Kai žmogui priskiriamos savybės, kurių jis iš tikrųjų neturi – tai pervertinimas. Mentaliniame lygmenyje tai pasireiškia, rodos, visai nekaltų iliuzijų pavidalu. Tačiau energetiniame lygmenyje sukuriamas perteklinis potencialas. Potencialas susidaro ten, kur atsiranda kokybės ar kiekybės slenkstis. Pervertinimas – tai mintimis modeliuojamos ir koncentruojamos tam tikros savybės, kurių iš tikrųjų nėra. Čia egzistuoja du variantai: kai yra tariamas objektas ir kai jo nėra.
Pirmasis variantas – kai vieta užpildyta, t.y. egzistuoja konkretus žmogus, kuriam priskiriamos jam nebūdingos savybės. Kad būtų pašalintas nevienodumas, pusiausvyros jėgos turi sukurti atsvarą.
Pvz., romantiškas ir svajingas jaunuolis įsivaizduoja savo mylimąją kaip „tyro grožio angelą“. O realybėje ji visiškai žemiška, mėgsta pasilinksminti ir visiškai neatitinka svajingo įsimylėjėlio fantazijų. Kai žmogus susikuria garbinimo objektą ir užkelia jį ant pjedestalo, visada anksčiau ar vėliau mitas išsisklaido.
Labai pamokanti Karlo Majaus, garsių kūrinių apie „laukinius Vakarus“, istorija. Jis sukūrė Tvirtąją Ranką, Vinetu ir kitus žinomus veikėjus. Visus romanus Karlas Majus rašė pirmuoju asmeniu ir susidarė įspūdis, kad jis iš tiesu dalyvavo aprašytuose įvykiuose ir yra iškili, verta pasigėrėjimo asmenybė. Karlo Majaus kūriniai tokie tikroviški ir spalvingi, jog buvo manoma, kad juos parašyti galėjo tik realus įvykių liudytojas. Skaitai knygą, ir, rodos, žiūri kino filmą. Siužetai tokie patrauklūs, kad Karlą Majų pavadino „vokiškuoju Diuma“.
Daugelis Karlo Majaus gerbėjų buvo įsitikinę, kad autorius yra ryškiausias knygų veikėjas. Taiklioji ranka, kurio vardu pasakojamos istorijos. Kitokios minties gerbėjai neturėjo. Juk jie surado garbinimo ir sekimo objektą, o jei numylėtinis gyvena šalia, tai dar įdomiau. Visi nustebo sužinoję, kad Karlas Majus niekada nebuvo Amerikoje, o kai kuriuos kūrinius parašė kalėjime. Mitas buvo nuvainikuotas ir garbintojai pavirto neapykantos kupina minia. O kas gi kaltas? Juk jie patys sukūrė savo garbinimo objektą ir priklausomybės santykius: „Tu būsi mūsų didvyris su sąlyga, jei visa tai teisybė“.
Antrasis variantas – kai meistriškai kuriamų iliuzijų vietoje iš viso nieko nėra, kai sukuriamos rožinės svajonės ir oro pilys. Svajotojas sklando debesyse. Bandydamas pabėgti nuo nemalonios realybės. Taip jis sukuria perteklinį potencialą. Pusiausvyros jėgos, bandydamos sugriauti oro pilis, nuolat panardins tokį romantiką į rūsčią realybę. Net jei jis sugebės savo idėjomis pritraukti daugybę žmonių, utopija yra pasmerkta, nes perteklinis potencialas sukurtas tuščioje vietoje, ir pusiausvyros jėgos anksčiau ar vėliau išsklaidys rožinį mitą.
