoningai, o ne primityviai reaguoju į išorinį dirgiklį. Reikia išsiugdyti tokį įprotį. Sukurti nuotaiką padės skaidrė(minčių vaizdinys) – muzikinė ar vizuali, kas jums labiau patinka. Idealiu atveju tai turi būti paveikslas, kuriame jūsų tikslas pasiektas ir jūs puikiai jaučiatės.
Kita vertus, būkite pasirengę tam, kad kurį laiką jūsų pasaulio sluoksnyje nebus matyti jokių pokyčių. Arba priešingai – lyg tyčia pasipils visokie nemalonumai. Bet tai laikini nepatogumai, susiję su „kraustymusi“ į naują santykių su realybę lygmenį. Juk žinote, kad veidrodis veikia vėluodamas. Reikia nieko nepaisant laikytis savo linijos. Ramiai ištverti pauzę, kai nieko nevyksta. Turi būti kaip toje pasakoje: „Atsigręši – akmeniu pavirsi!“ Tegul veidrodyje kol kas darosi velniai žino kas, bet aš žinau: niekur jis nedings – anksčiau ar vėliau jame atsispindės tas vaizdas, kurį aš kuriu savo mintyse. Jeigu nepasiduosiu pagundai atsigręžti ir tvirtai laikysiuosi savo, veidrodyje susiformuos mano realybė. Viskas bus taip, kaip aš noriu.
Pasaulėjauta turi būti tokia, lyg jūs jau turėtumėte tai, ko norite, arba tuoj pat gausite. Atminkite: veidrodis materializuoja tai, kas yra jūsų mintyse. Pavyzdžiui, jei jums neteikia pasitenkinimo jūsų išvaizda, jūs žiūrite į veidrodį be malonumo. Visas jūsų dėmesys sutelktas į nepatrauklius bruožus, kurie jums nepatinka. Jūs tai ir konstatuojate. Supraskite, kad jūs atsispindite pasaulio veidrodyje pagal savo požiūrį į save.
Laikykitės naujos taisyklės – ne žiūrėti, o slapta žvilgčioti į pasaulio veidrodį. Ieškoti gerų dalykų, o blogus ignoruoti – viską perkošti per šį filtrą. Sutelkite dėmesį į tai, ką norite gauti. Ką jūs darydavote anksčiau? Konstatuodavote faktą: „Aš stora ir negraži. Tokia aš sau nepatinku“. O veidrodis šį faktą vis labiau įtvirtindavo: „teisybė, taip ir yra.“ O dabar turite kitą uždavinį – ieškoti savyje tik tų bruožų, kurie jums patinka, ir kartu įsivaizduoti norimą vaizdą. Nuo šiol jūs ieškosite ir rasite vis naujų įrodymų, kad vyksta teigiamos permainos: kasdien vis geriau ir geriau. Jei jūs reguliariai naudosite šią techniką, netrukus vos spėsite žiopčioti iš nuostabos.
Apskritai reikia iš pradžių formuoti požiūrį ir tik paskui žiūrėti į veidrodį, o ne atvirkščiai. Žinoma, reikės laiko prie to priprasti. Bet pratintis verta. Dabar jūs valdysite realybę, o ne ji jus. Dėl materialiosios realizacijos inertiškumo atspindys tik pamažu virs teigiamu. Jūsų pasaulio sluoksnyje susikaups tiek malonių dalykų, kad jau nereikės įkalbinėti savęs pralinksmėti. Veidrodžio ratas ims suktis lengvai ir nevaržomai. Svarbiausia – išjudinti jį iš vietos ir įsukti savo ketinimu, o toliau viskas eis kaip sviestu patepta. „Na jau! Kažkaip nesinori tikėti… – sakys blogai nusiteikęs skaitytojas. – Jei viskas būtų taip paprasta..“ Ką gi, jei nenorite tikėti, tai apsisukite ir toliau keliaukite veidrodžio ratu – paskui atspindį – gal pavysite. O jei netikite, bet norite, tuomet pasakysiu, kad tikėjimas čia ir nereikalingas. Nereikia tikėti – tiesiog naudokite pasiūlytą techniką ir patys pamatysite, kas bus. Paprasto žmogaus protas tokių dalykų niekada nesuvoks, nes išorinio ketinimo veikimas nepastebimas. Protas niekada nesupras, kaip gali išsipildyti neįgyvendinama, jo požiūriu, svajonė. Jis niekada nepatikės, kad tai įmanoma, kol kakta neatsirems į įvykusį faktą. Tad tegul protas kuičiasi savo abejonėse, o jūs tuo tarpu darykite tai, ką turite daryti.
