Senoji energija
Mes gyvename linijiniame laike. Ar pamename vaikystę, kai neturėjome jokių įsipareigojimų? Kai tėvai kur nors išeidavo, jie palikdavo tą, kas prižiūrėdavo namus. Gal būt, jie niekada neišeidavo iš namų, bet mes vis tiek už nieką nebuvome atsakingi. Dar prieš keletą žemiškų metų taip buvo ir su senąja energija. Tuomet mes nesuvokėme „kas mes esame“. Taisyklės skelbė, kad gaudami pamokas Žemėje ir net būdami Dievo dalelėmis, nesuvokėme esmės. Be to, ir mūsų nušvitimo lygis neleido to suvokti.
Bendravimas su dvasia
Mes nebuvome atsakingi už bendravimą su Dvasia. Ji buvo nematoma, ateidavo pas mus ir kalbėjo apie tai, kas buvo ir kas bus. Ji ateidavo, pateikdavo taisykles, kurių mes turėdavome laikytis … ir mes taip darėme.
Bendradarbiavimas
Mums nebuvo leista daryti stebuklus. Stebuklai vyko lyg ir avansu. – net jei tai buvo atsakymas į Jūsų maldas. Mums pranešdavo, kad jie įvyks, mes galėjome tam pasiruošti ir žinojome, kaip juos priimti ir kaip nusiteikti, kad juos priimti. Dvasia kūrė juos mums (daug iš šių paruošiamųjų procedūrų žmogaus sąmonė nepriimdavo).
Kaip iš vaiko, kurį paliko namie vieną, iš mūsų nelaukė, kad mes kažką darysime dėl savęs. Ir tik per paskutiniuosius 50 metų tapo įmanoma, kad ši energija lėtai pasikeistų. Ir koks tai pasikeitimas!
Kas gi ta naujoji energija?
Nuo daugelio dvasinių dalykų mūsų fizinė sąmonė yra apribota. Mes nesuvokiame net paprasto laiko, kas tai iš tikrųjų yra. Apribojimas neleidžia mums suvokti, kad kažkas negali turėti pradžios ar pabaigos. Tai kaipgi mes galime suvokti savo dualumą – mes esame perskirti. Dalies mūsų nėra mumyse. Ta dalis, kurią mes vadiname aukštesniuoju „Aš“ yra saugoma kitoje vietoje. Taip buvo ir esant senajai energijai, išskyrus tai, kad saugoma buvo pakankamai keistose vietose. Anksčiau buvo saugoma šventyklose. Dabar gi saugoma pačioje magnetinio tinklo sistemoje.
Dabar, esant naujai energijai, kuomet suvoksime esmę, kuri ir yra aukštesnysis „mes“, pritraukiame savo antrąją dalį iš ten, kur ji šiuo metu saugoma, ir „įdedame“ į fizinį kūną, Iš tikrųjų mes prisijungiame prie tinklo sistemos. Asmeninė energija (mūsų aukštesnysis „Aš“) yra kaip į mūsų kūną tekanti šviesa. Kadangi mums yra leista, mes pritraukiame tinklo energiją. Mums sunku suvokti ir patikėti, kad yra dalis mūsų, kuri nėra mumyse. Bet taip jau yra. Kuo labiau mes nušvisime, tuo daugiau energijos semsimės iš magnetinio tinklo.
Svarbu, kad mes žinotume, kas vyksta pačioje tinklo sistemoje. Egzistuoja poliariškumas, apie kurį, ko gero, mes nieko nežinome. Labai svarbi sritis, kur yra savasties saugykla. O ji yra toje kontinento vietoje, kurią mes vadiname „keturiais kampais“ su moterišku poliariškumu. Šiuo metu iš jos energijos semiamės daugiau, nei iš srities su vyrišku poliariškumu, kuri yra kitoje planetos vietoje – viename iš rytų miestų. „Keturių kampų“ srityje esantys žmonės jaučia laiko disbalansą, kadangi jie iš ten semiasi nušvitimo ir jėgos. Dabar savo žmogiškąją savastį galime papildyti iš aukštesniojo „Aš“ šaltinio, pakliūti į šviesos srautą ir tapti „šviesos esybėmis“. Mes stebimės, kodėl po šiuo tinklo mazgu esantys žmonės jaučiasi nejaukiai? Todėl, kad ten pastoviai vyksta pokyčiai bei poslinkiai. Moterys tai jaučia geriau, nei vyrai. Kitoje gi planetos pusėje vyriško poliariškumo srityje, iš kurios semiama energija, geriau jaučia vyrai. Esant naujajai energijai, iš šių sričių mes galime semtis energijos, nes šiuo metu tai mums leista.
