Kur slypi problema?
Aš tikiu jėga, stipresne už mane, kuri teka manyje nesustodama. Aš atsiveriu išminčiai, glūdinčiai manyje, žinodamas, kad šioje visatoje egzistuoja vienintelis protas. Tas vienintelis protas padiktuoja visus atsakymus, visus sprendimus, visus išgijimus ir visus naujai sukurtus dalykus. Aš pasitikiu šia galia ir protu žinodama, kad tai, ką man reikia žinoti, bus man atskleista. Ir kad viskas, ko man reikia atsiras tinkamu laiku, tinkamoje vietoje ir tinkama seka. Mano pasaulis toks nuostabus!
„Pažvelgti savo vidun yra saugu.“
Skauda, maudžia, pučiasi, dega, sensta, nieko nematau, negirdžiu, šlubuoju, pūnu ir t.t. Mano kūnas neatlieka savo funkcijų. Tokių nusiskundimu ir dar daugiau minčių, išprovokuotų negalavimų, ne kartą esame girdėję.
Žmonės mane slopina, neparemia, per daug iš manęs reikalauja, visada kritikuoja, nemyli, nepalieka manęs ramybėje, visą laiką priekabiauja, aš jiems nerūpiu, aš jiems tartum pašluostė, manęs nesiklauso ir t.t.., ir t.t. Nesiseka bendrauti.
Pastoviai neturiu pinigų, visą laiką jų neužtenka, jei turiu, tai tik kartais, jie tuojau išslysta man iš rankų, greičiau juos išleidžiu nei vėl gaunu, sąskaitos visada neapmokėtos ir t.t. Nesiseka tvarkyti finansinius reikalus.
Niekada nepasiseka padaryti tai, ko noriu. Niekam neįtinku. Nežinau, ko noriu. Niekada neturiu sau laiko.
Mano poreikiu ir norų niekas nepaiso. Aš tai darau tik norėdamas jiems įtikti. Aš tik skuduras jiems po kojomis. Niekam nerūpi mano norai. Esu netalentingas. Ką darau, tas negerai. Aš viską atidėlioju.
Man niekada nesiseka ir t.t.,ir t.t. Visa tai mes esame girdėję, ir ne tik tai.
Kai tik aš paklausiu žmonių, kas vyksta jų gyvenime, visada išgirstu vieną iš anksčiau minėtų atsakymų. O, galbūt, ir keletą tų atsakymų. Jie iš tikrųjų mano, kad žino, kur slypi bėda, bet aš žinau, kad tie nusiskundimai yra tik išorinė minčių raiška. Aš klausausi žodžių ir pateikiu jiems keletą pagrindinių klausimų:
– Kas vyksta jūsų gyvenime?
– Kokia jūsų sveikatos būklė?
– Kaip jūs užsidirbate pragyvenimui?
– Ar jums patinka jūsų darbas?
– Kokia jūsų finansinė situacija?
– Koks jūsų intymus gyvenimas?
– Kokiu būdu nutrūko jūsų paskutinieji ryšiai?
– Kaip baigėsi ankstesnieji?
– Trumpai papasakokite man apie savo vaikystę.
Aš stebiu kūno judesius ir veido išraišką. Bet labiausiai aš klausausi žodžių. Mintys ir žodžiai sukuria Mūsų ateitį. Kai aš klausausi pacientų pasakojimo, nesunkiai suprantu, kodėl juos kamuoja, būtent, tokios problemos. Ištarti žodžiai yra minčių raiška. Kartais žodžiai, kuriuos jie vartoja, neatitinka tų įvykių, kuriuos jie pasakoja. Tada aš suprantu, kad jie arba nesuvokia, kas vyksta, arba meluoja. Abu atvejai yra pradžia ir pagrindas pokalbiui.
Pakalbėkime apie žodį „privalėčiau“. Matote, aš manau, kad privalėčiau yra vienas iš kenksmingiausių žodžių mūsų kalboje. Kiekvieną kartą ištardami privalėčiau, mes faktiškai sakome esą neteisūs. Ar dabar esame neteisūs, ar buvome neteisūs, ar ketiname būti neteisūs. Aš nemanau, kad mūsų gyvenime stinga blogybių.