„Bet kad neišeina…“ – tars tingus skaitytojas. Iš tikrųjų, veidrodžio technika pernelyg paprasta, kad būtų galima patikėti jos veiksmingumu. Mes visi esame įpratę, kad sudėtingos problemos sprendžiamos sunkiai. Žmonės netiki, kad jų mintys tikrai gali veikti realybę, ir nevertina tokių dalykų rimtai, vadinasi, net nemėgina to daryti. Tai pirmoji priežastis, kodėl nėra regimų rezultatų. O antroji priežastis yra paprasčiausias veiksmų nenuoseklumas. Paprastai žmonės greitai užsidega kokia nors idėja ir paskui taip pat greitai atvėsta. Bet jokių stebuklų nebūna! Reikia atlikti tam tikrą darbą, tik šiuo atveju ne rankomis, o galva. Argi gali vėluojantis reaguoti veidrodis suformuoti jūsų atspindį, jei jūs tik akimirkai atsistojote priešais jį ir iškart nubėgote? Ne.
Dabar, kai susipažinote su pagrindiniais veidrodžio principais, jums telieka panaudoti juos praktikoje. Tai iš tikrųjų paprasta. Kad minčių forma užsifiksuotų materialioje tikrovėje, reikia ją nuolat atkurti. Kitaip tariant, reikia reguliariai žiūrėti mintyse tikslinę skaidrę. Skirtingai nuo beprasmiškų svajonių, į kurias kartkartėmis leidžiamės, tai konkretus darbas.
Taigi pradėję kontroliuoti savo jausmus, kurie jus pririša prie atspindžio, jūs išsivaduojate nuo veidrodžio. Tik neslopinkite savo emocijų, jos tėra požiūrio padarinys. Reikia pakeisti patį požiūrį – savo reagavimo ir tikrovės suvokimo būdą. Gavę laisvę, jūs galite formuoti jums reikalingą atspindį. Kitaip tariant, valdydami savo mintis, jūs valdote realybę. Priešingu atveju realybė valdo jus.
Realybė gali būti valdoma įvairiu režimu. Paprasčiausias ir lengviausias būdas – amalgama. Ji leidžia sukurti bendrą komforto ir gerovės foną. Dažniausiai šito visiškai pakanka. Svajonės įgyvendinimas reikalauja jau daugiau kantrybės ir ryžto. Veidrodžio techniką kiekvienas gali naudoti pagal savo poreikius.
Tvirtinimas, kad pasaulis – mūsų minčių atspindys, nėra naujas. Tai lyg ir visiems suprantama, bet skamba kažkaip neaiškiai, nekonkrečiai. Todėl ir naudos iš tokių žinių nedaug. Bet, supratę kaip visą tai veika, mes jau žinome, ką daryti ir kaip? Nėra kada siekti dvasinio nušvitimo, gilintis į slaptąsias gamtos galias ir ugdyti savąsias. Tiesiog kurkime savo gyvenimą čia ir dabar.
Dabar jūsų rankose konkreti technika. Jūs žinote, kodėl tai veikia ir ką reikia daryti. Tiesiog darykite tai. Liaukitės bėgti veidrodžio ratu, ir jūs pamatysite, kaip pasaulis pats ateis jūsų pasitikti.