Naujoji energija
Taigi, pribrendome naujajai energijai. Dabar mes patys esame už viską atsakingi. Pamename, kaip pirmą kartą, išėjus tėvams iš namų, pasijutome atsakingi už namus? Staiga mes surimtėjome, ko nebuvo anksčiau. Mes, būdami vaikais ir pajutę naują energiją, nesuvokėme, kas vyksta, bet … mes ją jutome. Tai ir yra raktas. Mūsų ribotu mąstymu ir loginiu protu to nesuvoksime, bet mums leista tai pajusti. Kai mes jaučiame kas vyksta, mes galime prašyti daugiau ir bus duota. Tai bus lengva atpažinti.
Dvasia gali asmeniškai aplankyti Jus ir ji gali mylėti tik Jus. Argi anksčiau mes nežinojome, kad Dvasia myli mus? Žinojome. Dabar ta meilė gali būti abipusė. Mes galime tai pripažinti mintyse, nes Dvasia tikrai mus myli. Tebūnie šis ryšys abipusis, nes dabar mes esame atsakingi už tai, kad tai vyktų.
Bendravimas su dvasia
Bendravimas su Dvasia dabar vyksta visai kitaip. Bendravimas dabar nebe linijinis. O atrodo tas taip. Kai mes pabundame ryte ar sudarome sąrašą, kuriame nurodyta: „Nuleisti kojas ant grindų … eiti į kitą kambarį … pasukti į dešinę (ar kairę)?“. Ar šiame sąraše yra nurodymas apsirengti? Nėra. Visa tai mes darome intuityviai. Viską, kas reikia ir kada reikia. Mes pasisukame į kairę, į dešinę, einame iš vienos vietos į kitą ir tam mums nereikia pagalbos. Taigi, būtent taip Dvasia dirbs su kiekvienu iš mūsų, nes mes, kaip Dievo dalelė, bendradarbiausime su ja. Įvairiose gyvenimo situacijose mūsų aukštesnysis „Aš“ duos atsakymus. Bet tik tuomet, kai tas bus reikalinga, bet ne avansu. Mums nejauku? Taip. Mes turime pajusti šią būseną, priprasti prie jos ir pradėti gerbti. Prisiimkime atsakomybę kaip suaugę, o ne kaip vaikai, avansu.
bendradarbiavimas
Taigi, dabar mes pajėgūs kurti. Anksčiau to negalėjome, o dabar mes galime kurti – žemišką gausybę, žemišką sveikatą, stebuklus ir „magiją“, kol esame Žemėje. Daugelis iš mūsų tuo abejoja. Atverkime širdį šiai žiniai – tai priklauso mums.
Implantas
O dabar – apie implantus. Kyla daug klausimų: „Kaip aš sužinosiu, kad gavau implantą? Kaip paprašyti implanto? Kada aš jį gausiu? Ar aš turiu implantą?“ Atsakymai štai tokie:
Svarbiausia – ketinimas. Jei mes paprašytume implanto jau nebegalėtume pasukti atgal, nes implantas tuoj pat atsiranda. Nors gali praeiti šiek tiek laiko, kol jis pradės veikti, bet tik vieno ketinimo pakako, kad jį turėtume. Taigi, mes negalime klausti: „Ar aš jį turiu?“ Požymiai to, kad mes jį turime: aiškūs sapnai, liūdesio ir depresijos periodai. Mes visi labai skirtingi. Kiekvieno iš mūsų savas gyvenimo ciklas, gimėme skirtingose vietose, bet, svarbiausia, kai kurie iš mūsų turime siaubingus karminius atributus, tuo tarpu kiti jokių neturi. Implantas – tai visos karmos „naikintojas“. Kodėl mes esame Žemėje? To priežastis – pakelti planetos vibracinį lygį. Norėdami įgyvendinti šį uždavinį, mes turime „išgyventi“ savo karmą. Niekas taip greitai nepakelia planetos vibracinio lygio, kaip prašymas apie neutralų implantą, nes tik taip patikimai sunaikinama karma, lyg mes patys būtume ją „išgyvenę“. Tiems, kuriems pasiliko gan sunki karma, pereinamasis laikotarpis bus sunkesnis, negu tiems, kurie išsilaisvino nuo jos. Kai kurie gaus implantą ir net neįtars, apie tai. O kai kas turės išgyventi liūdesio periodą.