Mums reikia didesnės pasirinkimo laisvės. Aš bevelyčiau apskritai pašalinti žodį privalėčiau iš mūsų žodyno. Pakeisčiau jį žodžiu“ galėčiau“. Galėčiau leidžia mums pasirinkti, ir mes neklystame .Viskas keičiasi iš esmės..
Mes dažnai pastebime, kad žmonės smerkė save už tai, ką darė, nors nenorėjo daryti. Kartais jie kritikuodavo save dėl to, kad kažko nepadarė, nors idėja būdavo ne jų sugalvota. Dažniausiai kas nors būdavo pasakęs, kad jie turėtų taip pasielgti. Kai jie išsiaiškina tiesą, gera išbraukti privalėčiau iš sąrašo. Koks palengvėjimas!
Jūs tik pažvelkite į žmones, kurie ištisus metus bando dirbti darbą, kurio nemėgsta tik todėl, kad jų tėvai jiems tvirtino, jog turėtų tapti stomatologais ar mokytojais. Kaip dažnai mes jautėmės nevykėliais, nes mums buvo pasakyta, kad turėtume būti gudresniais ar turtingesniais, tokiais, kaip tas ar kitas giminaitis.
Peržiūrėję savo sąrašus, žmonės pradeda žvelgti į gyvenimą kitaip. Jie pastebi, kad daugelis dalykų, kuriuos jie manė turint atlikti, įsiteikiant kitiems, jiems neprivalomi. Daugeliu atveju tos veiklos imdavo iš baimės ar dėl nesugebėjimo save įvertinti.
Dabar problema aiškėja. Aš sudarau galimybes pradėti išsivaduoti iš nepilnavertiškumo jausmo, kuris atsirado dėl to, kad žmogus ne atitiko kažkieno sukurtų standartų.
Aš manau, kad gyvenimas yra labai paprastas. Ką mes atiduodame, tas vėl grįžta. Visata remia absoliučiai kiekvieną mūsų mintį, kurią patys pasirenkame ir kuria tikime. Kol mes esame maži, mes išmokstame suvokti save ir aplinkinį pasaulį, remiantis suaugusiųjų reakcija. Vėliau, mums augant, visi įsitikinimai atsigamina kaip mūsų patirtis. Tačiau mes juk kalbame tik apie mintis, o jėga visada glūdi dabartyje. Pasikeitimai gali prasidėti jau šią sekunde.
Mylėkime save. Visos problemos visada susiję su vieninteliu dalyku – savęs mylėjimu. Meilė yra stebuklingas vaistas. Savęs mylėjimas stebuklingai pakeičia mūsų gyvenimą.
Aš čia nekalbu apie tuštybę, aroganciją ar pasipūtimą, nes tai nėra meilė, tai tik baimė. Aš kalbu apie didžiulę pagarbą sau ir dėkingumą už mūsų kūno ir proto stebuklą.
MEILĖ, mano supratimu, yra tas stebuklas, kuris pripildo mano širdį kaip sklidiną taurę pagarbos ir dėkingumo. Meilė gali būti labai įvairi. Aš galiu mylėti daug ką:
Gyvenimo vyksmą;
Tą džiaugsmą, kad esu gyvas;
Aplink mane esantį grožį;
Kitą žmogų;
Žinojimą;
Mastymo procesą;
Savo kūną ir jo funkcijas;
Gyvūnus, augalus;
Visatą ir vyksmą joje. Kuo jūs dar galėtumėte papildyti šitą sąrašą? Pažvelkime, kaip mes savęs nemylime. Mes nuolat save barame ir kritikuojame. Mes nuodijame savo kūnus maistu, alkoholiu ir vaistais. Mes įsivaizduojame, kad mūsų niekas nemyli. Mes bijome paprašyti padoraus atlyginimo už atliktą darbą. Mes susikuriame skausmus ir ligas. Mes atidėliojame dalykus, kurie mums atneštų naudą. Mes gyvename chaose ir netvarkoje. Mes prisiskoliname ar susikuriame kitokių papildomų naštų. Mes susirandame mylimuosius, kurie mūsų nevertina.