Štai dar vienas pavyzdys, kai pervertinimo objektas egzistuoja tik kaip idealas. Tarkim, moteris įsivaizduoja idealų vyrą. Kuo tvirčiau ji įsitikinusi, kad jis turi būti būtent toks, tuo stipresnis potencialas sukuriamas. Jį užgesinti gali tik asmuo, kurio savybės visiškai priešingos įsivaizduojamoms. Vėliau belieka tik stebėtis: „Kurgi aš žiūrėjau?“ Jei moteris aktyviai neapkenčia girtuokliavimo ir šiurkštumo, ji patenka į alkoholiko ir storžievio pinkles. Žmogus gauna tai, ko aktyviai nepriima, nes skleidžia savo energiją antipatijos dažniu ir, be to, dar kuria perteklinį potencialą. Gyvenimas dažnai sujungia visiškai priešingus žmones, kurie, rodos, visiškai netinka vienas kitam. Šitaip pusiausvyros jėgos suvienija žmones su visiškai priešingais potencialais ir bando tuos potencialus užgesinti.
Ypač ryškiai tų jėgų poveikis pasireiškia vaikuose, nes jie energetiškai jautresni nei suaugę ir elgiasi natūraliai. Jei vaiką be reikalo girsite, jis tuoj pat pradės aikštytis. Jei imsite jam meilikauti, jis jus niekins arba bent jau negerbs. Jei iš visų jėgų stengsitės išauklėti gerutį vaiką, jis tikriausiai susidės su blogais draugais gatvėje. Jei bandysite išauklėti vunderkindą, jis praras bet kokį norą mokytis. Kuo aktyviau vaiką versite lankyti įvairius būrelius bei mokyklas, tuo didesnė tikimybė, kad jis taps pilka asmenybe.
Auklėjant vaikus (ir ne tik) tinkamiausias elgesio principas – nesudaryti perteklinio potencialo, t.y. su jais elgtis kaip su svečiais, rodyti dėmesį, pagarbą ir duoti pasirinkimo laisvę, bet neleisti užlipti ant sprando. Šie santykiai turi būti kuriami analogijos principu – jūs taip pat tik svečias šioje žemėje. Jei priimate žaidimo taisykles ir nepuolate į kraštutinumus, jums leidžiama rinktis viską, kas yra šiame pasaulyje.
Teigiamas santykis vienų su kitais paplitęs taip pat kaip ir neigiamas. Egzistuoja neapykanta ir meilė. Geri subalansuoti santykiai nesukuria perteklinio potencialo. Potencialas sukuriamas, kai ženkliai nukrypstama nuo nominalaus dydžio. Poslinkių skalėje nuliniu tašku galime vadinti besąlygišką meilę. Jau žinote, kad tokia meilė nesukuria priklausomybės santykių, ji nesukuria perteklinio potencialo. Tačiau tokia grynoji meilė pasitaiko itin retai. Dažniausiai grynoji meilė papildoma poreikiu valdyti, priklausomybe ir pervertinimu. Sunku atsisakyti teisės turėti, turėti meilės objektą visiškai natūralu ir normalu, kol neperžengiamos ribos ir puolama į kraštutinumus.
Pirmas kraštutinumas – noras valdyti mylimą žmogų, kuris jums visiškai nepriklauso ir net neįtaria apie jūsų norą. (Žinoma, suprantate, kad kalbu ne tik apie fizinį aspektą.) Tai klasikinis meilės be atsako variantas. Meilė be atsako visada sukelia daug kančių. Tačiau viso to mechanizmas ne toks paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Prisiminkim pavyzdį su gėlėmis. Jums patinka vaikščioti tarp gėlių ir gėrėtis jomis, bet jūs, matyt, niekada nepagalvojote, ar gėlės myli jus. Dabar pabandykite pamąstyti, ką apie jus galvoja gėlės. Iš karto gimsta nemalonios mintys: baimė, įtarinėjimai, antipatija, abejingumas. O kodėl jos turi jus mylėti? Tarkim, jūs užsimanėt laikyti jas rankose, tačiau negalima. Jos auga vazone arba brangiai kainuoja. Tai jau ne meilė, o nepriklausomybės santykiai, ir jums kyla neigiamos emocijos.