Šio proceso metu (gaunant implantą), kai kas iš mūsų neteks savo negatyvių karminių savybių ir net liūdės dėl to! Juk anksčiau vykdavo dramatiniai įvykiai ir prie jų pripratome (net jei iš to nebūdavo naudos). Kaip gi mes sužinosime apie implantą – gavome mes jį ar ne? Sekite, kaip kinta karminiai tarpusavio santykiai bei santykiai su žmonėmis. Sekite, kaip jie su jumis elgiasi. Ar žinome, problemas kylančias mūsų šeimoje? Ar žinome, kaip išryškėja mūsų karma santykyje su kitais žmonėmis? Kuomet mes paprašysime neutralaus implanto, visos šios savybės palaipsniui išnyks. O kai jos išnyks – kažko truks ir tie, kurie nepereis per tą, pajus tą patį, ką ir mes, nors ir nesupras. Taip mes sužinosime – gavome implantą ar ne.
O dabar – naujosios energijos pradmenys. Pirmą punktą mes lengvai įsiminsime, nes mums jis pasirodys juokingu – negalvok kaip žmogus.
Negalvok kaip žmogus
Kaip gi taip? Mes juk žmonės! Ar ne per daug bus to, jei mes pabandysime galvoti kaip Dvasia? Ko gero, taip. Ar ne per daug bus to, jei pabandytume patyrinėti savo žmogiškąsias mintis? Ko gero, ne. Įsivaizduokime, kad važiuojame dideliu greičiu. Nukeliauti reikia į kitą slėnio pusę ir paprašome Dvasios kartu keliauti. Taigi, mes kelyje, bet yra viena kliūtis. Anksčiau į tą slėnio pusę buvo tiltas, bet dabar jo nėra ir dar kurį laiką nebus. Bet mes tęsiame kelionę, žinodami, kad tilto ten nėra.
Negalvokime kaip žmonės. Apie ką galvotų žmogus? Žmogus daro prielaidą. – tilto nėra, reiškia, užsimušiu. Juk per keletą minučių tilto nepastatysi, o mašina nepravažiuosi, jei tilto nebus. Taigi, mašina negali skristi. Negalvokite kaip žmogus! Mąstykime kaip Dvasia. Daug kas nutinka – apie ką mes ir neįtariame, – kai dirbame kartu su Dvasia.
Darbo eigoje nedarykime baime motyvuotų pakeitimų – antroji iš trijų taisyklių. Matote, kai mes galvojame kaip žmonės, mes pradedame bijoti. Ką gi tai reiškia? Ogi štai ką – mes esame laisvo pasirinkimo planetoje. Mes galime daryti viską, ką tik sugalvosime. Tačiau kiekvieną kartą, kai mes darome kažką nederamo, mes kuriame karmą. Taigi, jei mes bijome ir mąstome kaip žmonės, ką mes galime padaryti? Mes galime pasukti iš kelio į kairę arba dešinę prie tilto, kurio, kaip jaučiame, nėra. Mes galime netgi sustoti. Taip padarę, mes sukuriame karmą! Taip, mes galime pasakyti: „Juk aš turiu neutralų implantą!” O Dvasaia sako: “Bet tu vėl turi karmą”. Štai koks mechanizmas! Taigi, nedarykime baime motyvuotų pakeitimų bendrame kūrybiniame darbe. Negalvokime kaip žmonės.