Ar jūs taip pat savęs nemylite?
Jei mes kuriuo nors būdu atsisakome mums skirto gėrio, vadinasi savęs nemylime.
Sakau, kad pats laikas vėl iš naujo pamilti save.
Marytė nešiojo akinius. Kai atsikratė baimės, persekiojusios ją nuo pat vaikystės, kitą dieną atsibudusi ji pastebėjo, kad kontaktiniai lęšiai ją erzina ir ji negalinti jų nešioti. Atsikračius baimės, jos regėjimas visiškai atsistatė.
Tačiau visą dieną ji sau kartojo: „Taip negali būti. Aš tuo netikiu“. Dar kitą dieną ji vėl ėmė naudotis kontaktiniais lęšiais. Ji negalėjo patikėti, kad sugebėjo susikurti puikų regėjimą ir pasąmonė tai užfiksavo.
Nepakankamas savęs įvertinimas yra dar viena savęs nemylėjimo išraiška.
Tomas buvo labai geras menininkas ir keli jo labai turtingi klientai paprašė dekoruoti keletą sienų namuose. Tačiau jis niekada nepaprašydavo tiek, kiek būdavo vertas. Tiek, kiek jis gaudavo niekada nepakakdavo laiku susimokėti sąskaitas.
Teikiantis paslaugas ar sukuriantis vienetinius produktus žmogus gali reikalauti tinkamo užmokesčio. Turtingi žmonės mėgsta mokėti daug už paslaugas.
Dar pavyzdžių:
Mūsų partneris pavargęs ir bamba. Mes svarstome, ką gi mes galėjome ne taip padaryti, kad sukėlėme tokią reakciją.
Jis mus pakviečia kur nors kartą ar du ir daugiau nebeskambina. Mes tuoj pat imame galvoti, kad su mumis kažkas ne taip.
Kai skiriamės, esame įsitikinę, kad viskas įvyko dėl mūsų kaltės.
Mes bijome paprašyti, kad mums pakeltų atlyginimą.
Jei mūsų kūnai ne tokie, kaip pavaizduoti Gentleman‘s Quarterly ar Vogue žurnaluose, jaučiamės nepilnaverčiai.
Mes nesudarome sandėrio ar negauname vaidmens ir jau įsitikinę tvirtiname, kad mes „nevykę“.
Mes bijome intymesnio bendravimo, bijome atsiverti, todėl tenkinamės trumpalaikiais atsitiktiniais seksualiniais santykiais.
Mes nepriimame sprendimų, nes esame tikri, kad jie bus neteisingi.
Kaip pasireiškia jūsų sąvivertės stoka?
Koks jūs buvote tobulas, kol buvote mažytis kūdikis.
Kūdikiams nieko nereikia daryti, kad taptų tobulais, jie jau yra tobuli ir elgiasi taip, lyg tai žinotų. Jie žino, kad yra Visatos centras. Jie nebijo paprašyti to, ko nori. Jie nevaržomai reiškia savo emocijas. Jūs puikiai žinote, kada kūdikis pyksta, jūs tai puikiai žinote, tiesą sakant, visi kaimynai tai žino. Kai jis laimingas, taip pat žinote, nes jų šypsenos nušviečia visą kambarį. Jie pilni meilės.
Maži kūdikiai mirtų, jei nesulauktų meilės. Kai mes užaugame, išmokstame gyventi be meilės, bet kūdikiai to nepakęstų. Kūdikiai taip pat myli kiekvieną savo kūno dalelę, net gi savo išmatas. Jie yra neįtikėtinai drąsūs.
Ir jūs toks buvote. Mes visi tokie buvome. Po to pradėjome klausyti suaugusiųjų, kurie jau buvo pasidarę baimingi ir mes ėmėme neigti savo tobulumą.
Aš niekad netikiu, kai žmonės bando mane įtikinti, kokie jie baisūs, ar kad jų negalima mylėti. Sugrįžkite į tuos laikus, kai jie mokėjo save mylėti.
Pabandykime atlikti pratimą : „veidrodis“.