Taigi vienoje pusėje yra jūsų meilės objektas, o kitoje esate jūs, jūs norite jį turėti, t.y sukuriate energetinį potencialą. Galima daryti prielaidą, kad tas potencialas priartins geidžiamą objektą prie jūsų, panašiai kaip oro masės iš aukšto oro slėgio zonos juda į žemo slėgio zoną. Būtų gerai! Pusiausvyros jėgoms visiškai nesvarbu, kas padės pasiekti pusiausvyrą, todėl jos gali pasirinkti kitą kelią – nustumti jūsų meilės objektą dar toliau, o jus neutralizuoti, t.y. sudaužyti širdį. Be to, kaskart patyrę nesėkmę dramatizuosit situaciją (ji/jis manęs nemyli!), todėl tokios mintys nustums jus į gyvenimo liniją, kur nėra abipusės meilės.
Kuo labiau trokštate turėti ir patirti abipusę meilę, tuo stipresnės pusiausvyros jėgos. Žinoma, jei jos pasirinks jūsų suartinimo su mylimuoju/mylimąją variantą, viskas baigsis laimingai. Pusiausvyros jėgų veikimo kryptį nesunku nustatyti vos gimus meilei. Jei jums ramybės neduoda mintys, kaip užkariauti kito žmogaus meilę, o iš pat pradžių kažkas nesiseka, reikia griežtai pakeisti taktiką, t.y. mylėti nereikalaujant atsako. Tada nestabilius pusiausvyros jėgų svyravimus galima paveikti ir priversti dirbti jums. Kitaip situacija, kaip slenkanti lavina, taps nekontroliuojama ir nieko nebepakeisite.
Peršasi viena išvada: jei norite pasiekti abipusių santykių, reikia tiesiog mylėti, o ne stengtis būti mylimam. Tokiu atveju, pirma: nesusidaro perteklinis potencialas, tad ir neatsiranda tie 50 procentų tikimybės, kad pusiausvyros jėgos veiks prieš jus. Antra: jei nesistengsite pasiekti abipusių santykių, nekyla nekontroliuojamų dramatiškų minčių apie nelaimingą meilę, ir minčių virpesiai nenustumia į nelaimingos meilės gyvenimo liniją. Jei mylite nesiekdami turėti, skleidžiamų virpesių parametrai atitinka tas gyvenimo linijas, kur vyrauja abipusiai jausmai. Jei jausmai abipusiai, nėra reikalo siekti turėti. Ar įsivaizduojate, kaip padidėja jūsų galimybės vien todėl, kad atsisakote teisės turėti! Beje, besąlygiška meilė – didelė retenybė, vien tai sukelia susidomėjimą ir simpatiją. Nejau jums patiems nebūtų malonu, jei kas nors jus mylėtų paprasčiausiai šiaip sau, nieko iš jūsų nereikalaudamas?
Antras noro turėti kraštutinumas – žinoma, pavydas. Šiuo atveju pavydo jėgos veikia taip pat dviem kryptimis. Jei meilės objektas jau priklauso jums, tai pirmu atveju jos jus dar labiau suartins. Tiesą sakant, kai kuriems žmonėms net malonus partnerio pavydas. Tačiau, kita vertus, pusiausvyros jėgos sugriauna tai, kas sukėlė pavydą, t.y. pačią meilę. Kuo stipresnis pavydas, tuo gilesnis meilės kapas. Tai tas pats, kaip mylėti gėles ir iš jų gaminti parfumerijos gaminius.
Visa, ką išdėsčiau, tinka tiek vyrams, tiek moterims. Tačiau tai dar ne viskas. Prie panašių temų dar grįšime. Iš tikrųjų viskas paprasta ir kartu sudėtinga. Sudėtinga todėl, kad įsimylėjęs žmogus praranda sugebėjimą blaiviai mąstyti ir šiais patarimais tikriausiai nepasinaudos.Linkime neprarasti blaivaus mąstymo ir būti laimingiems.