Būkite atsakingi už kelionę. Ši trečioji ypatybė yra labai svarbi. Taisyklė tokia – jei mes mąstome kaip žmonės, bijome kaip žmonės, mes neturėsime pasitikėjimo ir kaltinsime Dvasią už susidariusią situaciją, kuri mums gali pasirodyti kaip negatyvi. „Štai aš kelyje ir lekiu į savo mirtį! Dvasia, tu apgavai mane! Dvasia, tu išdavei mane! Greičiausiai aš užsimušiu tame slėnyje!” Jei mes prisiimame atsakomybę už šią kelionę, tai Dvasia nieko negali mums padaryti – mes ir esame Dvasia. Mes patys turime galvoti taip, kaip Dvasia – be baimės, žinodami, kad ten, kur anksčiau buvo tiltas, bus kažkas vietoje jo, nemąstydami apie tai, kas tai galėtų būti.
Artindamiesi prie slėnio, mes išvystame tai, ką ir tikėjomės išvysti – tilto nėra. Žmonės negalėjo atstatyti jį per dieną. Aha, o kas gi ten? Ant kelio stovi žmonės, moja mums ir rodo mums į apvažiavimą, kurio mes niekada nematėme. O ten – naujas tiltas! Tiltas, kurį statė ištisus metus. Tiltas, kuris buvo statomas gerokai iki tol, kai paprašėme jo. Jis daug platesnis, nei tikėjomės! Jis apšviestas, kad būtų galima važiuoti naktį ir juo į kitą slėnio galą galima nuvažiuoti greičiau! Visą laiką jį statė ten, kur mes jo nematėme ir atsirado tik dabar, kai mums jo labiausiai prireikė.
Perpratę šią alegoriją, mes suvoksime, kaip Dvasia dirba mums, esant naujajai energijai. Dvasiai laikas ne linijinis! Dvasia, dar nepateikus klausimo, paruošia atsakymus. Ji tai gali padaryti su visa atsakomybe, nes jos laikas skiriasi nuo mūsų. Ji iš anksto žino, ko mums prireiks mūsų linijiniame laike. Šiuo metu pasiruošiama tam, ką mes sukursime ir atskleisime rytoj… Pasveikimas, turtas, kuris užpildys mūsų gyvenimą, partnerystė, kurią mes rasime už „posūkio“. Dabar prasidėjo kūrimas to, apie ką mes net neįtariame.
…
O dabar leiskimės į kelionę, į vieną karštą vietą daug tūkstančių metų atgal. Įvykiai klostosi metų pabaigoje prie Viduržiemio jūros šiek tiek giliau į kontinentą nuo Gazos. Mes matome žmogų, kuris guli veidu į dulkes. Jis guli prieš Dievo pasiuntinį. Pasiuntinys švyti ryškia šviesa – kaip ugnis. Šis žmogus – Abraomas. Dvasia kažką sako Abraomui, bet tas apsimeta, kad negirdi. Kai Dvasia išnyksta, Abraomas atsikelia ir eina toliau savo reikalais vildamasis, kad Dvasia negrįš. Kitą dieną Dvasia vėl pasirodo Abraomui ir Abraomas vėl puola kniūbsčias prieš ją, nes tuo metu ir toje Žemės vietoje, esant senajai energijai, Dvasia taip pasirodydavo žmonėms ir žmonės jos bijojo. Bet kartą Abraomas buvo atidus ir išgirdo, ką jam kalbėjo Dvasia. Ir baimė įsėlino į jo širdį. Dvasia pasakė, kad jis savo vienintelį mylimą sūnų Izaoką, kurį pagimdė jo nevaisinga pusseserė Sara, turi paaukoti ant laužo viename kalne.
Abraomas nusiminęs, bet jis bijo Dvasios. Abraomui Dvasia yra reali. Jis matė daug stebuklų ir žinojo, kad turi jai paklusti. Argi ne ironiška, kad grįžtame prie senos energijos, norint suprasti, kaip veikia naujoji? Ne, nes pamatysime daug bendro tarp žmogaus pasitikėjimo ir elgesio, esant tiek vienai, tiek kitai energijai.
Abraomas sunkia širdimi pasiima du tarnus ir keliauja į tuomet vadinamus Moria kalnus. Iki jų reikėjo keliauti keletą dienų. Visą tą laiką Abraomas bijojo ir mąstė: „Aš atsivedžiau čia savo vienintelį per stebuklą gimusį sūnų tik tam, kad jį paaukočiau“. Ir karčiai verkė.