Pasiimkite mažą veidrodėlį, pasižiūrėkite į savo akis, pasakykite savo vardą ir žodžius: „Aš myliu tave ir priimsiu tave tokį, koks esi“.
Tai taip sunku daugeliui žmonių. Labai retai aš matau žmogų ramiai reaguojant, ką jau bekalbėsi apie džiaugsmą, atliekant šį pratimą. Kai kurie verkia arba jų akys būna pilnos ašarų, kiti pyksta, dar kiti sumenkina savo bruožus ar savybes, kiti tvirtina, kad negali šito padaryti. Vienas žmogus net gi metė veidrodį ir norėjo pabėgti. Reikėjo kelių mėnesių, kol jis pradėjo dirbti su veidrodžiu.
Metų metais aš žiūrėdavau į veidrodį tik tam, kad pakritikuočiau tai, ką ten matydavau. Kai prisimenu, kiek laiko praleidau stengdamasis, kad išvaizda būtų nors kiek patrauklesnė. Dabar man tai sukelia šypseną. Aš prisimenu, kaip baisu man būdavo pasižiūrėti į savo akis.
Šis paprastas pratimas tiek daug pasako. Jei mes analizuojame tik tai, kas matoma, tai galime sugaišti daug laiko, nagrinėjant kiekvieną detalę, ir kai tik jau manome, kad viskas tvarkoje, ta problema vėl kur nors išlenda.
Jūsų vadinama problema retai būna tikroji
Ji taip buvo susirūpinusi savo išvaizda, o ypač dantimis. Ji vaikščiojo nuo vieno stomatologo pas kitą, manydama, kad kiekvienas tik dar labiau sugadina jos išvaizdą. Ji pasidarė nosies plastinę operaciją, bet toji nelabai pavyko. Kiekvienas gydytojas tik atspindėjo jos įsitikinimą, kad ji yra bjauri. Tikroji jos problema buvo ne jos išvaizdą, bet įsitikinimas, kad kažkas su ja negerai.
Kita moteris skundėsi baisiu kvapu iš burnos. Buvo nemalonu būti šalia jos. Ji studijavo dvasinėje seminarijoje, jos išorė rodė esant ją religingą ir dvasinga asmenybę. Tačiau po ta kauke slėpėsi baisus pyktis ir pavydas, kuris kartais prasiverždavo, kai ji manydavo, kad kas nors pretenduoja į jos postą. Blogas burnos kvapas buvo jos minčių išraiška, ji buvo nusiteikusi priešiškai, net kai apsimesdavo, kad yra mylinti. Niekas kitas, tik ji pati buvo sau priešas.
Jam buvo tik penkiolika, kai jo motina atvedė jį pas gydytoją. Jis sirgo nepagydoma liga ir jam buvo belikę gyventi tik trys mėnesiai. Suprantama, kad mama elgėsi isteriškai, sunku buvo su ja susikalbėti, bet berniukas buvo protingas ir norėjo gyventi. Jis buvo pasiruošęs padaryti viską, ką tik aš jam liepsiu, tame tarpe keisti mastymą, ir kalbėjimo būdą. Jo išsiskyrę tėvai visada pykdavosi ir jis iš tikrųjų neturėjo normalaus gyvenimo šeimoje.
Jis be galo norėjo tapti aktoriumi. Šlovės ir turtų siekimas buvo gerokai stipresnis už jo sugebėjimą pajusti džiaugsmą. Jis manė, kad gali būti pripažintas ir ko nors vertas tik tuo atveju, jei taps įžymiu. Išmokęs mylėti ir priimti save tokį, koks yra, jis pasveiko. Dabar jau suaugęs ir reguliariai pasirodo Brodvėjuje. Kai jis išmoko džiaugtis pačiu savimi, atsirado daugybė vaidmenų.
Viršsvoris – kitas geras pavyzdys, kaip mes iššvaistome daug energijos, bandydami pakoreguoti problemą, kuri nėra tikroji bėda. Žmonės dažnai metų metais kovoja su storumu ir vis tiek nenumeta svorio. Jie visas savo problemas suverčia viršsvoriui. Per didelis svoris yra tik išorinė gilios vidinės problemos išraiška. Mano nuomone tai visada rodo baimę ir poreikį apsisaugoti. Kai esame išsigandę, nesaugūs arba „nepakankamai geri“, tai daugelis iš Mūsų užsideda papildomą svorį apsaugai.
Plūsti save dėl per didelio svorio, jausti kaltę, suvalgius kiekvieną maisto kąsnelį, visokie kiti išsigalvojimai, kuriuos mes išbandome, kai priaugame svorio, yra tik laiko gaišimas. Po dvidešimties metų mes vis dar galime būti tokie pat stori, jei mes net nepradėję dirbti su tikrąja problema. Mes pasijaučiame dar labiau išsigandę ir nesaugūs, o tada apsisaugojimui reikia dar daugiau svorio.
Taigi aš atsisakau kreipti dėmesį į viršsvorį ar dietas, nes tai neefektyvu. Vienintele dieta, kuri yra veiksminga, tai proto dieta, tai yra dieta nuo negatyvių minčių
Dažnai žmonės sako, kad negali mylėti savęs, nes yra stori, kaip viena mergaitė pareiškė „per daug apvali“. Jie yra stori todėl, kad nemyli savęs. Kai tik mes pradedame save mylėti ir vertinti, svoris tiesiog stebuklingai ima kristi.
Paprasta yra pakeisti savo gyvenimą. Viena moteriškė labai susijaudino ir pasakė: „Aš čia atėjau, kad jūs man padėtumėte dėl mano disertacijos, o ne mokyčiau, kaip save mylėti“. Jos pagrindinė problema buvo didžiulė neapykanta sau, kuri įsismelkė į visą jos gyvenimą, taip pat ir disertacijos rašymą. Jai niekur negalėjo pasisekti, kol ji jautėsi tokia bevertė. Išėjo verkdama, bet sugrįžo po metų su ta pačia problema ir dar daugeliu naujų. Kai kurie žmonės tam nebūna pasiruošę ir jų nereikia teisti. Mes visi pradedame keistis mums tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.
Tikroji problema
Žmogus pasižiūrėjo į tą nekaltą veidrodėlį ir visiškai pasimetė. Jis pamatė savo vidų. „Gerai, dabar tai mes jau matome tikrąją problemą, dabar jau mes galime pradėti aiškintis, kas tikrai mums trukdo“. Aš kalbu daugiau apie meilę sau, apie tai, kad mano supratimu, savęs mylėjimas prasideda nuo to, kad mes niekada savęs už nieką nekritikuojame.
Žmonės sako:
– Na, žinoma, kritikuoju.
– Visą laiką.
– Ne taip, kaip anksčiau.
– Na, kaip gi aš pasikeisiu, jei savęs nekritikuosiu.
– Argi ne visi kritikuoja save?
Bet „Mes nekalbame apie visus, mes kalbame apie jus. Kodėl gi jūs save kritikuojate? Kas jums negerai?“
Jiems bekalbant, sudaromas sąrašas. Tai, ką sako, dažnai sutampa su jų sudarytu „turėčiau“ sąrašu. Jie jaučia, kad yra per aukšti, per mažo ūgio, per stori, per ploni, per kvaili, per seni, per jauni, neišvaizdūs. (Patys gražiausi dažnai šitaip sako). Jie teigia, kad ankstina, ar vėluoja, yra per tingūs ir t.t., ir pan. Atkreipkite dėmesį, jie visada vartoja žodelį „per“. Pagaliau mes baigiame sąrašą ir jie sako „Aš nepakankamai geras“.
Valio! Valio! Pagaliau mes suradome esminį dalyką. Jie kritikuoja save todėl, kad įprato tikėti, jog yra „nepakankamai geri“. Dabar mums jau nebereikia rūpintis dėl visokių pašalinių problemų, tokių kaip kūno, kūrybinės išraiškos, santykių problemos, ar problemos, susijusios su pinigų stoka. Mes galime sukaupti visą energiją SAVĘS NEMYLĖJIMO priežasčiai panaikinti.
O JŪS AR MYLITE SAVE ???