Keliauti iki Moria žemių nebuvo sunku, bet keliautojai ėjo lėtai, nes Abraomui buvo virš 100 metų. Mūsų kultūroje tai atitinka 60 metų. Abraomas ėjo priekyje, kad kiti nematytų jo ašarų, kurios liejosi visą kelionės laiką. Jis tyliai kalbėjo pats su savimi, laužydamas rankas: „Dieve mano, kodėl Tu mane išdavei? Kodėl būtent mano per stebuklą gimęs sūnus? Kodėl?“. Ir Dvasia pasakė Abraomui: „Abraomai, tu esi labai mylimas… Abraomai, negalvok kaip žmogus… Abraomai, nebijok to, kas priekyje“. Nors Abraomas bijojo Dvasios, jis tikėjo ja ir mylėjo ją. Jam šiek tiek palengvėjo.
Trečia diena buvo pati sunkiausia, nes Abraomui buvo laiko pagalvoti, kas vyksta ir kaip savo sūnui atims gyvybę. Jis mąstė apie tai, kaip mirti pačiam, bet žinojo, ko gero Dvasia to neleis. Dvasia išgelbės jo gyvybę tam, kad jis su tokia pačia sunkia širdimi grįžtų į šią vietą ir praeitų šią pamoką dar kartą. Tokiu metu Abraomas ypatingai nekentė savo gyvenimo ir norėjo, kad jis baigtųsi. Jis iš naujo pasirašė sutartį, ir Dvasia žinojo tai. Ir Dvasia tarė: „Abraomai, brangusis, negalvok kaip žmogus. Su džiaugsmu padaryk tai, kas reikia“.
Abraomas pasiekė Dvasios nurodytą vietą, bet jam taip buvo gėda, kad reikia tai padaryti, jog liepė padėjėjams pasilikti, kad jie nematytų tos vietos, kurioje bus aukojama. Vėl Abraomas buvo pilnas baimės. Ir aplinkui jis nematė nieko, išskyrus į sūnaus širdį smingančio peilio. Jis norėjo, kad tai matytų tik Dievas ir jis. Prie altoriaus jo devynmetis sūnus paklausė, kur gi auka. Ir susitvardęs Abraomas pasakė sūnui, kad jis ir yra auka. Paklusęs savo tėvui, kurį jis mylėjo ir gerbė, Izaokas pats užsiropštė ant altoriaus.
Ir kaip sakoma legendoje, pačiu paskutiniu momentu, kai buvo ištarti ceremonijos žodžiai ir užsimota peiliu, Dvasia atsirado šalia Abraomo ir pasakė: „Abraomai, būk palaimintas už savo tikėjimą, tavo giminė bus gausi bei apie tavo tikėjimą bus kalbama amžinai“. Ir tuomet, vietoje Izaoko, aukojimui atsirado avinas.
Būtų supratęs Abraomas tikrąjį Dvasios vaidmenį savo žmoniškajai prigimčiai, jis nebūtų leidęs paimti viršų. Taigi, Dvasia niekad nepaduos mums gyvatės, kai mes kuriame obuolį. Nėra taisyklės, kad Dvasia pasityčiotų iš žmogaus, apgautų jį ar išduotų. Ji su meile padeda mums. Kitaip neatsitiko per tuos praėjusius šimtmečius, bet pasikeitė mūsų supratimas. Dabar mes valdome visas jėgas, kuriomis galime daryti tai, apie ką Visata ir pagalvoti negalėjo. Mes, dar būdami pamokoje, galime kurti, žinoti apie Dvasios meilę, ir likti su savo imprintu. Mes turime kur kas daugiau, nei Abraomas, ir turime išmokti tuo naudotis.
Meilė įpareigoja mus pasitikėti Dvasia taip, kaip mes pasitikime patys savimi. Neapkraukime savo sąmonės baimėmis ir įtarinėjimais. „Atjunkime“ savo žmoniškąją prigimtį ir pasitikėkime tais sprendimais, apie kuriuos mes net neįtariame, nes tai jau yra mūsų įsipareigojimų dalis. Nesijaudinkime dėl savo tolimesnių žingsnių ir išnaudokime savo jėgas eiti pirmyn.